„Vyrai pagalbos kol kas kreipiasi nedrąsiai“

Įdomu tai, kad idėja uostamiestyje įkurti pagalbos vyrams centrą ir pagalbos liniją gimė ne patiems stipriosios lyties atstovams. Jos atsiradimą inicijavo Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro kolektyvo iniciatyvinė grupė ir jos vadovė dr. Dalia Puidokienė. Projekto partneriai - Pajūrio vyrų klubas ir Lietuvos probacijos tarnybos Klaipėdos regiono skyrius.

„Ilgą laiką suformuotą tradicinę vyriškumo kaip esą stipriosios lyties sampratą būtina keisti. Juk vyrams taip pat būna sunku. Jų situacija kartais būna net sudėtingesnė nei moterų ar vaikų, o išdrįsti kreiptis pagalbos kaip ir nepriimta: juk vyras - stiprybės, ištvermingumo simbolis“, - sako idėjos sumanytojai.

Dariau, jūs ne tik neatlygintinai vadovaujate pagalbos linijai „Nelik vienas“, bet esate Karinių jūrų pajėgų profesionalios karo tarnybos karys. Tikriausiai jūsų profesijos atstovams ypač žinomi mitai, kad vyrai turi būti stiprūs ir jiems guostis kitiems esą nevalia.

Taip, tie visuomenėje gajūs mitai, kad vyrai turi būti galingi ir stiprūs, uždeda stipriosios lyties atstovams didelę naštą. Pažeidžiamumas tampa gėdingas. Laimei, dabar gyvename taikos metu ir karo sukeltos žalos psichikai - potrauminio streso sindromo daugumai iš mūsų neteko patirti. Bet ir taikos metu būna įvairiausių situacijų, kurios parodo, kad žmogus palūžti gali bet kada. Nesvarbu, kokia žmogaus lytis, kiekvienas mes turime savo gyvenimišką patirtį. Ir moterys, ir vyrai gali turėti vaikystės traumų. Kiekvienas turime teisę jausti tuos jausmus, kurie iššaukia ašaras, skatina išsikalbėti ant draugo peties.

Kai prieš keletą metų Klaipėdoje įkūrėme Pajūrio vyrų klubą, būdamas vyriškoje draugijoje suvokiau, kiek svarbu stipriosios lyties atstovams atvirai kalbėtis apie gyvenime patiriamus sunkumus, išgyvenimus ir džiaugsmus, taip pat pajutau tarpusavio palaikymo svarbą. Pradėjome svarstyti, kad kitas klubo vystymosi etapas galėtų būti socialinis - kai ne tik vienas kitą palaikome ir stipriname, bet ir prisidedame prie visuomenės gerovės.

Ar jums pačiam gyvenime yra tekę patirti tokių akimirkų, kai jautiesi vienas, nežinai į ką kreiptis pagalbos?

Galiu pasidžiaugti, kad mano šeima - mano žmona ir dvi dukros leido man nepatirti tokio poreikio. Bet aš savo aplinkoje pažįstu vyrų, kuriems tikrai praverstų pokalbis su specialistu ar bent pagalbos linijos savanoriu.

Pagalbos linija „Nelik vienas“ veikia daugiau nei metai, tad gal jau galite apibrėžti, koks yra besikreipiančiųjų pagalbos bendras paveikslas?

Pastebime vieną tendenciją, kad vyrai kol kas pagalbos kreipiasi nedrąsiai, nes tai yra visiškai neįprasta praktika Lietuvoje. Matyt, mūsų šalyje vis dar gajūs stereotipai ir vyrai yra linkę veikti, nori konkretaus rezultato. Daugeliui atrodo beprasmiška kalbėti apie tai, kas jiems yra negerai. Jie tiesiog sako: „Duokite man konkretų receptą, kad man būtų gerai.“

Daugeliui vyrų sunku išgyventi neigiamas emocijas ir jie tiesiog bėga nuo jų. Visi puikiai žinome galimus jų pabėgimo planus. Gerai, jei jie pozityvūs - neigiami jausmai ištaškomi aktyviai sportuojant, bet, deja, būna ir žalingų ar net pavojingų aplinkiniams, kai paguodos ieškoma alkoholyje, azartiniuose žaidimuose ar viršijant greitį kelyje.

Mes ir siekiame, kad mūsų pagalbos linijos savanoriai padėtų stabilizuoti emocinę būseną. Dažnai nutinka taip, kad kalbėdami su savanoriu vyrai ir patys save išgirsta, realiau suvokia savo situaciją. Neretai jiems pakanka tokio pokalbio ir jie jau patys žino, ką reikėtų toliau daryti. Prireikus galime pasiūlyti ir nemokamą psichologinę ar teisinę pagalbą.

