Net H. Daktarą prisijaukinęs garsus bėglys mirti grįžo į Lietuvą

Nusikalstamo pasaulio genijus. Šitaip apie 73 metų A.Jankevičių kalbėjo ne tik nusikaltėliai, bet ir žinomi verslininkai, net policijos pareigūnai.

Kai kurie šešėlinio pasaulio veikėjai iki šiol naudoja metodus, kuriuos buvo sugalvojęs ir įgyvendinęs A.Jankevičius.

Nors oficialiai Pšidzė buvo priskiriamas Daktarų grupuotei, jam dažnai paklusdavo beveik visų Kauno gaujų vadeivos.

Po garsios aferos, kai A.Jankevičiaus vadovaujami nusikaltėliai iš Lietuvos akcinio inovacinio banko (LAIB) nugvelbė pusę milijono dolerių, Pšidzė paspruko į užsienį.

Dėl sunkios kaulų ligos sunkiai vaikščiojęs kaunietis nuolat buvo įtraukiamas į ieškomiausių Interpolo nusikaltėlių sąrašą. Bet jis sugebėjo ne tik neįkliūti, bet ir toliau maudėsi prabangoje.

Sulaukęs senaties termino A.Jankevičius tyliai grįžo į gimtąjį Kauną, kur praleido paskutinius gyvenimo metus.

Praturtėjo iš pilstuko

Dar sovietiniais laikais vienu iš turtingiausių kauniečių laikytas A.Jankevičius užaugo kartu su senosios kartos Vilijampolės nusikaltėliais. Pšidzė jaunystėje bendravo ir su bene garsiausio Kauno nusikaltėlių šulo Henriko Daktaro tėvu.

Pirmuosius turtus A.Jankevičius susikrovė pasinaudojęs tuomečio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo paskelbta kova su alkoholiu.

Tuo metu, kai visoje SSRS buvo apribota stipriųjų gėrimų gamyba ir prekyba, A.Jankevičius užsuko neregėto masto spirito kontrabandą. Pšidzė pradėjo gabenti spiritą cisternomis iš Moldavijos, Ukrainos, Užkaukazės respublikų. Kartais šį krovinį lydėdavo milicininkai.

Norint sumėtyti pėdsakus vairuotojai prie Kauno marių buvo pakeičiami kitais. Jie spiritą mažesnėmis partijomis išveždavo į miškuose, vienkiemiuose įrengtas slaptas saugyklas ir pogrindinius fabrikėlius.

Čia spiritas būdavo skiedžiamas ir pilstomas į butelius, atvežtus iš taros supirkimo punktų.

Ant jų klijuojamos etiketės, užsukami kamščiai. Taip paruoštas pilstukas buvo išvežiojamas po Lietuvos maisto parduotuves.

Kalbama, kad vien A.Jankevičius iš šio pogrindinio verslo užsidirbo apie milijoną dolerių. Už šiuos pinigus tuo metu Vilniaus senamiestyje buvo galima nusipirkti apie šimtą gerai įrengtų butų.

Vagišius iš prigimties

Net ir susikrovęs didžiulius turtus Pšidzė neatsikratė jaunystės pomėgio ką nors nugvelbti – jis negalėdavo ramiai praeiti pro automobilį, kuriame paliktas magnetofonas, – sukdavo aplink ratus ir vis galvodavo, kaip jį pavogti.

Kaune net buvo pasklidusi legenda apie veršiuką – esą Pšidzė savo bičiuliams vis pasakodavo, kad reikėtų pavogti kaimynų tvarte auginamą veršiuką ir iš jo iškepti šašlykų.

„Bet aš jau nebe toks jaunas, kojos neklauso, sunku per langelį įlįsti“, – bičiuliams guosdavosi A.Jankevičius.

Tuomet draugai padarė paslaugą – patys ištempė veršiuką ir pririšo šalia A.Jankevičiaus sodybos – kad galėtų išsikepti.

Liepė padegti sunkvežimį

Be galo šykštus ir ir labai atsargus. Taip buvo kalbama apie A.Jankevičių, kuris saugodamas savo kailį susitaikydavo ir su didžiuliais nuostoliais.

