Nuslėpta tiesa apie žudiko pabėgimą iš Pravieniškių: bėglį į Klaipėdą už 220 eurų atvežė policininkas

Apie tai, kad iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės pasivaikščiojimo kiemelio, atlupęs sienoje skardą, pabėgo anksčiau tris kartus teistas nusikaltėlis, Kalėjimų departamentas pranešė dar tą patį vakarą – rugpjūčio 30 d. vakarą buvo išplatinta žinia, kad nusikaltėlis paspruko apie 16 val. Kitą vakarą informacija buvo atnaujinta – po parą trukusių „neviešo pobūdžio kriminalinės žvalgybos veiksmų“ bėglys sulaikytas Klaipėdoje.

Tačiau dabar, kai kalinys už pabėgimą iš įkalinimo įstaigos buvo nuteistas, paaiškėjo visiškai kitokios aplinkybės – kad J. Sotikovas paspruko iš Pravieniškėse esančios įkalinimo įstaigos, pareigūnai maždaug valandą to net nežinojo, o bėglį sulaikė ne „neviešo pobūdžio kriminalinės žvalgybos veiksmus“ atlikę Klaipėdos policininkai, o Kėdainių policijoje dirbantis pareigūnas, kuris ne darbo metu prie algos prisiduria dirbdamas taksistu. Nežinodamas, kad susidūrė su pavojingu nusikaltėliu, jis bėglį iš Kėdainių rajono atvežė į Klaipėdą. Kadangi keleivis vis žadėjo, kad už kelionę bus sumokėti pinigai, pareigūnas atsisakė jį išleisti iš automobilio, kol negaus pinigų, o šis vis skambino savo artimiesiems ir prašė į taksisto sąskaitą pervesti 220 Eur.

Kad susidūrė su ne paprastu keleiviu, policininkas sužinojo, kai naršydamas telefone perskaitė pranešimą apie pabėgusį kalinį. Čia buvo patalpinta bėglio nuotrauka, todėl pareigūnas ėmėsi naujos taktikos – laukdamas, kol bus atsiųstas patvirtinimas, jog pinigai pervesti į jo sąskaitą, jis net kelias valandas su kaliniu važinėjo uostamiesčio gatvėmis ieškodamas policijos pareigūnų, o kai jų taip ir nesurado, tikėdamasis, jog atkreips pašalinių žmonių dėmesį ir šie iškvies pareigūnus, tyčia darė Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimus. Bet ir tai nepadėjo.

„Paskui važiuodamas pamačiau policijos automobilio švyturėlius, apsidžiaugiau, kad pagaliau, – sakė J. Sotikovą sulaikęs policininkas-taksistas. – Tačiau arčiau privažiavęs pamačiau, kad pareigūnai lydi negabaritinį krovinį, – pagalvojau, kad jie į mane neatkreips dėmesio. Svarsčiau, ką daryti, kad jie pastebėtų – buvau sugalvojęs sukelti eismo įvykį ir atsitrenkti į policijos pareigūnų automobilį, bet persigalvojau. Tada sugalvojau atsistoti prieš pareigūnų automobilį taip, kad su jų automobiliu butų užstatytos keleivio priekinės durelės ir jis negalėtų pabėgti. Kai tik pradėjau sukti į priešpriešinę eismo juostą, vyras ėmė šaukti, sakydamas „seni, nedaryk, nestabdyk, važiuojam toliau“. Man nespėjus privažiuoti prie policijos pareigūnų automobilio, aš iššokau ir pareigūnams pirštu pradėjau rodyti į keleivio vietą. Pareigūnai pasimetė, pradėjo įjunginėti švyturėlius, o tuo metu mano automobilyje sėdėjęs vyras atsidarė dureles ir ėmė bėgti. Bėgau paskui tą vyrą, kol jį pagavau, o tada atbėgo ir pareigūnai, jie vyrą prispaudė prie žolyno. Jie tada pasidomėjo, kas čia nutiko, o aš jiems pasakiau, kad šitas vyras yra pabėgęs iš kalėjimo. Policijos pareigūnai pasikvietė pastiprinimą ir sulaikytą vyrą išsivežė.“

Šie Kėdainių policininko parodymai yra užfiksuoti J. Sotikovui iškeltoje baudžiamojoje byloje. Ją išnagrinėjęs Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų teisėjas Ričardas Juodis paskelbė, kad kalėjimo ligoninės bėglys papildomai įkalinimo įstaigoje turės praleisti pusę metų – į laisvę jis išeis po beveik pusketvirtų metų.

