Už olando ištekėjusi Rasa – apie tenykštį gyvenimo būdą ir vyrus: olandas neatidarys tau durų, o už kavą reikės susimokėti pačiai

Tiesa, su savo vyru Rasa susipažino Lietuvoje, kur keletą metų ir gyveno, tik po kurio laiko šeima nutarė pakelti sparnus. Kaip lietuvei pavyko prisitaikyti prie olandiško gyvenimo būdo, koks jis yra ir kuo skiriasi nuo lietuviškojo, Rasa atvirai papasakojo pokalbyje.

– Papasakokite, kas jus nuvedė į Olandiją?

– Susiklostė taip, kad įsimylėjau užsienietį, kurį sutikau Lietuvoje. Jis buvo mano draugės vyro draugas, netikėtai viešintis Kaune. Draugė per feisbuką manęs paklausė, ar nenorėčiau pabendrauti su olandu, jis ten vienas, o aš galbūt parodyčiau jam keletą gražių Lietuvos vietų.

Aš buvau ką tik grįžusi iš Nyderlandų, kur praleidau dvejus metus, dirbau ir mokiausi olandų kalbos. Pagalvojau, kodėl gi ne, man bus puiki olandų kalbos praktika.

Vėliau buvo visko, tačiau pasilikome gyventi Lietuvoje. Jis atvažiavo pas mane, o ne atvirkščiai. Gavo gerą darbą, pasiėmėme paskolą kotedžui, jį nusipirkome, įsirengėme, gimė du puikūs vaikai.

Abiejų gaunamų pajamų užteko pragyvenimui, tačiau kai vyras sužinojo, kokia jo Lietuvoje laukia pensija, ne juokais sunerimo. Ėmėme žvalgytis, kur galėtume važiuoti pagyventi, kol vaikai baigs mokyklą.

Nyderlandų net nesvarstėme, nes abu norėjome ne tik užsidirbti pensiją, bet ir nerti į nuotykį, norėjosi iššūkio gyvenime. Tikėjomės naujos kultūros, galbūt naujos kalbos pažinimo. Ilgai žvalgėmės, kol apsistojome ties Amerika.

Vyras dirbo amerikietiškoje kompanijoje, jam ten puikiai sekėsi, todėl atrodė visai logiška, kad jis persikels dirbti į kitą skyrių JAV, o mes su juo kartu.

Tačiau prieš priimdami galutinį sprendimą išvažiavome dviese su vyru atostogų į Sakartvelą. Kaip dabar atsimenu – lipame į aukštą, statų kalną. Karšta, troškina, sunku.

Su mumis lipa daugiau žmonių, visi nori pamatyti seną, nuo XII a. išlikusią bažnytėlę. Visi aplinkui pavargę, nelaimingais veidais. Ir staiga girdžiu skardų juoką.

Dvi mergaitės pasišokinėdamos leidžiasi takeliu žemyn. Paskui jas – jų tėvai, kurie šypsosi ir visus lipančius į viršų guodžia, jau netoli, jau tik už kelių posūkių...

Pagalvojau, kokia nuostabi šeima. Ir tada išgirdau, kad tarpusavyje jie kalbasi olandiškai! Ši šeima, be abejo, net neįtarė, kokią įtaką mums padarė.

O man jie buvo tikras nušvitimas. Sakau vyrui, mes neturime važiuoti niekur kitur, tik į Nyderlandus! Dar teko šiek tiek pavargti, kol jį įkalbėjau, nes ta mintis iš pradžių jam neatrodė viliojanti.

– Sugrįžkime truputį į praeitį, kaip prasidėjo jūsų pažintis?

– Susipažinome ypatingą man dieną – per mano trisdešimt ketvirtąjį gimtadienį, spalio 8-tąją. Kas tiki septynerių metų gyvenimo ciklais, artėjau prie penktojo savo gyvenimo septintuko.

Per septynerius metus pasikeičia visos žmogaus kūno ląstelės. Taip nutiko, kad po metų, trisdešimt penkerių, jau laukiausi savo pirmos dukrelės ir kovo mėnesį tapau mama. Naujas ciklas prasidėjo.

Aš jį pakviečiau į savo gimtadienį per daug nesusimąstydama. Švenčiau Vilniaus senamiestyje, naujoje vyninėje, atėjo visi mano draugai.

