Vandentiekio bokštas prie geležinkelio stoties

Kitas faktas apie mane - aš vegetaras, o dar tiksliau, tenkinuosi tik vandeniu. Jo aš gaunu ir iš Dangės upės, ir iš dangaus krentančio lietaus. Skaniausias vanduo, drąsiai sakau, yra rytinio rudens lietaus. Jis labai švarus ir mane ramina.

Kadangi žiemą žmonės prišildo namus, oras apsitraukia dūmais.

Oi, staiga pradėjo galva svaigti. Jaučiuosi taip, lyg būčiau sukęsis ratu pusmetį ir dabar būtų jaučiamos pasekmės. Bet šis šlykštus jausmas nenaujas man, jis man kaip nuojauta, kad artėja kažkas nežinoma, kažkas pavojingo.

Dar papasakosiu apie save, kad geriau suprastumėte, kas aš per vienas.

Mano draugai yra garvežiai, o artimiausi atvyksta iš Kretingos ir Šilutės. Jie dažniausiai mane aplanko.

Aš nesu labai aukštas, bet artėdami prie miesto jie jau geriau įžiūri mane, tvirtai stovintį ir laukiantį jų. Mano sienos - nublukusios spalvos, bet dar turi savo raudonio. Nuo gimimo buvau su apvalia kepurėle, skirta rinkti lietaus vandenį. Mano galva storesnė už liemenį, o kojų ir rankų neturiu, bet jų ir nereikia.

O, reikia patylėti, kažkas ateina. Į vidų užeina vyras, apsirengęs juodu, ilgu paltu. Skrybėlė ant galvos, rankose lyg ir vokas. Nematau vyro veido, bet iš judesių atrodo, kad susijaudinęs, gal net susikrimtęs. Uždaręs mano duris atsiremia į tolimesnę sieną, kur krinta dienos šviesa pro langelį, ir atlupa voką, išsitraukia laišką. Šiek tiek tyliai paskaitęs, nusiima skrybėlę, pasikiša po pažastimi ir jau susiraukęs, man gerai matant ir girdint, pradeda skaityti laišką garsiai nuo pradžių.

Taigi, taigi, kažkas tikrai vyksta, organizuojamas sukilimas, tik neaišku, kur ir kada. Buvo paminėti šauliai, užsilikę vokiečiai ir prancūzai Klaipėdos krašte. Tai ar čia Klaipėdos išvadavimo ir prijungimo prie Didžiosios Lietuvos sukilimas? Ar tai dabar vyksta?

Gerai, kad šis dėdė atėjo pas mane pasislėpti, nes tokiai informacijai laiške nesaugu bet kur. Vyras pavaikšto pirmyn atgal po mano, vandentiekio bokšto, erdves ir staiga sustojęs, surimtėjęs, vėl ant galvos užsimaukšlinęs skrybėlę, tokią pačią juodą kaip ir paltas, sulanksto laišką, įsideda į vidinę palto kišenę ir išeina. Kai jis išėjo, nuo jo dar sklido migla ir keistas pasitikėjimo jausmas, bylojantis man, kad tai doras žmogus, kovosiantis Lietuvos pusėje.

Šiandien 1923 metų sausio 13 diena.