Labai džiaugiuosi kiekvienu naujai paskambinusiuoju, nes suvokiu, kokį jie peržengia stiprų stereotipinį slenkstį, kol ryžtasi paskambinti. Iš tiesų mes dar išgyvename švietėjišką etapą, parodome, kad tokia galimybė egzistuoja, o kiekvienas gali rinktis, ar jam parankesni toksiški pabėgimo nuo problemų metodai, ar geriau čiupti telefoną ir „išventiliuoti“ savo sunkias emocijas. Beje, nebūtinai vien sunkias, juk kartais nutinka ir taip, kad neturime su kuo pasidalinti ir geromis emocijomis.

Teko girdėti, kad pagalbos linijoje dirbantys savanoriai sulaukia ir konkrečių prašymų - nupirkti maisto ar atvežti malkų.

Taip jau yra, kad žodis „pagalba“ daugeliui asocijuojasi su televiziniais projektais, kur „gelbėtojai“ teikia žmonėms konkrečią pagalbą. Tad tikrai ir mūsų savanoriai sulaukia įvairių konkrečių pagalbos prašymų, kaip jūs ir paminėjote. Bet kai savanoris užsimena, kad jis gali suteikti tik emocinę pagalbą - išklausyti, kaip skambinantysis jaučiasi, kai kurie numoja ranka - esą jam nėra kada galvoti apie savo emocijas, nes jam reikia rūpintis malkomis...

Taip, vyriškoje bendruomenėje emocinio intelekto stygius labai juntamas. Jie tarsi ir nemato reikalo tiesiog kalbėtis. Bet kai paskatini tai daryti, dažnai atsakymai ateina savaime. Dažnas pabendravęs su savanoriu supranta, kad jis pats ir turi pasirūpinti tomis malkomis, o ne laukti pagalbos iš šalies.

Reikia pripažinti, kad vyrai dažnai nori gauti konkrečias instrukcijas, ką jiems reikia daryti, bet mes stengiamės, kad jie patys rastų jėgų ir veikimo algoritmą, kaip jiems patiems išspręsti savo problemas.

Vasario mėnesį vėl planuojate naujų savanorių mokymus. Jų trūksta?

Tikriausiai jų niekada nepakaks, bent jau iki tol, kol pasieksime dabar, atrodo, sunkiai pasiekiamą tikslą - veikti 24 val. per parą. Tam reikia turėti net kelis šimtus savanorių.

Beje, patirtis rodo, kad daugiausia norinčiųjų savanoriauti yra iš Vilniaus ar iš Kauno krašto, o iš Klaipėdos kur kas mažiau. Nors dabar galimybės leidžia dirbti savanoriu iš bet kurio miesto, visgi norėtume, kad ir Klaipėdos krašto gyventojai būtų pilietiškai aktyvesni.

Ar vyrų pagalbos linijoje ir savanoriai pageidaujami tik stipriosios lyties?

Neslėpsiu, rasti vyrų savanorių - nemenkas iššūkis. O taip jau yra, kad skambindami į pagalbos liniją vyrams iš anksto viliasi, kad atsilieps vyras. Dar daugiau - viliasi, kad vyras bus vyresnis, turintis daugiau gyvenimiškos patirties. Bet dažnu atveju atsiliepusi moteris, atlaikiusi pirmąją nepasitenkinimo bangą, sulaukia skambinusiojo padėkos ir pripažinimo, kad nėra jokio skirtumo, kokios lyties savanoris tave išklauso, svarbiausia, kad tai yra žmogus, kuris tave girdi.

O ar keliate kokius nors reikalavimus savanoriams?

Pagalbos linijos savanoriu gali tapti bet kuris pilnametystės sulaukęs Lietuvos pilietis. Bet labai svarbu, kad pats žmogus suvoktų, kur jis eina, ir būtų motyvuotas tai daryti ne dėl etikečių, o nuoširdžiai norėdamas prisidėti prie socialinės gerovės. Tad ir per savanorių atrankos pokalbius bandau įžvelgti, kiek žmogus turi motyvacijos. Pavyzdžiui, ir dabar į mokymus yra užsiregistravę dvigubai daugiau norinčiųjų, nei galime apmokyti per vienus mokymus. Džiugu, kad yra balansas - užsiregistravo kone po lygiai moterų ir vyrų.

Kokio amžiaus žmonės paprastai linksta į savanorystę?

Paprastai amžiaus vidurkis siekia nuo 38 iki 45 metų. Tai jau pakankama asmenybės branda ir brandus požiūris į pačią savanorystę. Džiaugiamės ir prisijungiančiu jaunimu, bet reikia pripažinti, kad jauni žmonės ne tokie pastovūs. Šiandien nori, o rytoj jau gali apsigalvoti, tad išlaikyti aukštą jų motyvacijos lygį - nemenkas iššūkis.

Siekdami, kad į pagalbos liniją kreiptųsi ir jauni žmonės, netrukus planuojame paleisti jaunimui patrauklesnę bendravimo formą - internetinių pokalbių platformą.