Jis paklausė, kada galime susitikti, o aš paklausiau, ką jis veikia šį savaitgalį, gal nori ateiti į mano gimtadienį. Ir jis atvažiavo, tada mes pirmą kartą pasimatėme. Tiesą sakant, tą vakarą su juo beveik nebendravau, buvau užsiėmusi senais savo draugais.

Kai tik susipažinome, negalvojau apie rimtą draugystę. Kaip gali draugauti žuvis su paukščiu? Juk vienas lizde, kitas vandenyje. Aš gyvenau Lietuvoje, o jis – Nyderlanduose.

Tačiau meilė ir noras būti kartu nugali visus atstumus. Turbūt turiu būti dėkinga savo vyrui, kad jis pasiaukojo ir paliko savo gimtąjį kraštą dėl manęs.

– Kas jus jame patraukė?

– Kai pamačiau pirmą kartą, niekas. Vėliau bendraujant netgi pagalvodavau, kad jis turbūt, visiems sako tą patį, nes klausimai būna panašūs – kaip čia atsiradai ir kaip tau čia patinka?

Tačiau kartą (jis užtruko Lietuvoje porą mėnesių) aš labai užsinorėjau nuvažiuoti prie jūros. Rudenį, vienai dienai. Kas gi su manimi pasiryš tokiai aferai? Pasiūliau jam, ir jis sutiko.

Tada pirmą kartą pagalvojau, kad joks lietuvis nesiryš rudenį važiuoti septynis šimtus kilometrų tam, kad pamatytų jūrą. Ir mūsų kelionė man patiko. Išsikalbėjome, pajutau, kad jis reaguoja į mano norus, nuotaikas.

Moka patylėti. Vėliau, kai jis grįžo į Nyderlandus, ėmėme susirašinėti. Daug ir dažnai. Tada jis vėl atvažiavo, bet pas kitą draugę, švęsti Naujųjų metų, ir mes vėl pasimatėme.

– Kuo olandai vyrai skiriasi nuo lietuvių?

– Labai daug kuo. Aš net galvoju, kad jų genai kitokie, jeigu tai tik įmanoma. Dauguma vyrų – švelnūs, moteriški. Jie jautrūs ir nebijo to parodyti. Vaikus augina lygiagrečiai su mamomis.

Jie mandagūs, draugiški, pagarbūs. Labai kuklūs. Nyderlanduose moteris nusprendžia, ar vienas, ar kitas vyrukas taps jos partneriu, ar ne.

Daug ką šokiruoja „going dutch“ kultūra, kai atėjus į pasimatymą tenka susimokėti už savo kavą. Olandas nepasiūlys tau atidaryti durų ar nepaduos palto, netgi nepaneš sunkaus krepšio.

Jei kažkur kartu važiuosite, pasidalinsite kuro išlaidas. Galbūt kaip ir visi vyrai, olandai dažnai primena piterius penus, nesubrendusius vaikus. Jie mėgsta žaisti. Mėgsta linksmintis. Moterys, man atrodo, daug labai subrendusios, rimtesnės. Olandės be galo pasitikinčios savimi.

– Daugelis olandus įsivaizduoja kaip nuolat atsipalaidavusius, itin atvirų pažiūrų žmones, kaip yra iš tiesų?

– Teisingai įsivaizduoja. Ir tuo pačiu neteisingai. Pabandysiu paaiškinti.

Atviros pažiūros? Taip, jie tikrai gali kalbėti apie viską, olandams nėra tabu temų. Labai mėgsta diskutuoti ir visada turi savo nuomonę. Tačiau atvykus iš kitos kultūros, daug kas stebina.

Olandai dažniausiai ramūs ir patenkinti, nekamuojami emocijų, tačiau negali pakęsti žmonių, kurie nesilaiko taisyklių. Pavyzdžiui, nesilaikančių susitarimo ar vėluojančių.

Iš vienos pusės jie mandagūs, niekada neįžeis, kalbės labai gražiai, vartos daug mažybinių žodelių, tačiau kartais ir nepasakys, o tiesiog nuo tavęs nusisuks, ir tu niekada nesuprasi, ką padarei ne taip.

O jei kas nors elgiasi jau visiškai niet normaal (ol. nenormaliai), olandas pasakys tiesiai šviesiai, nerinkdamas žodžių.

Olandai draugiški, paslaugūs, bet nekviečia į svečius. Patys mielai ateina. Jei ypatingai nusipelnai ir tave pakviečia, kviečia tik vieną kartą. Antro pakvietimo nesulauksi.

Atėjus nevaišina, tačiau patys mielai suvalgo viską, kas padėta ant tavo stalo. Yra labai taupūs, nors visko turi daugiau nei pakankami.

Lietuvis girsis, kad brangiai nusipirko (vadinasi, turi pinigų), o olandai giriasi kai pigiai nusipirko. Goedkope – pažodžiui olandiškai reiškia ir geras pirkinys, ir pigu.

Kita vertus, olandai turbūt vienintelė tauta žemėje, kurie daro remontą, kai jo dar nereikia. Profilaktiškai, iš taupumo. Tokia prieštaravimų kakofonija. Būnant užsieniečiu, tikrai užtrunka laiko ją suprasti.

– Kiek tos laisvės yra žmonių buityje/kasdienybėje?

– Laisvė yra tol, kol neperžengiama riba. Kartais tą ribą sunku justi. Gal todėl olandai nesąmoningai galvoja, kad tik jie, čia gimę ir augę sistemoje, žino, kaip viską daryti geriausiai. Užsieniečiai laukiami, tačiau turi maksimaliai prisitaikyti prie jų žaidimo taisyklių.

Pavyzdžiui, oficialioje versijoje atrodo, kad klaidos yra toleruojamos. Dukros mokykliniame vadovėlyje perskaičiau: „Pastaruoju metu tiek daug išmokau iš savo klaidų, kad galvoju padaryti dar keletą“.

Mano darbe kabo užrašas – „Nepadaryk visų klaidų vienas, palik keletą ir savo kolegoms“. Tačiau realiam gyvenime visi tikisi, kad klaidų nebūtų visai.

Oficialiai Nyderlanduose labai akcentuojami specialūs visuomenės narių poreikiai, kartais net pamirštant daugumos žmonių poreikius.

Pavyzdžiui, žinau mokyklą, kurioje uždrausta vaikams švęsti gimtadienius, nes pora vaikų mokykloje neturi pakankamai pinigų, kad nupirktų vaikams dovanėles (Nyderlanduose švenčiant gimtadienį dovanų gauna jubiliatas ir turi padovanoti po dovanėlę visiems, kurie jį ar ją pasveikino).

Bet realiam gyvenime toks sprendimas nėra toleruojamas, sukelia didelį kitų tėvų, kurie norėtų, kad jų vaikai švęstų gimtadienius, nepasitenkinimą.

Taip yra daugeliu atveju: yra oficiali versija (laisvė, tolerancija), ir yra realaus gyvenimo versija (nepakantumas kitokiam, dideli lūkesčiai).

Dar vienas pavyzdys – čia dažnai sakoma „Viskas priklauso nuo jūsų“, rustig gaan (ol. ramiai, nesistenk per daug), bet iš tiesų turi elgtis ir dirbti pagal taisykles, kartais net nerašytas. Taigi ta laisvė tokia sąlyginė. Oficiali versija.

– Prie ko jums pačiai buvo sunkiausia priprasti?

– Pirmiausia turbūt prie olandų kalbos. Nors Amsterdame gyvenantys užsieniečiai lengvai apsieina mokėdami tik anglų, gyvenant ne sostinėje olandų kalba būtina.

Olandų kalba – labai sunki kalba, kai skaitoma kitaip nei rašoma, o kai kurie garsai mums skamba visiškai vienodai, nors yra skirtingi. Be to, kiekviename regione (jų yra dvylika) kalbama skirtingu dialektu.

Tik dabar, po penkerių metų (dviejų metų kai gyvenau viena, ir trijų metų su šeima) aš galiu pasakyti, kad suprantu olandiškai. Tačiau kai reikia pasakyti ką nors šmaikštaus, arba greitai, vėl viskas užstringa. Pritrūksta ne tiek žodžių, bet specifinių olandiškų išsireiškimų, tipiškų posakių.

Dar labiau nei su olandais, sunku kalbėti su užsieniečiais olandiškai. Jie dažniausiai kalba netaisyklingai, su akcentu, juos suprasti yra dar sunkiau nei dvylika olandiškų regionų.

Antra – prie maisto. Pradžioje man jų maistas atrodė kažkoks netikras, sintetinis. Daržovės ir vaisiai plastmasiniai, duona popierinė, kiaušiniai beskoniai ir panašiai.

Tačiau dabar skonio receptoriai jau prisitaikė ir lietuviškas maistas man atrodo per sodrus, per sunkus ir per tirštas. Juoda duona – labai sunkus maistas, jau nekalbant apie cepelinus. Šakotis man dabar atrodo be skonio, pienas – smirdantis karve ir panašiai. Kai reikia, prie visko žmogus pripranti...

Trečia, sunku buvo prisitaikyti, kad namuose visas gyvenimas vyksta tik svetainėje. Miegamieji kambariai olandui reikalingi tik permiegojimui. Dėl to dažnai mažučiai, nepuoselėjami, nepuošiami, netgi nešildomi.

O man pasėdėti ir paskaityti ryte savo šiltoje lovoje geriant kavą – vienas iš didžiausių gyvenimo malonumų. Mano vyras ir vaikai tik prabudę šoka iš lovų ir bėga laiptais žemyn.

Niekada neužtrunka savo kambariuose. Kai pakylu dieną į viršų ir einu pasėdėti savo miegamajame jaučiuosi keistuole atsiskyrėle. Prie šio kultūros skirtumo iki šiol neprisitaikiau.

– Prie kokių naujų tradicijų reikėjo prisitaikyti jums, o prie kokių – jam?

– Aš išmokau ne liepti, bet klausti olandišku būdu, kai ko nors noriu: ar tu nori tai padaryti? Išmokau neplauti grindų (olandai jas tik siurbia ir namuose vaikšto su batais).

Išmokau miegoti aklinoje tamsoje, nes nakčiai nuleidžiamos geležinės lauko žaliuzės (kad sulaikytų šviesą ir išsaugotų šilumą). Išmokau gerti pieną, tarsi vandenį (olandai geria labai daug pieno).

Pripratau valgyti sumuštinius pietums ir įdėti sumuštinių vaikams į mokyklą. Guldyti vaikus pusę aštuonių vakaro... Mano vyras priprato nevaikščioti namuose su batais.

Sutiko bent kažkiek šildyti miegamuosius. Sutiko rengti vaikus šiltai (olandų vaikai laksto vienplaukiai, tik plonomis striukelėmis per lietų ir šaltį). Susitaikė, kad mes neribojame maisto vaikams (olandai neleidžia vaikams suvalgyti daugiau nei norma. Pavyzdžiui, vienas obuolys per dieną).

Aš susitaikiau, kad vyras gurkšnoja alkoholį vienas (pradžioje galvojau, kad tai alkoholiko požymis). Iš tikrųjų dabar jau sunku prisiminti, prie ko prisitaikiau aš, o prie ko – jis, nes mes jau taip susiderinome, kad nebeatskirsi, kur mano, o kur jo kompromisas.

Kartais vis dar pasiginčijame, nes man svarbu grožis (esu įsitikinusi, kad visi lietuviai turi grožio geną), o jam – praktiškumas. Tačiau galiausiai surandame viduriuką.

– Ar esate susituokę? Jei taip, kokios buvo vestuvės? Ar olandai šioje šventėje turi kokių nors tradicijų?

– Taip, mes susituokėme besilaukdami antro vaiko. Nieko romantiško – padarėme tai tik dėl dokumentų, tokių kaip vaiko registravimo procesas, namo pirkimas ir kiti dalykai.

Dabar, tiesą sakant, net neprisimenu, kaip nusprendėme tuoktis, tik žinau, kad man tai niekada nebuvo svarbu. Susituokėme tik dėl praktinių dalykų.

Tiesiog nuėjome į Santuokų rūmus ir susirašėme. Aš vilkėjau paprastą mėlyną trikotažinę suknelę iki kelių, užsisakiau ją internetu. Jis – kostiumą.

Abu buvome peršalę, leisgyviai. Po vestuvių išvažiavome dviem savaitėms į saulėtą Kiprą, ten tik valgėme ir skaitėme knygas. Atsigavome saulėje ir pasiilsėjome.

O dėl olandiškų tradicijų, galiu apie vieną papasakoti. Man ji, kaip rašytojai, labai patinka. Olandai tiek per vestuves, tiek per laidotuves paruošia to žmogaus gyvenimo istoriją.

Labai gražiai paruošia, parašo tarsi tikrą romaną su personažais, siužeto linija, atomazga. Tikras meno kūrinys. Vienas žmogus skaito, o visi susirinkę reaguoja – linkčioja galvomis, komentuoja, juokiasi ar braukia ašarą. Labai gražu. Toks tarsi žmogaus buvusio etapo reziumė.

– Auginate du vaikus. Kaip skiriasi lietuvių ir olandų požiūris į vaikų auginimą?

– Visų pirma, čia yra normalu gimdyti namuose. Ligoninėje gimdymas paprastai kainuoja papildomai. Man neteko čia gimdyti, atvažiavome kai vaikams buvo ketveri ir šešeri.

Vaikai jau nuo kelių mėnesių paliekami lopšeliuose, o mamos eina į darbą. Tačiau mamos beveik niekada nedirba visą darbo savaitę, turinti vaikų moteris dirbs dvi–tris dienas per savaitę.

Kaip ir Lietuvoje, vaikus padeda auginti seneliai, jei gyvena netoliese. Vaikai lanko mokyklą jau nuo ketverių metų. Didžiausios šventės vaikams čia yra du kartus per metus, jų pačių gimtadienis ir Sinter Klass šventė, kai jie gauna tikrą kalną dovanų.

Per šv. Kalėdas gauna tik mažą smulkmenėlę.

Skiriasi požiūris į vaikus. Čia visi suaugusieji moka vaikų kalbą – su vaikais kalba kitaip, kitokiu balsu, nei su suaugusiais. Švelnesniu, laibesniu balsu, tam tikrais, tik vaikams skirtais išsireiškimais.

Pavyzdžiui, mokytoja kiekvienam atėjusiam į klasę būtinai pasako – miela, kad čia esi. Manęs vaikai dažnai nesupranta, nes aš nemoku vaikų kalbos. Vaikus labai gerbia, klauso jų nuomonės, atsižvelgia į norus.

Vaikai čia auga kaip inkstai taukuose, nepatirdami jokių gyvenimo sunkumų. Jiems patinka eiti į mokyklą, nes ten jie ne tik mokosi, bet ir žiūri filmukus, spektaklius, važiuoja į ekskursijas.

Jiems sukuriama įdomi, stimuliuojanti aplinka. Netgi skyrybų atveju jiems viskas sutvarkoma taip, kad jie pajustų skausmą dėl tėvų skyrybų kaip įmanoma mažiau. Vaikai čia šventi, ne veltui Nyderlanduose gyvena vieni iš laimingiausių vaikų pasaulyje.

– Kaip pasidalinate buities darbus?

– Mūsų šeimoje mes darome tai, kam kas sekasi geriausiai. Mano vyras nė karto per visus dešimt metų nėra išsiurbęs grindų, tačiau kas vakarą jis labai skaniai gamina.

Aš tvarkau, vyras gamina maistą. Man, galima sakyti, pasisekė, nes aš nevalgau mėsos, ir nemoku (ir nenoriu) jos ruošti, o vyras ir vaikai valgo. Be to, kai aš ką nors pagaminu, jam neskanu.

Taigi, jis pats kasdien gamina vakarienę, o man yra visiškai natūralu tvarkytis – tvarkau virtuvę, namus, valau langus, skalbiu.

Vaikus auginame lygiagrečiai. Aš daugiau būnu namuose, todėl matau jų vystymąsi, vyras linkęs su jais elgtis kaip su mažesniais. Aš jam parodau, ką jie jau gali savarankiškai daryti.

Vyras „neutralizuoja“ mano nekantrumą, kartais abejingumą su vaikais. Jis neleidžia ant jų rėkti.

Pavyzdžiui, jei nuperku padėvėtus batus, o jie gero dydžio, tik nepatogūs, aš sakau – pakentėk savaitę ir išsinešios, juk ne per maži, o vyras leidžia jų nenešioti, nes juk nepatogūs.

Arba jei vaikas verkia, man visai paprasta jį ignoruoti, o vyras, kad ir kaip būtų užimtas, viską meta ir eina žiūrėti, kas atsitiko. Kartais galvoju, kad mūsų vaikai labai išlepinti. Tačiau gal tai yra gerai?