Kartą Baltarusijos Mogiliavo srityje apvirto iš Moldavijos vežama cisterna su spiritu. Mobiliųjų telefonų tada nebuvo, tad krovinį lengvuoju automobiliu lydėję kauniečiai nulėkė į artimiausią miestelį skambinti savo vadeivai Pšidzei.

„Padekite, kad neliktų jokių pėdsakų“, – taip trumpai nurodė A.Jankevičius.

Gelbėjo ir teisėjas

Užsukęs kontrabandą A.Jankevičius pasirūpino ir „stogu“ teisėsaugoje. Tai paaiškėjo po to, kai 1985 metais Molėtų rajone buvo sulaikyti trys vyriškiai, atvežę Pšidzės pilstuką į vieną parduotuvę.

Buvo atliktos kratos, surasta vieta, kurioje pagamintas šios trijulės atgabentas alkoholis.

Pareigūnams atsirado galimybė demaskuoti visą pogrindinio verslo mechanizmą. Tačiau jau kitą dieną po sulaikymo Molėtuose pasirodė tuometis Aukščiausiojo teismo teisėjas ir Kauno Panemunės rajono vyresnysis inspektorius.

Po šių pareigūnų reikalavimo sulaikytieji – tarp jų ir Kauno nusikalstamo pasaulio šulas Algis Žemaitis, pravarde Kukas – tuoj pat buvo paleisti.

Vagių milicijai neįdavė

Nors į spirito kontrabandą buvo įtraukti nusikalstamo pasaulio šulai, jie ėmė murmėti, kad visą pelną nugriebia Pšidzė, o jiems lieka tik trupiniai. Kai kurie bendrininkai bandė apgauti Pšidzę – slėpė pelną, sukčiavo, prasidėjo vagystės iš slaptų spirito cisternų.

Galiausiai nusitaikyta ir į patį vadeivą.

Kai 1985 metais A.Jankevičius su žmona išvyko pailsėti prie Juodosios jūros, buvo apvogtas jo butas.

Vagys ištempė viską – net ir šviestuvus. Grįžęs A.Jankevičius išsiaiškino, kad butą apvogė su Daktarų gauja susiję asmenys, tačiau atsisakė milicijai rašyti pareiškimą.

Rūpinosi ir kalėjime

1987 metais beveik visa Daktarų grupuotė atsidūrė už grotų. Tuomet puse lūpų buvo kalbama, kad informaciją milicininkams pamėtėjo A.Jankevičius.

Taip jis esą ne tik atkeršijo už vagystę iš jo buto, bet ir išsaugojo pogrindinį verslą bei savo „stogus“ vidaus reikalų sistemoje – apie nelegalią prekybą pilstuku jau žinojo Maskva, tad reikėjo kažką aukoti. H.Daktaras buvo nuteistas ilgiems kalėjimo metams ir išvežtas kalėti į Sibirą.

Tačiau A.Jankevičius savo pažintimis ir pinigais pasiekė, kad gaujos vadeiva bausmę atliktų ne tik kalėjime, bet ir vietos viešbutyje.

Maža to, retsykiais A.Jankevičius surengdavo kalėjimo viršininko ir H.Daktaro „ekskursijas“ į Kauną.

Taip Pšidzė sugebėjo vėl prisijaukinti H.Daktarą. Pirma laiko grįžęs į laisvę jis tapo naujas aferas sumaniusio A.Jankevičiaus ramsčiu.

Tyrėjai suvaidino banditus

Vėl su H.Daktaru suartėjusio A.Jankevičiaus ramybėje nepaliko atkurtos Lietuvos policininkai.

Slapta klausydamiesi telefono pokalbių jie išgirdo, kaip Pšidzė apgavo vieną Baltarusijos įmonę, – parsigabeno šešis naujus MAZ sunkvežimius, tačiau pinigų nesumokėjo.

„Gal Kaune tu ką nors ir reiški, tačiau tuoj atvažiuos bachūrai iš Maskvos, tada mums kojas bučiuosi“, – tokius baltarusių Pšidzei pasakytus žodžius nugirdo pareigūnai.

