Gyvenimas be instrukcijos

Šiandien nuskambėjo paskutinis skambutis. Kažkam paskutinis. Kažkam dar vienas. Kasmetinis.

Daug gražių žodžių, palinkėjimų, patylėjimų. Bet jie dar tik ima suprasti, kad gyvenimas nieko nelaukia išskėstomis rankomis. Ir ne taip paprasta įpulti į jaukų jo glėbį. Dar tik pradeda perkąsti, kad gyvenimas dažniau būna ne malonus ir džiuginantis, o rutiniškas, liūdinantis ir nebūtinai teisingas.

Niekas neprideda gyvenimo vartojimo instrukcijos gimus. Kaip būti ar kaip nebūti. Kaip kartais išlikti, kai viskas aplinkui dūžta į šipulius. Ir kaip save vėl po gabalėlį susirankioti, susidėlioti ir vėl šypsotis gyvenimui. Iš pasiutimo. Kaip Dankanui Maklaudui toliau vykdyti misijas ir įveikti kasdienybės kalnus.

Pastaruoju metu dažnai girdžiu: „Aš - geriausia savo paties versija!“ Turbūt taip sakantys visgi kažkokiu būdu gavo TĄ instrukciją. Ir išbandę kelias versijas pagal vieniems jiems žinomus gyvenimo algoritmus pasirinko geriausią. Su atnaujinimais. Su palaikymu. Tačiau net tobuliausios versijos anksčiau vėliau lūžta. O dar dažniau jas nulaužia. Juk tobulumas nervina kitus. Bet dar niekada nė iš vieno neteko girdėti: „Aš - geriausia nulūžusi savo paties versija.“ Griūtį visuomet pasiveja sesuo tyla.

Bet šiandien tiesiog dar pabūkime tame nerūpestingame jaunatviškos laimės ir optimizmo burbule. Kartu su tais, kuriems ateity dar daug pirmų skambučių. Ir svaiginančių pirmų kartų. Kartu su pojūčiu, kai gyvenimas tau plačiai nusišypso, o tu sutrikęs nuo to gerumo nori apkabinti pirmą sutiktąjį. Kartu su kasdien šviesėjančio vakaro prisiglaudimu. Juk tiek visko. Tiek visko!

Vytautas Staugas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas