Trapioje kolekcijoje - ir istorijos atspindžiai

„Štai, kas suvalgo visus mūsų kvadratus“, - su didžiule meile į unikalią savo kolekciją žvelgia N. Bendikaitė. Seni, itin reti, serijiniai, perduoti iš kartos į kartą ar netyčia atrasti tarp duženų. Įdomu tai, kad bet kurį iš žaisliukų paėmusi į rankas, Nijolė gali papasakoti visą istoriją, žino kiekvieno vardą.

„Šią kolekciją rinkti pradėjo dar mano mama. Kai aš jau ištekėjau ir turėjau šeimą, mama man atvežė dovanų dėžę senų kalėdinių žaisliukų iš mano vaikystės. Dauguma jų buvo sugadinti, apdaužyti, tad pradėjau svarstyti, kaip būtų galima juos prikelti naujam gyvenimui.

Tuomet nagų meistrės dirbdavo su akrilu, geliu, tad nusipirkau iš draugės šių priemonių ir visai sėkmingai restauravau senus žaisliukus. Tokia buvo pradžia prieš 16 metų, kai pradėjau domėtis senoviniais žaisliukais“, - pradėjo pasakoti Nijolė.

Nuo to laiko kalėdiniai žaisliukai, dekoracijos ir naujametė atributika tapo neatsiejama klaipėdietės gyvenimo dalimi. Ypatingų žaisliukų, galinčių papildyti ypač gausią kolekciją, moteris dairosi ištisus metus - ir vasarą, ir žiemą. Kad ir kur būtų, moteris užsuka į sendaikčių turgus, kur galima tikėtis atrasti tikrų lobių, kolekcinių egzempliorių ieško aukcionuose, gauna dovanų ar maino su kitais kolekcininkais.

„Tiesa, aukcionais labai nusivyliau, nes pastaruoju metu juose daug padirbinių“, - apgailestauja moteris.

Nijolė neslepia, kad iš pradžių į šį jos pomėgį daug kas žiūrėjo kreivai ir vadino nesąmone.

„Paskui ir mano giminės, ir draugai patys įsitraukė į šį mano pomėgį ir kur tik radę pradėjo tempti man į namus senus žaisliukus. Bet kurios šventės proga jau žinodavau, ko laukti dovanų“, - juokiasi kolekcininkė.

Visgi maloniausia Nijolei pačiai rasti vertingą žaisliuką kur nors netikėtai.

„Pamenu, kartą atvažiavau į Kauną pas vieną žmogų pasirinkti žaisliukų ir matau, kad jau viskas išrinkta, nieko nebeliko, tik duženos ir šiukšlės. Bet kokia buvo laimė, kai pačiame dėžės dugne aptikau mažiuką futbolininką. Jis buvo 1950-1960 metų. Tai gana retas žaislas, bet tų žaisliukų savininkas to net nežinojo, būtų išmetęs, ir tiek.

Dažnai būna, kad žmonės net nenutuokia, kokius lobius turi savo namuose. Kartais prieš atiduodami kolekcininkams savo senus žaisliukus patys padaro atranką ir išmeta, jų manymu, negražius žaisliukus, o paaiškėja, kad jie ir buvo tikroji vertybė“, - pasakojo Nijolė.

Kai tik pradėjo rinkti savo kolekciją, žaisliukų kainas Klaipėdoje nustatydavo pati Nijolė, nes daugiau kolekcininkų uostamiestyje nebuvo.

„Iš pradžių žinių apie žaisliukus buvo labai mažai ir juos kolekcionavo tik keli žmonės Lietuvoje. Niekas nežinojo, kiek jie turi kainuoti, net ir aš pati. Tad iš pradžių įsigydavau žaisliukų po 5-10 centų, vėliau jau mokėdavau po eurą, du.

Žmonės jų nevertindavo. Pavyzdžiui, aš išsirinkdavau keletą žaisliukų iš dėžės, sumokėdavau pinigus, o šeimininkas prašydavo, kad išsineščiau ir likusias „šiukšles“, nes vis tiek išmes“, - prisimena Nijolė.

Jai ir dabar širdis stoja prisiminus vaizdą, kaip laukdama vieno jai žaisliukus norėjusio atiduoti žmogaus kone už kilometro išgirdo dūžtančių stiklinių žaisliukų garsą, mat žmogelis juos susimetė tiesiog į lagaminą vieną ant kito, tad kol atėjo iki sutartos vietos, ne kažkas ir beliko...

Moteris pripažįsta, kad kurį laiką ją visai rimtai buvo apsėdusi žaisliukų rinkimo manija. Bet dabar ji jau nurimo, mat žino, kad turi didžiąją dalį visų rinkinių.

Aš išsirinkdavau keletą žaisliukų iš dėžės, sumokėdavau pinigus, o šeimininkas prašydavo, kad išsineščiau ir likusias „šiukšles“, nes vis tiek išmes.

„Dabar perku tik tuos, kurių trūksta, ir labai retus žaislus, o jie labai brangūs. Yra ir tokių žaisliukų, už kuriuos prašoma ir 100, ir 600 ar 1 000 eurų“, - sumas atskleidė kolekcininkė.

Suprantama, turint tokią gausybę, žaisliukai pradeda kartotis. Tačiau, pasak Nijolės, kadangi seniau kiekvieną žaisliuką dailininkas piešdavo ranka, net ir radus du vienodos formos žaisliukus - jie skiriasi spalva ir detalėmis.