Policininkai stebėjo, kaip įvykiai klostysis toliau. Kai savaitę nieko nevyko, pareigūnai patys ėmėsi iniciatyvos – apsimetė Maskvos mafijos smogikais.

Sužlugdė rengtą pasalą

Iš pradžių buvo padegtas vienas Pšidzei priklausantis kioskas. Į tai nei A.Jankevičius, nei jį globoję Kauno gangsteriai nesureagavo. Vėliau snaiperis šovė į Pšidzės namo langą.

Šūvio metu kambaryje televizorių žiūrėjo Pšidziukas – A.Jankevičiaus sūnus Edmundas. Kulka pataikė tiesiai į televizoriaus ekraną.

Po šio šūvio A.Jankevičius jau ne juokais sunerimo. Tuomet jam ir paskambino Maskvos mafijos atstovais prisistatę policininkai.

Jie pasakė, kad pinigus – skolą už sunkvežimius ir baudą – Pšidzė turi atvežti į nuošalią vietą Lampėdžiuose.

Sutartą dieną Kauno policininkai ten surengė pasalą. Į Lampėdžius rengėsi vykti ir iki dantų apsiginklavę Daktarų smogikai.

Policininkai ketino su įkalčiais suimti visus – ir Pšidzę, ir jo ginkluotą palydą.

Tačiau A.Jankevičius turėjo savo „ausis“ – išsiaiškino apie surengtą pasalą ir nepasirodė Lampėdžiuose.

Valdininkai vykdė norus

Klausydamiesi A.Jankevičiaus pokalbių telefonu pareigūnai įsitikino, kad jo ryšiai buvo itin platūs, – jis bendravo ne tik su Lietuvos, bet ir su Rusijos ministrais, kitais aukščiausio rango pareigūnais.

Ypač prajuokino Pšidzės skambutis tuomečiam Registrų centro vadovui. „Viską metu ir kūlversčiais pas tave lekiu“, – į ragelį šaukė šis aukštas valdininkas.

A.Jankevičius per savo bičiulį Vladą Laurinavičių artimai susipažino net su tuomečiu Rusijos vicepremjeru Vladimiru Šumeika.

Kai jis atvykdavo į Lietuvą ar Kaliningradą, A.Jankevičius versdavosi per galvą, kad aukštas politikas smagiau pailsėtų ir atsipalaiduotų.

Porelę lydėjo kariai

Kartą V.Šumeika Kaliningrade ilsėjosi su nepaprasto grožio Viktorija Golovinova.

Oficialiai vicepremjero vizitas buvo skirtas apžiūrėti A.Jankevičiaus draugo V.Laurinavičiaus bendrovės „Selma“ rusų kariškiams Kaliningrade statomus namus.

V.Šumeika Kaliningrade užsibuvo ilgėliau, o V.Golovinova nutarė per Vilnių grįžti į Maskvą.

Gražuolė iki Vilniaus oro uosto važiavo kartu su A.Jankevičiumi, o juos visą kelią lydėjo brigados „Geležinis vilkas“ kariai.

Kariškiai, apeidami muitinės kontrolę, porelę nuvežė iki pat į Maskvą turėjusio išskristi lėktuvo trapo.

Paspruko iš tualeto

Tačiau ten pasalą jau buvo surengę policininkai, kurie turėjo leidimą sulaikyti A.Jankevičių.

Pareigūnai žinojo, kad kaunietį lydės „Geležinio vilko“ kariai, tad į operaciją pasitelkė „Aro“ kovotojus.

Jie apsupo visą oro uostą. A.Jankevičius kartu su V.Golovinova buvo sulaikyti be pasipriešinimo. Tačiau Pšidzė suvaidino, kad jam pasidarė bloga.

Jis pareigūnams padavė savo pasą, pasiprašė į tualetą ir iš ten pabėgo.

Kaip jam tai pavyko padaryti, operacijai vadovavusiems komisarams iki šiol paslaptis – per tualeto langą galėjo pralįsti nebent vaikas, o visas oro uostas buvo apsuptas pareigūnų.

