Ši liga tampa iššūkiu visiems: medikai primena, kaip ją laiku atpažinti ir kodėl ypač svarbus noras pasveikti

Specialistų žodžiais, pokyčiai gydant šią gyvenimus keičiančią ligą prasideda nuo laiku pradėtos reabilitacijos  ir paties žmogaus pastangų bei motyvacijos, kuri šiame kelyje itin svarbi. 

Atpažinti vis dar mokomės

Nors internete netrūksta informacijos, kaip atpažinti insultą ir padėti jį patyrusiam žmogui, neretai pirmieji organizmo siunčiami ženklai ignoruojami. Skaičiuojama, jog insultą per metus Lietuvoje patiria maždaug 11 tūkstančių žmonių, ši liga – viena dažniausių mirties ar neįgalumo priežasčių.

„Veidas, ranka, kalba, laikas", – bene svarbiausią taisyklę, atpažįstant insulto ištiktą žmogų ir bandant jam padėti įvardijo gydytoja reabilitologė Jadvyga Velžienė.

Pastebėjus, jog pakito veido simetrija, žmogus nepajėgia nusišypsoti, nusijuokti, jo kalba neaiški ar nerišli, nusilpo ar nutirpo viena ranka ar koja, sutriko pusiausvyra, svarbiausiu tampa laikas.

Būtina kuo skubiau kviesti greitąją pagalbą ar vežti žmogų į ligoninę. Kuo anksčiau diagnozuojamas insultas, tuo gydymas efektyvesnis, nes dar įmanoma atlikti mechaninę trombektomiją, kuomet trombas ištraukiamas mechaniniu būdu ir atkuriama kraujotaka, arba intraveninę trombolizę, kuomet trombas ištirpinamas.

„Labai svarbu, pajutus pirmuosius simptomus, gydymo įstaigą pasiekti per keturias valandas arba dar anksčiau", – įspėjo J. Velžienė.

Profilaktika – būtina

Sveikatos centro „Energetikas" reabilitologės žodžiais, galimų insulto priežasčių yra ne viena: amžius, rūkymas, nesaikingai vartojamas alkoholis, fizinio aktyvumo stoka, padidėjęs arterinis kraujospūdis, nutukimas, padidėjusi cholesterolio koncentracija kraujyje, lėtinės ligos, pavyzdžiui, diabetas, širdies ligos, širdies nepakankamumas.

Nors dažniausiai insultą patiria ne vien vyresnio amžiaus žmonės, medikei neretai tenka susidurti su jaunesniais nei 30 metų ar 40–45 metų pacientais.

Insultas paprastai ištinka staiga, tačiau kartais organizmas, prieš įvykstant insultui, siunčia įspėjamuosius ženklus: dalis pacientų prisimena, jog jau maždaug savaitę svaigo galva, tirpo rankos, jautė silpnumą, bet simptomus ignoravo, manėjo, jog jie praeis savaime.

Labai svarbus etapas po ligos – reabilitacija. Medikės žodžiais, ar ji bus sėkminga, priklauso ne tik nuo pažeistos smegenų srities, bet ir paciento motyvacijos ir noro grįžti į kiek įmanoma normalų gyvenimą. Insultą patyrusiam žmogui padeda kineziterapija, ergoterapija, logoterapija ir, žinoma, psichoterapija.

Svarbiausias darbas – motyvuoti veikti

Psichologė Ana Marija Leonavičienė pripažįsta: jai dažnai tenka dirbti su pacientais, patyrusiais insultą. Ši liga jiems – didžiulis išbandymas, žmonės išsigandę, išgyvena neviltį, jaučiasi našta artimiesiems, todėl viena svarbiausių psichologės užduočių – juos motyvuoti nepasiduoti ir nenuleisti rankų.

„Kaip greitai pagerės paciento būklė, išties priklauso ir nuo jo požiūrio į savo ligą, disciplinos, supratimo, jog situacija mažais žingsniais, bet pagerės: galbūt, nežymiai, o, galbūt, priešingai, labai ryškiai, tačiau tam nepakaks vien vaistų ir medikų pastangų, būtinas paties žmogaus nuolatinis darbas ir bendradarbiavimas su medikais", – kalbėjo A. M. Leonavičienė.

Svarbu, psichologės žodžiais, su liga supažindinti artimuosius, jog greito rezultato gydant šią ligą tikėtis sunku, tačiau, kuo anksčiau bus pradėta reabilitacija, kuo daugiau specialistų ir artimųjų pagalbos bei palaikymo žmogus sulauks, tuo, tikėtina, rezultatai bus sėkmingesni.

„Jeigu pacientas stengiasi padėti pats sau, mes kartu su artimaisiais jį motyvuojame, nes visų mūsų tikslas – palaipsnis žmogaus grįžimas į kiek įmanoma įprastą gyvenimą.

Artimieji paprastai susitaiko su liga, suvokia, kaip svarbu palaikyti ligonį ir jam padėti, o patys pacientai, žinoma, sutrikę, nežino, kaip reikės gyventi toliau, dirbti, kas jų laukia. Jei suserga darbingo amžiaus žmogus, jis ypatingai išgyvena dėl darbo: ar galės dirbti kaip iki tol, ar liks neįgalus", – komentavo psichologė.

Pašnekovės žodžiais, insultą neretai lydi depresija, bet dar dažniau – nerimas dėl ateities. Kartais prireikia ir psichiatro pagalbos. Kuo anksčiau ji suteikiama, tuo prognozės geresnės.

Specialistei tenka konsultuoti onkologinėmis ligomis sergančius ir insultą ar infarktą patyrusius žmones. Kaip rodo jos praktika, depresija ir nerimas dažniau nei sergančius onkologinėmis ligomis lydi būtent patyrusius insultą žmones, nors daugumai atrodo, jog vėžio diagnozė – baisiausia, kurią tenka išgirsti.

Insultą patyrusieji paprastai būna daug jautresni, pesimistiškesni,  labiau prislėgti, optimizmo turi mažai, tačiau įdedant pastangų, motyvuojant juos, sėkmės istorijų tikrai nemažai.

Medikai primena, jog sumažinti insulto riziką įmanoma, skiriant pakankamai dėmesio savo sveikatai: laiku sureguliuojant kraujospūdį, cholesterolio kiekį kraujyje, būnant fiziškai aktyviam, atsisakius rūkalų, gydant nutukimą.

Patariama reguliariai matuoti kraujospūdį, prireikus, neužsiimti savigyda, o vartoti gydytojo skirtus vaistus, pasitikrinti gliukozės, blogojo cholesterolio kiekį kraujyje, dalyvauti širdies ir kraujagyslių ligų rizikos profilaktinėje programoje, skirtoje žmonėms nuo 40 iki 60 metų.

Ypač svarbus fizinis aktyvumas, judėti reikėtų bent 40 minučių per dieną, 3–4 kartus per savaitę. Žinoma, svarbu kiek įmanoma vengti streso, įtampos, stengtis maitintis subalansuotai, vengti druskos ir riebalų, atsisakyti žalingų įpročių. Jei sveikatos būklė kelia nerimą, labai svarbu laiku apsilankyti pas gydytoją.