Vytautas Landsbergis: žmonija velnėja, moka žmogėdroms pinigus, kad karas tęstųsi

Tačiau Vakarai „moka žmogėdroms pinigus, kad naikinantis genocidinis karas tęstųsi“, apgailestavo profesorius. Todėl pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas paragino Vakarų demokratijų vadovus „prasitrinti akis ir išsiplauti jas nuo baimės ir neapykantos“.

„Trumpas pastebėjimas būtų toks – žmonija velnėja. Tautų Europa klysta į žmogėdrų Euraziją. Taip naujasis fiureris mėgina vadinti savo rusų pasaulio tikslą įsigalėti. Ir kaip žmonijai išsprūsti iš tos velniavos? Kaip sustabdyti agresyvųjį rusofašizmą, nutraukti žmogėdrų karą prieš žmones, jų miestų išgriovimą ir totalinį žudymą net pasimėgaujant? Kaip sustabdyti, kai žmogėdros toliau dalyvauja tarptautinėse žmonių organizacijose, kurias tolydžio laisto melo srutomis?“ – iš Signatarų namų balkono kalbėjo V. Landsbergis.

„Žudyti, anot jų, neišvengiama, nes laisvų tautų buvimas kaimynystėje kelia pavojų tironams. Ir tuo pat metu žmonių valstybės moka žmogėdroms pinigus, kad naikinantis genocidinis karas tęstųsi“, – apgailestavo profesorius.

„Kas darytina? Reiktų visiems, ypač valstybių viršininkams, prasitrinti akis ir išsiplauti jas nuo baimės ir neapykantos“, – ragino jis.

Palygindamas Rusiją su piranijomis, V. Landsbergis prisiminė šv. Antaną Paduvietį, kuris sakydavo pamokslus žuvims. Tačiau, pažymėjo jis, šv. Antanas „niekada nesakė pamokslų piranijoms“.

„Ir neskambindavo joms telefonu“, – pridūrė V. Landsbergis, leisdamas suprasti, kad bandyti kalbėtis su V. Putinu nėra prasmės.

„Turbūt žinote, kokia tai žuvų veislė – ne Jungtinių Tautų akvariumui ir ne žuvienei“, – sakė V. Landsbergis.

Visgi, politikas suabejojo, ar tokių „piranijų“ negali būti ir Lietuvos kaimynystėje.

„Piranijos mums, regis, toli – tartum Brazilijoje. Bet nežinau, broliai, ar kokiame Karaliaučiaus akvariume negali būti priauginta piranijų, kad fiureriui prireikus jų pasirodytų ir Kuršių mariose“, – kalbėjo profesorius.

„Nesakykite, kad tai negalimas atvejis. Ukrainą jau užplūdo piranijos. O kas nors irgi manė, kad tai irgi negalimas atvejis“, – pridūrė jis.

Kritikavo V. Matijošaitį, G. Žemelį: „nepervedė nei milijonuko iš savo rusiškų pelnų“

Besikreipdamas į susirinkusiuosius, V. Landsbergis pasidžiaugė lietuvių iniciatyvomis, kuriomis siekiama prisidėti prie paramos Ukrainai. Pasak jo, visi „tie, kurie aukojo turkiškam Bayraktarui, Lietuvos padovanotam „Vanagui“, stovi tiesos ir šviesos pusėje. Visgi, V. Landsbergis sukritikavo tuos, kurie karo akivaizdoje „sustabėjo“ ir pasyviai stebi Rusijos Ukrainoje vykdomus žiaurumus.

„Ištiko stabligė. Jie stabėja ir stabėja. Iš to visuotinio stabėjimo, daug tarptautinių „stabėtojų“... Stabėjantys arba „stabėtojai“ nenori padėti užpultai Ukrainai gintis ir apsiginti. Šiek tiek, bet ne tiek kiek reiktų. Juk negali kolega užpuolikas pralaimėti“, – ironizavo profesorius.

„Gaila Ukrainai duoti naikintuvų, kitų gynybos ginklų arba jų kažkodėl delsiate net sau gamintis. (...) Bet privati auka – irgi ginklas. Lietuvių visuomenė parodė stebuklą – žmonių solidarumo stebuklą „Radarom“ akcijoje. O jeigu turtingesnės visuomenės taip sukrustų – gal nereikėtų nei stabligės kankinamų vyriausybių. Ir mėlynas Ukrainos dangus su geltona saule būtų uždengtas radarais nuo kruvinų Putino maitvanagių“, – sakė jis.

Profesorius tiesiogiai kreipėsi į Kauno merą Visvaldą Matijošaitį ir verslininką Gediminą Žemelį – pasak jo, šie „nepervedė nei milijonuko iš savo rusiškų pelnų“ į Ukrainos paramos fondus. Tačiau, pažymėjo V. Landsbergis, imtis ryžtingų veiksmų dar nevėlu.

„Sudalyvavo kai kurios kompanijos, verslininkai, bet nei Matijošaitis, nei Žemelis nepervedė nei milijonuko iš savo rusiškų pelnų – iškart prigestų nemalonios kalbos. Taip, jei tai taptų žinoma, sutriktų lietuviškas verslas Rusijoje, bet nejau tai svarbiau nei tūkstančių benamių žūtis dėl neuždengto Ukrainos dangaus? Tačiau ir tai padaryti dar nevėlu, gerbiamas mere, gerbiamas Vidmanto sūnau. Tik nereiktų radiologinėmis atliekomis nuodyti nei rusų, nei ukrainiečių, nei lietuvių, kurie vis laukia, kol driokstels Astravo bomba“, – sakė jis.

Prisiminė S. Kudirką, A. Terlecką

Minėjimo pradžioje renginio vedėjas Alvydas Šlepikas dedikavo Jono Aisčio eilėraštį „Lietuva“ Vasario 16-osios naktį mirusiam disidentui Antanui Terleckui.

Savo kalboje V. Landsbergis prisiminė ne tik anapilin iškeliavusį disidentą, bet ir prieš keletą dienų mirusį jūreivį, pasipriešinimo sovietų režimui dalyvį Simą Kudirką.

„Atsisveikinom prieš keletą dienų su neeiliniu, tyliu žmogumi Simu Kudirka, kuris kadaise vienui vienas išėjo į ringą už laisvę ir įkvėpė daugelį. O štai šiąnakt, lyg sekdamas Kudirką, iškeliavo Antanas Terleckas – niekada nepavargęs laisvės kovotojas. Amžiną atilsį“, – sakė V. Landsbergis.

ELTA primena, kad Lietuvai švenčiant Vasario 16-ąją, ketvirtadienį Vilniuje vyko tradicinis minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės Signatarų namų, kuriuose prieš 105 metus dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.