Po kiek laiko tarpininkaujant vienam Vidaus reikalų ministerijos vadovų, kuriam tuo metu Pšidzės pasamdyta brigada statė namą, A.Jankevičiui buvo grąžintas pasas.

Mergina buvo nužudyta

Policijos pareigūnams liko tik apklausti V.Golovinovą. Ši dvi aukštąsias mokyklas baigusi gražuolė pareigūnams savo pasiaiškinime rašė, kad prieš atvykdama į Vilnių kartu su kaunietėmis Ilona ir Egle gyveno Baltijos laivyno vado admirolo užmiesčio viloje Kaliningrade.

Apklausta V.Golovinova buvo įsodinta į traukinį ir išsiųsta iš šalies.

Tačiau, kai kuriais duomenimis, netoli Kenos ji buvo išlaipinta. Po kelių dienų buvo rastas jos lavonas perpjauta gerkle.

Siūlė stabdyti įstatymą

Nežinia, kaip būtų pasibaigęs pareigūnų karas su Lietuvoje įsigalėjusiomis gaujomis, jei nusikaltėliai būtų paklausę A.Jankevičiaus patarimo.

Sukdamasis aukščiausios valdžios sluoksniuose Pšidzė sužinojo, kad rengiamas Prevencinio sulaikymo įstatymas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, grupuotėms sudavė lemiamą smūgį.

Apie rengiamą įstatymą Pšidzė papasakojo per vieną Kauno gaujų susitikimą.

„Reikia surinkti 100 tūkstančių dolerių ir aš padarysiu, kad tas įstatymas nebūtų priimtas“, – nusikaltėlių šulams aiškino A.Jankevičius.

Visi suprato, kad A.Jankevičius tai gali padaryti, – žinojo, jog jis kartais tiesiai iš uždarų vakarėlių, kuriuose dalyvaudavo Vyriausybės nariai, atvykdavo į gangsterių sueigas.

Pšidzę palaikė Daktarų gauja, tačiau jaunieji kitų grupuočių lyderiai tik pasišaipė.

Tai, kad Pšidzės neparėmė jaunieji gangsteriai

Vėliau, kai keletą kartų buvo apgauti dalijantis pinigus, nuo Pšidzės nusisuko ir ilgai jam ištikimi buvę Daktarai. A.Jankevičiumi nusivylė ir šios gaujos saugomi verslininkai.

Vienas jų Pšidzę apibūdino kaip nusikalstamo pasaulio genijų, užmiršusį, kad egzistuoja dalybos veiksmas.

Sumanymas – melžti bankus

Nors atsirado nesutarimų su nusikaltėlių šulais, Pšidzė toliau rengė įvairias aferas. Jis vienas pirmųjų šalyje įsteigė banką, kuri pavadino „Nemo“.

Tačiau greitai suprato, kad iš jo prastas bankininkas, ir jį pardavė. Naujieji savininkai „Nemo“ pervadino „Sekunde“, kuri Lietuvoje pradėjo indėlių rinkimo karštligę.

Greičiausiai Pšidzė numatė, kuo tai baigsis, todėl nutarė ne rinkti indėlius, o įsisukti į kaip grybai po lietaus šalyje dygstančius bankus.

Verslininkai tyliai dingdavo

Pirma auka tapo tuo metu garsus „Litimpex“ bankas. A.Jankevičius kartu su savo bičiuliais broliais Velonskiais iš jo išviliojo daugiau kaip milijoną dolerių.

Kelti triukšmo tuomet niekas nenorėjo, nes JAV gyvenęs Simas Velonskis buvo bene didžiausias prezidento Algirdo Brazausko rėmėjas.

Vėliau Pšidzė sukčiavimo įgūdžius dar labiau ištobulino. Jis tapo tarpininku tarp bankininkų ir verslininkų, norinčių gauti paskolą.

Pšidzė prastumdavo įvairius kreditus, kurie paprastai keliskart viršydavo užstatomo objekto vertę.

Gautus pinigus paprastai A.Jankevičius pasidalydavo su bankų vadovais.

O paskolas savo vardu paėmę verslininkai gaudavo tik trupinius arba dingdavo be žinios.

