Šv. Pranciškaus onkologijos centras - namai, tampantys užuovėja nuo ligos

Ko žmonės ten taip veržiasi?!

Šv. Pranciškaus onkologijos centre sutikti pašnekovai neslėpė, jog pirmą kartą praverti šias duris nebuvo lengva, širdyje kirbėjo abejonės. Jiems antrino A. Kerpytė, ne kartą prie durų sutikusi lūkuriuojantį žmogų, neišdrįstantį užeiti vidun.

„Čia ateini ir nebegali išeiti“, - tikino Bernadeta, susidūrusi su storosios žarnos vėžiu. Ji prisiminė, kaip anksčiau stebėdavosi, ko tie žmonės taip veržiasi į Onkologijos centrą, tad, susidūrusi su liga, nusprendė ir pati apsilankyti. „Studijuodama Šventąjį Raštą supratau, kad Dievas yra mūsų gydytojas, kuris mums padeda per žemiškus gydytojus, bet siela turi gydytis pati. Kai nusiramini ir atsipalaiduoji, gydymas vyksta daug greičiau ir sklandžiau“, - patirtimi pasidalijo Bernadeta.

Centro vadovė prisiminė, kaip viena bendruomenės narė net buvo pabėgusi iš ligoninės, kad galėtų apsilankyti bendruomenės susitikime. Po jo su taksi vėl grįžo gydytis.

Liga - kaip dovana

Ketvirtus metus centre besilankanti Virginija paskaičiavo, kad kol gydėsi krūties vėžį, per savaitę čia praleisdavo apie 20 valandų. „Supratau, kiek daug turiu kūrybinių galių, apie kurias anksčiau net neįtariau! Dailės terapija padėjo labiau suprasti save, dar labiau patobulinau vaikystės įgūdžius siūti. Nebūčiau pagalvojusi, kad taip stipriai gali patikti vėlimas, mozaikos dėliojimas. Čia gauni džiaugsmo terapiją ir visapusišką holistinį gydymą“, - pasakojo moteris, kaip įrodymą iš rankinės išsitraukusi pačios nuveltą raktų pakabuką - paukštuką.

Pasak Virginijos, centre sutikti žmonės tapo lyg šeimos nariais, aplink tvyro geranoriška aplinka ir vyrauja stiprus vienas kito palaikymas. Noras kuo daugiau laiko praleisti su šiais žmonėmis moterį paskatino keisti darbo pobūdį. Ji pasidžiaugė, kad šiandien pirmą kartą atliks pirties ritualą.

„Vaistai, chemoterapija, švitinimas, operacija - reikalingi vėžio gydymui, bet tam, kad gerai jaustumeisi padeda kūrybiniai užsiėmimai, bendravimas, šokio pamokos. Po chemoterapijos nepajėgdavau ateiti, bet kitą dieną čia prabūdavau nuo ryto iki vakaro. Mano chirurgas stebėdavosi, kas mane taip gerai gydo, nes labai gražiai atrodau. Buvau plika galva, be antakių ir blakstienų“, - prisiminė pašnekovė, ligą įvertinusi kaip dovaną, padėjusią išmokti mylėti save.

PRADŽIA. 2005 metais Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincija juridiškai įregistravo Vakarų Lietuvos onkologinių ligonių pagalbos ir informacijos centrą - pirmąjį Lietuvoje dvasinės ir psichosocialinės pagalbos vėžiu sergantiems žmonėms ir jų artimiesiems centrą, kuris 2008 metais pervadintas į viešąją įstaigą Šv. Pranciškaus onkologijos centrą. Edžio JURČIO nuotr.

Centras tapo namais

Nuo pirmųjų centro atidarymo dienų kartu su vyru besilankanti Ramutė prisiminė pirmąjį pokalbį su socialine darbuotoja: "Kaip ji gražiai manęs klausinėjo, o aš braukdama nosį ir šluostydamasi ašaras kažką kalbėjau. Jos jautrumas bei atjauta patraukė mane ir nusprendžiau, kad turiu ir kitąkart čia ateiti. Iš pradžių liga man prilygo pasaulio pabaigai, bet išgirdusi kitų išgyvenimus pagalvojau: oho, kiek daug vilties aš dar turiu! Nuo pirmos dienos lankiau visas terapijas - moku nemoku, bet tai buvo gera proga užsimiršti, pailsėti nuo liūdnų minčių. Po meditacijos, Šventojo Rašto skaitymų išeini švariomis mintimis, pasisėmęs kažko naujo ir gero. Atrodo, kad pravėrus centro duris visi blogi dalykai lieka už jų.