– Gal yra apskritai kokių nors skirtumų pačiame šeimos modelyje Lietuvoje ir Olandijoje?

– Yra. Nyderlanduose žmonės tuokiasi vėliau. Dažnai nesituokia, gyvena pasirašę partnerystės sutartį. Iš šono žiūrint, olandiška šeima yra tvirta kaip tvora.

Kartu augina vaikus, viską daro kartu, nebijo viešoje vietoje parodyti savo jausmų. Vyrai visada tariasi su moterimi priimdami bet kokį sprendimą, ir atvirkščiai. Matant du žilus žmones, susikibusius gatvėje už rankų, gali atrodyti, kad visi susituokę ar kartu gyvenantys žmonės laimingi – surado savo antrąją sielos puselę.

Tikrai, pagalba moteriai, vaikams, šeimai labai jaučiasi. Tačiau, žinoma, ne visais atvejais tai tiesa. Skyrybų Nyderlanduose ne mažiau nei Lietuvoje – beveik 40 procentų.

Galbūt skirtumas tik tas, kad net skirdamiesi olandai retai kada lieka priešais – juk reikia dalinti vaikų auginimo problemomis. Todėl po skyrybų paprastai vaikai turi dvejus namus – vieną savaitę gyvena su tėčiu, kitą su mama.

Dėl to abu tėvai gyvena netoliese. Taigi, turint vaikų visiškai išsiskirti vis tiek nepavyksta.

Kalbant apie tos pačios lyties santuokas, nežinau, gyvenu čia penktus metus, tačiau man jos nekrenta į akis. Gėjai ir lesbietės per daug nedemonstruoja savo jausmų viešumoje.

Bent jau aš nepastebėjau. Kasdienybėje jie tiesiog gyvena savo gyvenimą jo neafišuodami ir nieko neįrodinėdami.

Lietuvoje mane lydi jausmas, kad visi flirtuoja su visais. Moterys treniruojamos nuo mažumės patikti vyrams. Ne vienam, savo vyrui, bet vyrams apskritai. Vyrai treniruojami „užkariauti“ moterį. Čia kitaip.

Netgi baruose, kavinėse nėra to jausmo, kad kažkas tave nužiūrinėja, vertina. Gatvėje taip pat. Darbe apskritai nesijaučia jokio seksistinio požiūrio.

Niekas su niekuo neflirtuoja, nerodo savo susidomėjimo. Olandai nenaudoja savo lytiškumo darbo santykiams kurti. Bent jau aš to nepastebėjau.

– Kaip jus priėmė vyro šeima?

– Labai gerai. Iš pat pradžių pasijutau priimta, laukiama. Vyro mama dažnai atvažiuodavo į Lietuvą, kai dar gyvenome ten, taip pat ir brolis su šeima ne kartą mus lankė.

Mama netgi buvo pusei metų išsinuomojusi butą Vilniuje, kad būtų arčiau anūkų. Kai mes su vyru buvome susipykę ir išsiskyrę (pusę metų gyvenome atskirai), vyro mama vis tiek atskrisdavo mūsų su dukra lankyti. Vyro šeimai labai patinka Lietuva. Vyrui taip pat.

Galbūt man buvo sunkiau juos priimti, nei jiems mane. Pradžioje – kalbos barjeras, paskui... net nežinau, kažkoks barjeras. Elgiausi kaip ežiukas, atstatęs spyglius. Tačiau man labai pasisekė su vyro šeima. Jie labai daug mums padėjo ir padeda iki šiol. O vaikams labai pasisekė su močiute (vyro tėvas jau miręs) ir dėde su teta.

– Kur įsivaizduojate savo ateitį?

– Nyderlanduose planuojame gyventi, kol vaikai baigs mokyklą, nes nenorime jų tampyti per skirtingas sistemas. Taigi mažiausiai dvylika metų gyvensime čia.

O vėliau žiūrėsime, kur norėsime gyventi, nes mūsų namas dviem žmonėms tikrai yra per didelis. Galbūt norėsime likti čia, o galbūt važiuosime kažkur kitur, o gal grįžime į Lietuvą.

Sunku pasakyti, nes iki to laiko praeis beveik du ląstelių pasikeitimo ciklai, kas žino, kokie žmonės būsime tada?