Andrius Užkalnis minta turguje: gerai, kad nors striukę pirkau

Praėjo jau mėnuo, ir Dievas mato, kad tikėjausi neminėti šio apsilankymo restorane. Bandau visiems būti geras. Bet paskui prisiminiau, kad turiu dar ir užduotį sakyti tiesą, o tiesa yra tokia, kad ne visiems restoranams sekasi ir ne visi išmano, ką daro.

Į Kalvarijų turgų Lietuvos Respublikos sostinėje atvykau ketindamas apsilankyti kultiniame restorane U Gruzina, garsėjančiame savotiškai stilinga aplinka ir vaibu, kuris panašus į jų kito restorano, Azerai, apie kuriuos jau pasisakiau šiame portale DELFI („Užkalnis patikrino garsiausius Lietuvos kebabus“). Tik U Gruzina rezervacijų nepriima, ir buvo pietų metas, todėl lauke stovėjo eilė.

Pirmiausia, eilėse prie restoranų kažkaip stoviu tik Amerikoje ir Italijoje, o Lietuvoje nelabai. Karūna nenukris, bet žinot, laukia eilėje madinga hipsterinė chebrytė, tipo tokie visi iš savęs labai kūrybininkai, visi itin kieti, į mane spokso, jau atrodo, tuoj fotkinti pradės. Aišku, čia ne tie, kuriuos Vaidas Baumila traiško naujame vaikų socialiniame tinkle Threads (ten labiau renkasi asmenys, kuriems tik neseniai prasidėjo ir dar neužsibaigė lytinė branda). Čia jau tokie vyresni, dirba su startapais ir taupo naujam elektromobiliui, o kartu ir tralui, ant kurio galės jį vežioti, kai išsikraus akumuliatorius.

Vienu žodžiu, eilėje prie U Gruzina nelaukiau. Gal kada kitą kartą. Tada prisiminiau, kad ten netoli yra restoranas Petra Bakery & Falafel, kur Artimųjų Rytų virtuvė, ir viskas ten viduje atrodė puikiai, bet ir vėl, kad jį kur, vietos sėstis nėra. Gerai, kitą kartą irgi. Gal reikės ne per pietus atvažiuoti.

Ir tada prisiminiau, kad yra šalia toks turkų restoranas, Hünkar Bazaar (ten taip pat ir maisto parduotuvė), ir kad gana dažnai matau juos instagrame. Vieną kartą ten net bandžiau nuvažiuoti. Buvo gera istorija. Pasiskambinau, atsiliepęs žmogus negalėjo pasakyti, koks jų darbo laikas, bet davė telefono numerį virėjo, kuris žino darbo laiką, paskambinau jam, jis pasakė, bet neteisingai, ir kai nuvykome su draugeliu Rokiškiu Rabinovičium, jau buvo uždaryta.

Bet dabar pabandžiau, nes gyvenu vieną kartą. Paaiškėjo, kad būtent dėl tos priežasties, kad gyvenu vieną kartą, geriau būčiau nėjęs.

Mano lūkesčiai buvo dideli. Turkų virtuvę pažįstu neblogai: tai viena geriausių virtuvių pasaulyje, gausių skonių, šviežių produktų, prabangi ir dosni – ne veltui Turkija yra daugiau, negu tik dabartinė teritorija, tai Osmanų imperijos įpėdinė, kur dideli kultūrų ir tradicijų klodai. Imperijų (tegu ir buvusių) virtuvės beveik visada būna galingos.

Mano lūkesčiai buvo nuleisti ant žemės ir gerokai aptrankyti. Nors moteris prie baro, priimanti užsakymus, buvo draugiška ir tikrai norėjo padėti, bet nelabai ką galėjo pasakyti, išskyrus tai, kurių patiekalų yra, o kokių nėra (daug ko nebuvo).

Geresni buvo tie patiekalai, kurių nebuvo.

Sriuba buvo jokia, menko intensyvumo ir tik tiek džiugino, kad lauke šalta, ir bet koks šiltas skystis gerai. Bet man net ir sultinys iš kubelio yra gerai. Gruzinų virtuvės patiekalas, Adžarijos chačapuris (adžarulis su kiaušiniu) atrodė neblogai, bet tešla buvo visiškai nuvilianti, sausoka (ji turi sproginėti nuo sūrio), iš esmės, tai buvo bulka su trupučiu sūrio ir kiaušiniu viduryje.

Paskui supratau, kad lygiai tokią pačią tešlą naudojo ir pidei (vadinamajai turkiškajai picai, kurios pilnas pavadinimas İçli pide), bet ir čia nepasisekė. Pide Turkijoje yra neįtikėtino smagumo patiekalas, net Stambulo oro uoste ją kepa šimtąkart geriau. Taip, yra padažo, su keliomis granato sėklytėmis, bet viskas labai, labai vargana.

Hünkar Bazaar

Liūdniausia, broliai ir sesės, buvo ragauti mėsą (su labai vidutiniška bulvių koše ir prastos valgyklos lygio salotomis), nes tai pajuodusiai mėsai teko turbūt visi riebalai nuo sunkiai dirbusios keptuvės, mėsa buvo perkepta, nemaloni ir kapsėjo taukais.

Tai priminė apie maistą, gaminamą sovietiniame daugiabutyje, tokioje šeimoje, kurioje niekas gyvenime nėra skaniai valgęs, ir kur skanauja „makaronus po flotski“, keptuvėje išmaišomus su senu faršu, ir kur šeimos galva su dėmėtais marškinėliais be rankovių („žmonos mušėjo maike“) ir pižaminėmis kelnėmis tik ką išnešė šiukšlių kibirą ir dabar kemša tuos makaronus tiesiai iš petelnės, net į lėkštę neįsidėdamas.

Už visą tą gyvenimo šventę sumokėjau 23 EUR, ir džiaugiausi tik tiek, kad pakeliui į automobilį dar nusipirkau ilgą šiltą striukę, kelionei prie jūros. Striukė pasirodė puiki, kainos patrauklios, labai rekomenduoju.

Restoranui dvi žąsys iš penkių.

Hünkar Bazaar, Kalvarijų 61, Vilnius. Tel. +370 630 99943. Instagram: hunkar_restoranas

Nuo antradienio iki sekmadienio – nuo 0900 iki 1700.