Yra ir tokių žaisliukų, už kuriuos prašoma ir 100, ir 600 ar 1 000 eurų.

„Pavyzdžiui, turiu gal 50 klounų, bet dviejų vienodų nėra“, - tikina Nijolė.

Kaip tikrame muziejuje kiekvienas Nijolės kolekcijos žaisliukas turi savo numeriuką, o jo istorija kruopščiai dailyraščiu aprašyta storoje knygoje.

„Surašau viską - kiek jam metų, kokia buvo jo kaina, kai pirkau, jei buvo sugadintas, taip pat nurodau, kaip restauruotas, ir t. t.“, - pasakojo moteris.

Dabar nustatyti žaisliuko metus nėra sudėtinga, nes yra išleista dag solidžių katalogų. Tačiau visai kas kita buvo tuomet, kai Nijolė dar tik pradėjo domėtis šia sritimi.

„Neslėpsiu, tada rinkti žaisliukus buvo daug įdomiau nei dabar, nes visą informaciją turėdavau surasti pati. Ieškodavau informacijos bibliotekose, vartydavau senus žurnalus, ieškodavau senų nuotraukų su kalėdinėmis eglutėmis ir radusi įdomių faktų jausdavausi lyg laimėjusi loterijoje. Pavykdavo surasti informaciją net kas buvo vieno ar kito žaislo autorius.

Labai būdavo įdomu skaityti straipsnius, kaip vienas ar kitas dailininkas Rusijoje pristato kalėdinių žaisliukų rinkinį, kodėl komisija jį patvirtino arba ne.

Pavyzdžiui, buvo aprašyta, kaip nebuvo patvirtintas kolekcijos “Daktaras Aiskauda„ kiškutis sulaužyta kojyte. Buvo nuspręsta, kad tai pernelyg liūdnas žaisliukas naujametei eglutei, tad dabar kolekcijoje turime linksmą, pasipuošusį kiškutį“, - pasakojo kolekcininkė.

Pasak jos, seniau buvo itin populiaru gaminti kalėdinių žaisliukų rinkinius. Pavyzdžiui, įvairių pasakų motyvais buvo kuriami jų personažų rinkiniai, tad dabar kolekcininkai stengiasi visus tuos rinkinius surinkti.

„Visi tie personažai turi būti sujungti. Natūralu, kad sunku juos surasti, nes vienų žaisliukų buvo gaminama daug, kiti retesni. Tuos retesnius sunkiau rasti ir jie kainuoja kosmines sumas.

Pavyzdžiui, ne visi kolekcininkai žino, kad pasakos “Auksinė žuvelė„ rinkinyje buvo ne tik senelis, senelė, auksinė žuvelė, bet ir namelis. Kol kas jo nemačiau nė pas vieną kolekcininką.

Gali būti, kad jo buvo pagaminta tik maža partija, galbūt jis buvo labai dūžtantis, nes pats buvo didelis, o laikiklis - plonas, tad gali būti, kad iki mūsų laikų jų ir neišliko“, - kolekcijų rinkimo subtilybėmis dalijosi Nijolė.

Kalėdinių žaisliukų rinkiniai puikiai atspindi ir to meto realijas ar istorinius, politinius niuansus.

„Pavyzdžiui, tais metais, kai raketa nuskrisdavo į kosmosą, kaipmat būdavo išleidžiama žaisliukų kolekcija, kurioje - raketos, palydovai, planetos ir t. t. Kai Nikita Chruščiovas pareiškė, kad visoje Sovietų Sąjungoje pasodins kukurūzus, ant eglučių visi kabino iš stiklo pagamintas morkas, agurkus, svogūnus, vynuoges, riešutus, baklažanus. Tais metais, kai vykdavo sportinės olimpiados, ant eglutės jau kabėdavo fakelai su ugnimi, olimpiniai meškiukai“, - istorinėmis įdomybėmis dalijosi kolekcininkė.

Paėmusi į rankas žaisliuką ji gali greitai pasakyti, iš kokio jis maždaug laikotarpio. Pavyzdžiui, prieškariniai žaisliukai buvo vatiniai, o prasidėjus karui tokių jau niekas negamino, nes vatos reikėjo ligoninėms.

Kolekcininkė stiklinio žaisliuko amžių gali nustatyti ir pagal stiklo storį. 1950-1960-aisiais stiklas buvo kietas, o 1980 metais pagaminti žaisliukai labai trapūs. Nors jiems tik 40 metų, tačiau juos išlaikyti jau dabar sunku.

Seniausias žaisliukas, kurį Nijolė turi savo kolekcijoje, - kartoninė vokiečių gamybos dar caro laikų gitara.

Pasiteiravus, ar ne laikas jau būtų įrengti muziejų, Nijolė neslėpė, kad tai jos svajonė.

„Dabar gausybė dėžių, kurių turiu per 130, su žaisliukais glaudžiasi keliose vietose. Suvokiu, kad visi kalėdiniai ir naujamečiai papuošimai turi būti vienoje patalpoje ir rodomi žmonėms. Mano svajonė arba įrengti savo muziejų, arba gauti kuriame nors jau veikiančiame muziejuje nuolatinę ekspozicijų salę.

Aš dabar kartais laikinai taip pat eksponuoju savo žaisliukus muziejuose. Tačiau tai didžiulis vargas - įsivaizduojate, kiek laiko užima juos visus išrikiuoti, o paskui surinkti. O juk jie dar ir dūžta“, - pasakojo kolekcininkė.