Nereikia vykti į Afriką ar į Indiją, kad pamatytum, kaip žmonės gyvena

Marius TUMŠYS, VšĮ Klaipėdos apskrities pagalbos vyrams centro vadovas

Vyrai dažnai mėgsta sakyti, kad ieškoti psichologinės, emocinės pagalbos - moterų reikalas, o vyrams užtenka eiti į darbą ir kartais pažvejoti. Bet tokie stereotipai keičiasi.

Atrodytų, kam reikalinga vyrų pagalbos linija, ypač šiais laikais, kai akcentuojamos lygios teisės ir stengiamasi žmonių neskirstyti pagal lytį. Bet mūsų pagrindinis tikslas - parodyti vyrams, kad nėra gėda kreiptis ir prašyti pagalbos, parodyti, kad jie nėra vieni tokie. Emocijų nereikia bijoti.

Vyrai, kurie dažnai yra patys smurtautojai ir patiria įvairias rizikas, taip pat kenčia. Kažkas su vyrais turi dirbti ir parodyti jiems kelią. Žinoma, yra įvairių valstybinių įstaigų, bet dažnai žmonės vengia ten ieškoti pagalbos baimindamiesi, kad neva tai atsispindės jų biografijoje. Kiti vengia kabinetinės sistemos ir t. t. Tad mūsų bendras tikslas ir buvo suteikti galimybę žmonėms gauti anonimišką konfidencialią pakankamai neformalią pagalbą.

Šiuo metu pagalbos linija vyrams veikia visomis savaitės dienomis nuo 18 iki 21 val. Dirba 26 savanoriai, kaip tik dabar renkame naują grupę ir netrukus galėsime dirbti kasdien po 6 val., o perspektyvoje, galbūt susijungę su kitomis Lietuvoje veikiančiomis pagalbos linijomis, norėtume teikti pagalbą visą parą. Matome, kad dabartinių mūsų pajėgumų nepakanka, nes galime atsiliepti tik į pusę skambučių.

Savanoriai negauna jokio atlygio. Bet žmonės žino, kad šis kelias padeda ir patiems tobulėti, save pažinti. Žmonės tampa labiau empatiški ir labiau supranta savo gyvenimą. Kiekvienas savanoris, išgirdęs paskambinusiojo istoriją, pergalvoja ir savo gyvenimą. Kartais savanoriai tarpusavyje net juokauja, kad sulaukė būtent tokio skambučio, kokio tą dieną jam ir reikėjo.

Svarbu suvokti, kad savanoris nėra psichologas ar psichoterapeutas, jis gali išklausyti, pasidalinti savo mintimis, pabūti tuo momentu su žmogumi, leidžia išsikalbėti, „išsiventiliuoti“. Žinoma, savanoris tokio pokalbio metu gali pastebėti, kad žmogui reikia rimtesnės pagalbos, ir gali nukreipti jį pas specialistą. Viskas vyksta anonimiškai ir konfidencialiai.

Pats būdamas savanoriu suprantu viso to prasmę. Tai puiki savirealizacija. Mano paties gyvenime irgi yra buvę visokių skersvėjų ir vingių. Dabar matydamas, koks yra bendras vaizdas, kokios nuotaikos visoje šalyje, taip pat dažnai permąstau savo gyvenimą. Nereikia vykti į Afriką ar į Indiją, kad pamatytum, kaip žmonės gyvena. Viską galime pamatyti sėdėdami čia ir dirbdami savanoriais.

Tikrai būna nemažai skambučių, kai tenka ir ašaras šluostytis. Ypač kalbantis su pagyvenusiais vienišais žmonėmis. Bet savanoriai yra mokomi, kad jie neturi prisiimti kitų žmonių problemų ir negali jų visų išspręsti, bet gali išklausyti, palaikyti. Kartais tas vienas skambutis daro stebuklus.

Per 2021 metus sulaukėme 2 698 skambučių, atsakėme tik į 1 134.

Dažniausiai - 345 (25 proc.) skambinusių vyrų problemos buvo susijusios su psichinės sveikatos sutrikimais, nemažai sulaukėme skambučių ir dėl santykių problemų - 197 (14 proc). Taip pat vyrai kreipėsi ir dėl fizinės sveikatos problemų - 70 skambučių (5 proc.), savižudybės rizikos - 45 skambučiai (3 proc.), nepaaiškinamo liūdesio ar blogos nuotaikos - 63 skambučiai (5 proc.), narkotikų, alkoholio ar kitų žalingų įpročių nulemtų problemų - 46 skambučiai (3 proc.), pokyčių šeimoje - 58 skambučiai (4 proc.), socialinės izoliacijos - 77 skambučiai (5 proc.), sunkios finansinės padėties - 46 skambučiai (3 proc.), užimtumo arba darbo problemų - 52 skambučiai (4 proc.), netekties - 21 skambutis (2 proc.). Kitos priežastys - 382 skambučiai (27 proc.).

Asmeninio albumo nuotr.