Jo pasveikinti atvykusius svečius jubiliatas nustebino įdomiomis mintimis apie gyvenimą.
Su žmona Liudvika gyvenantis Stanislovas, miestelio gyventojų vadinamas šviesuoliu, kalbėdamas apie direktoriavimo laikus dar puikiai pamena savo buvusių mokinių vardus ir įvairius su jais susijusius nutikimus. Ir lyg iš rašto pasakoja savo gyvenimo įvykius, nepamiršdamas nė vieno sutikto žmogaus pavardės, datų.
Lietuvių kalbą ir literatūrą Stanislovas studijavo Vilniaus universitete. Mokytojauti pradėjo Biržuose, tačiau po kurio laiko nutarė iš ten kraustytis ir taip atsidūrė Veiviržėnuose, kuriuose ir įsitvirtino visam laikui, rado savo vietą švietimo ir miestelio bendruomenėje.
Pasak vyro, žmogus savo gyvenime turi gerai mokėti tris dalykus: gerai dirbti savo darbą, išmokti būti vienas ir tuo pačiu mokėti būti kompanijoje. Tik tuomet, pasak pašnekovo, susiformuoja asmeninės vertybės, požiūris ir nuomonė.
„Per visą gyvenimą nesutikau tokių žmonių, kurie manęs labai nemėgtų. Visuomet buvau ramus, kantrus, išklausydavau savo pašnekovus, ir tik tada pateikdavau savo argumentus. Juk išties, kai klausaisi kito žmogaus, ir pats išmoksti kažko naujo, atrandi naujas tiesas“, – įsitikinęs S. Muižė.
Regėjimo prieš trejus metus netekusiam Stanislovui šiuo metu labiausiai trūksta, kaip jis pats sako, mylimo darbo, „sodnelio“, miško ir bendrystės su kitais žmonėmis. O kalbėdamas apie ilgaamžiškumo paslaptį pabrėžia, kad viskas labai paprasta.
„Pamenu, kai pradėjau dirbti Veiviržėnuose, po trejų ar ketverių metų pajutau, kad grįžtu namo pavargęs, nebenoriu valgyti. Supratau, kad reikia labai judėti.
Nusipirkau dviratį ir kas dieną juo važiuodavau į mišką. Turėjau pastovų maršrutą, tokį didelį ratą apsukdavau ne po vieną ir ne po kelis kartus.
Be to, manau, Hipokratas tiesą sakė, kad maistas turi būti vaistas. Viso kūno sveikata kalama skrandžio kalvėje. Turėjau laimę – mama buvo nebloga šeimininkė, nuo vaikystės su broliais ir seserimi valgėme daug petražolių, daržovių.
Valgau laiku, miegu laiku – iki pat dabar. Ritmas turi būti“, – pabrėžia jubiliatas.
Klaipėdos rajono savivaldybės inf. ir nuotr.
Prasmingos Direktoriaus Stanislovo Muižės pamokos
Aukštaičiui Stanislovui Muižei po studijų Vilniaus universitete Humanitarinių mokslų fakultete likimas lėmė dvejus metus dirbti Biržuose, o po to „atrasti“ Veiviržėnus.
Stanislovas Muižė nuo 1960 metų pradėjęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo karjerą, 1964 metais buvo paskirtas Veiviržėnų vidurinės mokyklos direktoriumi ir dirbo juo 37 metus.
Šiemet sausio 11 d. Stanislovui sukako 90 metų. Iki šiol veiviržėniškiai, mokytojai, dirbę kartu, buvę mokiniai prisimena Stanislovą Muižę kaip reiklų, sąžiningą ir teisingą Mokytoją ir Direktorių.
Visą savaitę netrūko norinčių aplankyti, pabendrauti su filosofiškai mąstančiu bei nuostabią iškalbą ir atmintį išlaikiusiu Direktoriumi.
Tiesa, nors Mokytojo akys ir pavargo, bet atmintyje vis dar gyvi Salomėjos Nėries, Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus, Imanuelio Kanto žodžiai. Mokytojas puikiai atpažįsta buvusius kolegas ir mokinius iš balsų.
Džiaugiamės, kad likimas leido pažinti nuostabų Žmogų, gyvą legendą, Direktorių Stanislovą Muižę. O jo chrestomatiniu teiginiu „Pamoka – šventas dalykas“ tebesivadovaujame ir šiandien.
Buvę veiviržėniškiai mokiniai ir mokytojai bendražygiai
Buvusi rusų, anglų kalbų mokytoja Margarita Sūdžienė sveikinimo kalbą Direktoriui Stanislovui Muižui 90-ojo gimtadienio proga sueiliavo. Pateikiame šio eiliuoto sveikinimo ištrauką.
Jūs, kaip Erlickas – gyvas mūsų klasikas, –
Išmokėt siekti ir svajoti,
Todėl taip priešinomės „pasakoms“
Švietimo ministerijai jus atiduoti.
Iš „švento skyriaus“ nusileido lozungas,
kad Muižė yra Muižė, taip, kaip Kaunas – Kaunas.
Suprask: jis ypatingas, išskirtinis,
Visiems sistemos iššūkiams stiprus ir jaunas.
Gražus ir ilgas kelias, kuriuo ėjot
Ir einate, jaunatvišku dvasingumu turtingas,
Neklausdamas leidimo arėt, sėjot,
Paklusdamas tik proto balsui išmintingam.
Rašyti komentarą