Iki šiol be žinios dingę laikomi verslininkai Edmundas Korsakas ir Vladimiras Vaska.

Įkalbėti A.Jankevičiaus bei jo draugų jie iš įvairių bankų paėmė paskolų, kurių vertė – 900 tūkstančių dolerių. Dalis šių pinigų buvo pervesta į brolių Velonskių užsienio bankų sąskaitas, dalį grynaisiais paėmė Pšidzės bičiuliai.

Išdrįso liudyti prieš mafiją

Nežinia, kiek ilgai A.Jankevičius būtų mulkinęs verslininkus, jeigu ne kaunietis Linas Kevličius, kuris buvo įpainiotas į pusės milijono dolerių iš LAIB pasisavinimo schemą.

L.Kevličius vienas pirmųjų Lietuvoje metė iššūkį mafijai – ryžosi bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais ir davė parodymus prieš A.Jankevičių ir kitą tuometį nusikalstamo pasaulio šulą Deivydą Ganusauską, pravarde Mongoliukas.

Imti paskolą buvo pasirinkta veiklos beveik nevykdanti Panevėžio bendrovė „Juozas“.

Kaip vėliau teisme pasakojo šios bendrovės vadovas Juozas Jankauskas, pas jį apsilankė A.Jankevičius, kuris pristatė L.Kevličių ir nurodė, kad „Juozo“ vardu reikia paimti paskolą.

J.Jankauskas iš pradžių sutiko, bet vėliau išsigando imti tokią didelę paskolą.

Tuomet pas jį atvyko L.Kevličius, papasakojo, kad sulaukė įvairių grasinimų, ir pareiškė, jog visiems bus blogai, jei „Juozas“ atsisakys paskolos.

Vėliau dėl techninių paskolos niuansų L.Kevličius jau bendravo su A.Jankevičiaus bičiuliu Mongoliuku.

Šis vaikščiojo į banką ir tarėsi su valdytoju. Kaunietiškos pinigų dalybos Kai banke buvo perduoti pusę milijono grynaisiais, L.Kevličius kartu su Mongoliuku nuvažiavo į A.Jankevičiaus namus Savanorių prospekte.

Ten pinigai buvo padalyti – didžioji dalis atiteko D.Ganusauskui ir A.Jankevičiui.

Dar 80 tūkstančių buvo atidėta banko valdytojui, 20 tūkstančių – Žaliakalnio grupuotės nariams.

L.Kevličiui ir jo kompanionui po šių dalybų atiteko 5 tūkstančiai dolerių.

Ko gero, nepatenkintas tokiomis dalybomis L.Kevličius ir ryžosi kreiptis į prokuratūrą, kur jam buvo suteiktas nukentėjusiojo statusas.

Po L.Kevličiaus parodymų buvo sulaikytas ir vėliau nuteistas D.Ganusauskas.

JAV dergė vadovus

Nors nusikaltėlių ožiu pavadintas L.Kevličius sulaukė didelio spaudimo, jis viso teismo proceso metu nepakeitė parodymų.



Netrukus po teismo L.Kevličius išvyko į JAV, kur gyvena iki šiol. Jis pagarsėjo prieš kelerius metus, kai organizavo mitingą prieš į Čikagą atvykusią prezidentę Dalią Grybauskaitę.

„Kagėbistė, parsidavėlė ir lesbietė, kuri marina tautą“, – taip socialiniuose tinkluose tuomet jis rašė apie šalies vadovę.

Sulaikyti nepavyko Užsienyje ilgą laiką slapstėsi ir L.Kevličiaus įduotas A.Jankevičius.

Sužinojęs, kad prieš jį duodami parodymai, Pšidzė spruko į Kaliningradą.

Kalbama, kad kurį laiką jis ten gyveno admirolo viloje, o vėliau jo pėdsakai sušmėžuodavo tai Lenkijoje, tai Juodkalnijoje.

Buvo kalbama, kad ir užsienyje jis užsuko pelningą verslą ir maudosi turtuose.

Nors aukšti policijos pareigūnai nuolat tvirtino, kad jų garbės reikalas sučiupti A.Jankevičių, taip niekam ir nepavyko jo prigriebti.