Iš šios bylos medžiagos aiškėja ne tik skandalingos J. Sotikovo pabėgimo ir sulaikymo detalės, bet ir tai, kodėl šis ryžosi pasprukti iš įkalinimo įstaigos. Nuteistasis neslėpė, kad tokia proga pasitaikė, kai jis iš Marijampolės pataisos namų, kur atliko bausmę, buvo pervežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę gydytojų konsultacijai.

„Kai mane pervežė į ligoninę, kameroje užpildžiau specialios formos prašymą, kuriame nurodžiau, kokių prekių pageidauju nusipirkti parduotuvėje, – pasakojo J. Sotikovas. – Pareigūnai man atnešė tik kelias prekes iš mano sąrašo, kodėl, man niekas neaiškino ir į mano klausimus nereagavo. Tai mane supykdė, nes tai buvo ne pirmas kartas, kai man nebuvo nuperkamos mano pageidaujamos prekės.“

Nors J. Sotikovas nesakė, kad toks pareigūnų elgesys jį paskatino pasprukti iš ligoninės, o pabėgimas įvyko spontaniškai, tačiau su juo bendravusiai psichologei buvo prisipažinęs, kad visoje kalėjimų sistemoje yra įsivešėjusi korupcija ir jis „imsis veiksmų“. Kokių, nesakė, nors psichologė ir bandė sužinoti. „Jums geriau to nežinoti“, – tepasakė kalinys.

Kad J. Sotikovas kažką planuoja, psichologė dar tą pačią dieną įspėjo atsakingus pareigūnus, tačiau šie tepasakė, jog situaciją kontroliuoja. Ir, atrodo, kalinio laidytų užuominų nepriėmė rimtai.

„Rugpjūčio 30 d. apie 14. 00 val. buvau pasivaikščiojimo kiemelyje, tada ir pamačiau, kad prie tovoros buvo neprisukti skardos lapai – paėmęs už vieno jų be jokių problemų jį atlenkiau, – vėliau pasakojo J. Sotikobvas. – Tai buvo galimybė! Todėl nieko nelaukęs pralindau per tvorą – galvojau, kad tokiu elgesiu atkreipsiu pareigūnų dėmesį. Bet į mane niekas nereagavo, nors teritorija yra stebima vaizdo kameromis, be to, visur yra įrengti signaliniai davikliai. Tada laisvai nuėjau prie apsaugos bokštelio, – pakeliui nusirengiau ligoninėje man išduotą pižamą, likau tik su savo pižaminėmis kelnėmis ir marškinėliais. Praėjęs pro signalinius vartus perlipau per vielinę tvorą, o paskui perlipau šalia esančią betoninę tvorą. Po to užlipau ant plytų sienos, ja paėjau porą metrų ir nušokau, bet tada dar reikėjo perlipti metalinio tinklo tvorą. Ir ją perlipau, o tada iš karto nubėgau į mišką.“

Kalinys stebėjosi, kad taip niekas ir nepastebėjo, kaip jis paspruko iš Pravieniškėse esančios kalėjimo ligoninės, bet suprato, jog bet kurią akimirką pareigūnai jo vis tiek pasiges, todėl kaip įmanydamas stengėsi slapstytis.