Kai po terapijos vyras pasiūlydavo kur nors nuvežti, nes pati negalėdavau vairuoti, atsisakydavau. Norėdavau grįžti namo, kad kuo ilgiau savyje išlaikyčiau tą gerumo ir šviesos jausmą. Minioje tie geri dalykai greitai išblėsta."

Ramutei ir jos vyrui Antanui šis centras tapo antraisiais namais, tad net antrą kartą išgirsta vėžio diagnozė neišmušė pagrindo iš po kojų. „Esu po dviejų vėžiukų. Taip, su dviem kalbėjausi, - neslepia moteris. - Bet dėkoju Dievui, kad esu čia, kad galiu lankytis centre, galiu vairuoti...“ Ir net lėkti autostrada 130 km/h greičiu, kai labai norisi grįžti namo.

Atrado ne tik knygų pasaulį

Prieš penkerius metus Marijai apsilankyti Šv. Pranciškaus onkologijos centre pasiūlė gydytojai, matydami prastą pacientės savijautą po operacijos, chemoterapijos ir švitinimo. Iki tol moters pastangos ieškoti nusiraminimo už ligoninės sienų buvo bevaisės.

„Čia daug ką atradau ir manau, kad dėl to iki šiol esu gyva. Atėjau į šeimą, kur gavau labai stiprų palaikymą. Iki tol neturėjau supratimo apie vėžį. Čia gavau daug naudingos literatūros. Mano tikėjimas buvo užleistas, kol nesustabdė liga. Tada supratau, kad tai yra tai, ko ilgai ieškojau. Nors jausdavausi labai blogai, atšliauždavau į užsiėmimus, o po jų stebėdavausi, kaip mano kojytės taip greitai neša. Pradėjau tapyti ir daug skaityti lietuvių kalba. Per biblioterapiją atradau, kiek daug yra įdomių knygų!“ - atradimais dalijosi rusakalbė moteris.

Aukų rinkimas - ir motociklu

Pasak Almanto, liga kiekvieną priverčia ieškoti užuovėjos. Jis seniai pažinojo A. Kerpytę. „Į centrą atėjau ieškodamas patirties, žinių, ramybės, atramos. Niekada neslėpiau savo ligos, bet ir nesigyriau. Kai liga buvo suvaldyta, tapau savanoriu“, - savo istorija pasidalijo vyras.

Dabar Almantas konsultuoja kitus, susidūrusius su onkologine liga, psichologinės paramos telefonu, renka lėšas centro išlaikymui, motociklu kartu su žmona įveikė 1000 vilties kilometrų rinkdamas aukas. Šiame labdaros projekte norėjo dalyvauti ir pernai, praėjus vos savaitei po operacijos. Nuo tokio drąsaus žingsnio apsaugojo organizatoriai, patikinę, kad neliko laisvų vietų.

Gyvenimą griebia „šieno kupetomis“

Kaip energijos kamuolys į centrą įsiveržusi Violeta neslėpė, jog čia ateina paverkti ir nusiraminti. „Labai mėgstu paverkti Aldutei ant peties. Ji mane labai sustiprina, išeinu, ir atrodo - liga pasitraukė. Antri metai esu šitoj kategorijoj. Kovoju su liga? Aš su niekuo nekovoju. Viską paleidžiu ir palieku Dievo valiai. Iš tikrųjų tai labai gerai čia mane atvedė. Aš gavau tokį gyvenimą, taip gerai viską suvokiau. Dabar viską griebiu ne glėbiais, o šieno kupetomis. Žinosiu, kad nors kažkurią gyvenimo dalį gyvenau 100 proc. Iš kur sužinojau apie centrą? O kaip nesužinosi, kai tau sako, kad jau laikas mirti... Ačiū tiems, kurie nurodė šią vietą“, - pasakojo moteris.

Violeta beveik dvejus metus ieškojo blogos savijautos priežasties, net sulaukdavo pašaipų, kad be reikalo ieško ligų. Kai jau staugė vilku iš skausmo, nes sveikata kasdien tik blogėjo, sulaukė dar vieno niukso: greitosios medikė nusprendė, kad ji girta. Ligoninėje Violetai pirmiausia buvo patikrintas girtumas, nors ji raitėsi iš skausmo ir vos galėjo paeiti.