„Po to apie parą laiko bėgau mišku palei geležinkelio bėgius, kol pribėgau miestelį, čia krovininio automobilio vairuotojas mane pavežė iki Kėdainių rajono, o aš tada nuėjau į degalinę ir čia dirbusios moters paprašiau iškviesti taksi, – pasakojo J. Sotikovas. – Kai atvyko automobilis, pasakiau, kad man reikia nuvažiuoti į Klaipėdą, vairuotojas sakė, kad kainuos 220 Eur. Pinigų neturėjau, todėl važiuodamas iš vairuotojo telefono skambinau giminaičiams, kad jie į vairuotojo sąskaitą pervestų 220 Eur. Po kiek laiko man paskambino teta ir pasakė, kad brolis perves šią pinigų sumą. Tada taksi vairuotojas nusiuntė savo sąskaitą broliui ir mes važiavome toliau, tačiau pinigai į jo sąskaitą nebuvo pervesti. Vairuotojas pyko, kai atvažiavome į Klaipėdą, taksistas mane vežiojo po miestą ir nenorėjo paleisti, nes negavo žadėtų pinigų.“

Tuo metu J. Sotikovą į Klaipėdą vežęs taksistas, kuris dirba Kėdainių policijoje, sakė, kad iš degalinės paimtas keleivis iš pradžių jam jokių įtarimų nesukėlė, nors su savimi turėjo tik cigarečių ir dvi užrašų knygutes.

„Man pasirodė, kad jį kažkur esu matęs, tačiau nieko blogo neįtaręs ir pagalvojęs, kad galimai dirbdamas policijoje galėjau su juo susitikti, sutikau nuvežti jį iki Klaipėdos, – pasakojo liudytojas. – Važiuojant jis tylėjo, todėl jo paklausiau, ar turės pinigų susimokėti už kelionę. Jis sakė, kad su savimi šiuo metu neturi pinigų, o atsiskaitys, kai nuvažiuosime į Klaipėdą. Klausiau, kodėl jis nusprendė važiuoti neturėdamas pinigų, tačiau jis sakė, kad šeimoje yra didelės problemos, dar paminėjo, kad bėgiais ėjo šešias valandas ir greitai turi atsirasti Klaipėdoje.“

Toks pasakojimas pareigūnui ėmė kelti įtarimų, tad jis pranešė, jog netrukus užsuks į degalinę užsipilti kuro. „O tu sugalvok, kaip atsiskaitysi už kelionę, nes kitaip aš tavęs nevešiu“, – keleiviui pasakė vairuotojas.

„Kai įsipyliau kuro, abu įsėdome į mašiną ir aš paklausiau, kaip jis sugalvojo su manimi atsiskaityti, – sakė pareigūnas-taksistas. – Vyras atsakė, kad nežino kaip atsiskaityti, nes neturi kaip susisiekti su žmonėmis, pas kuriuos važiuoja į Klaipėdą. Tada jam pasiūliau savo mobiliojo ryšio telefoną – jis ėmė skambinėti.“

Anot jo, keleivis skambino daugybei žmonių, jiems prisistatydavo esantis ispanas, tačiau tik jo teta pažadėjo sumokėti pinigus.

„Girdėjau, kaip moteris tikino, kad tikrai atsiskaitys, o paskui ji pasakė, kad negali kalbėti, nes ją seka policija ir padėjo ragelį“, – prisiminė vairuotojas.

Baimindamasis, kad pinigų taip ir negaus, vairuotojas autmobilį sustabdė autostrados kelkraštyje.

„Pasakiau, kad toliau jo nevešiu, kol negausiu pinigų – mes toje vietoje stovėjome apie dvi valandas, o tas vyras vis kažkam skambino ir rašė, – prisiminė policininkas-taksistas. – Tada aš jam pasiūliau, kad kas nors iš draugų ar artimųjų į mano banko sąskaitą pervestų pinigus. Jis sutiko, – kaip supratau, mano sąskaitos numerį išsiuntė savo tetai, o po kiek laiko ji pranešė, kad jo brolis padarė pavedimą, tačiau pasakė, jog pinigus gausiu tik kitą dieną, nes pavedimas buvo darytas iš kito banko. Tada jis mesendžeriu parašė žinutę – prašė atsiųsti įrodymus, kad pinigai pervesti.“

Kad turi reikalų su iš kalėjimo ligoninės pabėgusiu kaliniu, pareigūnas suprato, kai laukdamas mokėjimo patvirtinimo telefone nutarė perskaityti naujienas.

„Tada pamačiau straipsnį apie pabėgusį nuteistąjį, iš nuotraukos supratau, kad pabėgęs nuteistasis sėdi šalia manęs, automobilyje, – sakė jis. – Kaip tik tuo metu į telefoną buvo atsiųstas patvirtinimas, kad pinigai pervesti, bet šios žinutės tam vyrui neparodžiau. O paskui į mano telefoną moteris pradėjo rašyti žinutes, kad yra sekama visa jų giminė, kad pinigus už kelionę pervedė ir liepė nevažiuoti į Klaipėdą, nes yra tikrinami visi automobiliai, – aš apsimečiau, kad nemačiau tų žinučių.“

Pareigūnas nutarė veikti – keleiviui pasakė, jog nėra čia ko stovėti šalikelėje, reikia važiuoti, gal pakeliui pinigai bus pervesti į sąskaitą.

„Kelionės metu man buvo labai baisu, tačiau stengiausi keleivį kalbinti, su juo rasti bendrą kalbą, kad tik šis nesugalvotų iššokti iš važiuojančios mašinos, – prisipažino taksistas. – Važiuodamas jo paprašiau palikti savo užrašų knygutes kaip užstatą, jeigu kartais negaučiau pinigų. Jis sutiko ir padėjo jas ant galinės sėdynės, o tada ėmė pasakoti, kad važiuoja pas savo tetą, ji gyvena nuosavame name, bet kai atvažiavome į Klaipėdą, jis prisipažino, kad čia apie 10-15 metų yra nebuvęs, miestas pasikeitęs, todėl jis neatsimena, kur tiksliai gyvena teta... Tada jis liepė važiuoti pas brolį į darbovietę – rodė, kur važiuoti, sakydamas į kairę, į dešinę, tiesiai. Tuo metu jau buvo tamsu, todėl kur tiksliai mes nuvažiavome, negaliu pasakyti, bet tada pasakiau, kad aš nestovėsiu nepažįstamoje vietoje, geriau važinėsiu po miestą, kol įkris pinigai.“

„Galvojau, kad kol važinėsime, tikrai sutiksime policijos ekipažą, todėl vyrui pasakiau, kad kol neįkris pinigai, važinėsiu po miestą ir jo nepaleisiu, įspėjau, kad jeigu šis bandys bėgti, iškviesiu policiją, – sakė liudytojas. – Jis susijaudino išgirdęs apie policijos pareigūnus, prisiekinėjo, kad tikrai padarytas pavedimas, sutiko laukti ir važinėti po miestą. Tada aš įsijungiau programėlę „Waze“, kuri rodo, kur yra policijos pareigūnai, tačiau pareigūnų nerodė – mieste nebuvo nei vieno pažymėto policijos ekipažo, todėl su vyru po miestą važinėjome apie 2-3 val., kalbėjome, bendravome įvairiomis, bet nereikšmingomis temomis. Tada jis prasitarė, kad turi problemų su policija, tačiau aš nesidomėjau. Aš net specialiai pradėjau pažeidinėti Kelių eismo taisykles, maniau, kad pašaliniai žmonės informuos policiją, kuri sustabdys mano mašiną, bet šalia sėdėjęs vyras pradėjo įtarinėti, kad aš keistai važiuoju. Pasiteisinau, kad blogas matomumas, lyja.“

Pasak policininko-taksisto, kai J. Sotikovas buvo sulaikytas, jis visą laiką šaukė, kad jam būtų grąžintos užrašų knygelės. „Perdaviau jas pareigūnams“, – sakė į Klaipėdą iš Kėdainių rajono kalinį atvežęs policininkas. Šiuose užrašuose pareigūnai aptiko daugybę telefonų numerių, tarp kurių buvo ir pareigūnams priklausančių.