Diagnozę - „ketvirtos stadijos vėžys su išplitusiomis metastazėmis“ - ji išgirdo vėlyvą vakarą, gydytojui paskambinus telefonu. „Negalima šitaip elgtis su žmonėmis“, - priduria moteris, po tokios žinios suskubusi ieškoti psichologo pagalbos.

Vaistais tampa draugais

Šv. Pranciškaus onkologijos centro statybas ir lėšų rinkimą inicijavęs brolis Benediktas prieš metus pats išgirdo šią diagnozę. „Tada pradedi suprasti, kad pats aukščiausias žmogaus pasiekimas ir turtas - sveikata. Reikia gyventi taip, kad nebūtum našta savo artimiesiems“, - tokią tiesą suvokė jis.

Brolis Benediktas kasdien lanko ligonius netoliese įsikūrusioje ligoninėje. Jį nustebino vienoje palatoje sutikta dar gana stipri moteris, aplink kurią visos spintelės, kėdės buvo nukrautos vaistais. „Jei turėtumei tiek draugų, kiek vaistų dėžučių, tikrai negulėtumei lovoje - taip pasakiau šitai moteriai. Kai kuriems žmonėms, susidūrusiems su onkologine liga, atsiranda didžiulė meilė vaistams ir ji būna gerokai pavojingesnė nei pati liga. Mūsų centras - ta vieta, kur vaistų dėžutes galima pakeisti bendravimu su gyvais žmonėmis“, - paaiškino brolis Benediktas.

Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė

Norisi, kad žmonės drąsiau kreiptųsi. Mūsų paslaugos - nemokamos, kainuoja tik nakvynė. Atvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos, grįžta pailsėti emigrantai. Čia žmonės ateina nusiminę, sutrikę, kaip įkritę į šulinį, pasiklydę vidinėj tamsoj. Pradėję dirbti supratome, kiek daug servetėlių reikia ašaroms nusivalyti. Reikia išsiverkti, o tada stiebtis ir stengtis išlipti iš to šulinio, nelikti tamsoje. Onkologinės ligos gydyme labai svarbu fizinio kūno ir dvasios gydymas, padedantis atkurti pusiausvyrą, svarbus vienas kito palaikymas. Naujai atėjusiems labai svarbu pamatyti tuos žmones, kurie įveikę ligą gyvena daug metų. Kai susirgau, man labai svarbu buvo matyti žmones, kurie gyvena. Kaip stebuklas atrodė tie, kurie po onkologinės ligos skaičiuoja 20 metų. Tuoj sukaks 24 metai, kai gyvenu su dviem onkologinėmis ligomis. Žinoma, nuo šios ligos dar daug žmonių miršta, todėl jos diagnozė sukelia didelį šoką. Mūsų patarimas - nemirti anksčiau laiko. Mes išgyvename savo draugų netektis, bet išmokome tai priimti per krikščionišką, filosofinę prizmę. Išmokome priimti kiekvieną žmogų, ligonį ir jo artimuosius, padėti, nuraminti ir užjausti. Mums svarbu bendruomenė, tikėjimas, viltis. Per tuos 10 metų padėjo daug savanorių, broliai vienuoliai vedė dvasinės sveikatos keliu. Susidūrus su liga dvasinės stiprybės reikia ne tik ligoniui, bet ir jo artimiesiems. Daugelis teisinasi, kad nenori matyti liūdnų ar verkiančių žmonių. Jų nuomonė gerokai pasikeičia apsilankius centre. Tikėjimo neperšame, pas mus gali lankytis ir netikintieji.

Šv. Pranciškaus onkologijos centro socialinė darbuotoja ir dailės terapeutė Irena Baltiejienė

Pirmą kartą išgirdęs vėžio diagnozę žmogus išsigąsta, pasijaučia vienišas, lyg žemė slystų iš po kojų, viskas subyra. Žmonės čia labai susidraugauja, patiria bendrystės jausmą. Bet kad gimtų viltis, turi išliuobti ir tas neigiamas emocijas. Mokslininkai įrodė, kad šios emocijos lydi per visą ligos kelionę. Mes padedame susidraugauti su nerimu, baime, nes gyvenimas nesustoja. Žmonės savyje atranda įvairių talentų, ir gyvenimo kokybė tik pagerėja. Liga - kaip kelionė, kur kiekvienas eina savo tempu.