Tuo metu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje Saugumo valdymo skyriaus jaunesnieji specialistai ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, kad net nepastebėjo, kaip J. Sotikovas paspruko iš įkalinimo įstaigos. Jie teigė, kad į pasivaikščiojimo kiemelį kalinys buvo išvestas apie 14 val., po valandos šį kalinį pareigūnai dar matė kiemelyje, o apie 16.15 val., kai visi nuteistieji buvo vedami į kameras, J. Sotikovo jau nebuvo – vienas pareigūnas prisipažino pamanęs, kad nuteistąjį į kamerą parvedė kolega, o šis – kad kitas kolega.

„Kai kolega pasakė, kad ir jis neparvedė J. Sotikovo, skubiau nuėjau į kiemelį, jo viduje pastebėjau, kad sienoje yra atplėšta skarda, – prisiminė pareigūnas. – Tada nubėgau patikrinti, ar nuteistojo nėra kameroje, bet jo ir ten nebuvo.“

Pareigūnai neslėpė, kad tuo metu kilo sumaištis, nes kaip tik tada dar kitiems nuteistiesiems reikėjo dalinti vakarienę.

„Baigę dalinti vakarienę su kolega nuėjome patikrinti visų pasivaikščiojimo kiemelių, dar kartą užėjome ten, kur buvo J. Sotikovas, įsitikinome, kad skarda tikrai išlupta, – supratome, kad įvyko pabėgimas, tada nedelsiant informavome budintįjį“, – pareigūnas apklausos metu nurodė, kad su kolega J. Sotikovo ieškojo apie 50 min. ir tik po to pranešė budinčiajam.

Tuo metu iš Saugumo valdymo skyriaus jaunesniosios specialistės liudijimo aiškėja, kaip kaliniui galėjo pavykti pasprukti nepastebėtam ir kodėl tuo metu nesuveikė signalizacija.

„Kai pasižiūrėjome vaizdo kameras, pamatėme, kad nuteistasis pabėgo apie 15.30 val., – sakė pareigūnė. – Kitą dieną, po darbo, namie, aš daug galvojau apie šį įvykį, manau, kad tuo metu, kai nuteistasis pabėgo, keitėsi pamaina bokšteliuose ir būtent tuo metu mes per raciją tikrinome ryšį, – galimai neužfiksavau suveikusios signalizacijos ir automatiškai išjungiau tą mygtuką. Tuo metu tiesiog viskas sutapo, keitėsi pamaina, tikrinome ryšį, kolegai sakiau, jog diena praėjo be įvykių... Ir tuo metu tiesiog galimai neužfiksavau signalizacijos.“

Su bendrininku nužudė ispaną

Kaip jau skelbė Delfi, J. Sotikovas Ispanijoje dar 2008 m. su bendrininku iš Latvijos apiplėšė žmogų, pavogė banko kortelę, pinigus ir kitus daiktus. Nusikaltėliai, stengdamiesi nuslėpti šį nusikaltimą, nusprendė atsikratyti pagrindinio įrodymo – apiplėšimo aukos.

Pirminiais duomenimis, J. Sotikovas su draugu nelaimėlį sumušė taip, jog šis nuo sužalojimų mirė.

2011 m. Ispanija J. Sotikovą perdavė į Lietuvą. Daugiau kaip 17 metų laisvės atėmimo bausmę nuteistasis atliko Marijampolės pataisos namuose, pabėgimo metu į laisvę turėjo išeiti 2024 m. kovo mėn.

Už grotų J. Sotikovas nebuvo paklusnus – prieš tai kalėjo Pravieniškių pataisos namuose, pas jį pareigūnai buvo suradę narkotinių medžiagų, už tai kalinys buvo nuteistas dar ir dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis.