Onutė Mitalienė: „Mano gyvenimas buvo pašvęstas sergančiam žmogui“

O. Mitalienė, savo gyvenimą paskyrusi sergančiam, kenčiančiam ir dirbančiam žmogui, dėl šio savo pasirinkimo niekada neabejojo. Šiandien buvę kolegos bei pacientai apie ją atsiliepia tik pačiais geriausiais žodžiais - visada su šypsena veide ir be galo nuoširdi.

O. Mitalienė savo kaip medikės karjerą pradėjo Respublikinės Klaipėdos ligoninės Chirurgijos skyriuje, vėliau Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbo vyriausiąja slaugytoja ir vyr. gydytojo pavaduotoja slaugai. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ji dirbo nuo pat šios ištakų ir prižiūrėjo net keturių ligoninės korpusų statybos darbus, o šiandien džiaugiasi gražiais prisiminimais ir kiekvieną dieną 45 minutes praleidžia vaikščiodama parke.

Minint Medicinos darbuotojų dieną buvusi slaugytoja O. Mitalienė sutiko pasidalyti prisiminimais apie sukauptą ilgametę patirtį ligoninėje, slaugytojo specialybę ir didžiulę meilę pacientams.

Baigusi vidurinę mokyklą nusprendėte tapti slaugytoja. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Mano brandos atestate iš visų dalykų, išskyrus rusų ir lietuvių kalbas, buvo vien penketukai. Iš jų po 4 gavau. Žinoma, tais laikais buvo dar penkiabalė sistema. Aš neturėjau galimybių stoti kitur, nes būčiau turėjusi pasilikti kaime. Atėjau į priėmimo komisiją, o ten manęs ir klausia: „Kodėl jūs čia esate?“ Sakė, kad su tokiais pažymiais čia niekas nestoja, reikia važiuoti į Kauną. Aš pravirkau, jie susijaudino ir tikriausiai suprato, kad kažkas yra negerai, susižvalgė ir mane praleido.

Į Klaipėdą galėjau stoti tik todėl, kad galėčiau parvažiuoti namo. Tėvai buvo seni, reikėjo ūkį prižiūrėti, tad jei nebūčiau galėjusi grįžti, būtų reikėję likti kaime. Bet į mano pasirinkimą tėvai nesikišo, pasakiau, kad būsiu, parvažiuosiu. Aš apskirtai nelabai supratau, ką reikės ten daryti. Mano svarbiausias tikslas buvo išvažiuoti iš namų. Bet nesigailiu, man tikrai sekėsi, viską atlikdavau aukščiausiais balais.

Savo medikės karjerą pradėjote Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, o universitetinės ligoninės įkūrimą stebėjote nuo pat jos ištakų. Papasakokite, kaip kūrėsi ši ligoninė, nuo ko viskas prasidėjo?

Galbūt jei būčiau pasilikusi Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, būčiau lengviau gyvenimą nugyvenusi, nes universitetinėje ligoninėje tuomet vyko statybos. Teko prižiūrėti keturių ligoninės korpusų statybas - akušerijos, onkologijos, infekcinio ir patologijos. 4 korpusai pastatyti, su tais guminiais batais kiek vargo buvo... Tada juk pirmą kartą po karo statė ligoninę, statybininkai neturėjo supratimo, ką tai reiškia, nes niekada ligoninės nebuvo statę. Atsakomybė buvo didžiulė.

Kai buvo statybos, aš visada galvojau, kaip žmogui dirbti reikės, pavyzdžiui, kaip langą atidaryti, kur instrumentus padėti. Jei padėsi žemai, reikės kelti juos, per aukštai - irgi negerai, matuodavau pagal save, bet galvodavau, o jei bus aukštesnis ar žemesnis darbuotojas. Atrodo, smulkmena, bet tai labai svarbu, todėl be galo atsakingai į viską žiūrėdavau ir galvodavau, kad žmonėms čia dirbti reikės. Būdavo, kad ir 3 valandą nakties tekdavo važiuoti į Vilnių, kad gautume reikiamų prekių, nes jų juk nebuvo.

Bėgant laikui keitėsi ir pati Klaipėdos universitetinė ligoninė, modernėjo, keitėsi medicininė įranga, gerėjo darbo sąlygos. Tačiau dirbti ligoninėje pradėjote dar tais laikais, kai nebuvo tokio lygio medicininės aparatūros. Kaip tuomet atrodė jūsų darbas?

Aš ateidavau į vadinamąją penkiaminutę pasiruošusi, apskambindavau visus korpusus, visą informaciją turėdavau. Žinodavau visus pacientus, nes kai žinai situaciją, informaciją, juk tada gali padėti. Tai yra žmogus, jis turi vieną gyvenimą ir niekas neturi teisės jo sutrumpinti. Yra Dievas, ir tik jis žino, kada pasiimti mus.

Ligos buvo tos pačios, kaip ir dabar, bet mes vertėmės su tuo, ką tada turėjome. Pacientų slauga, manau, buvo tikrai gera, jei ne slaugytojai, tai būtų buvę daug komplikacijų, plaučių uždegimų. Įsivaizduokite, jei 12 valandų po operacijos žmogus būtų apleistas ir neprižiūrėtas, tai jo būklė tikrai būtų daug sunkesnė. Žinoma, būdavo ir žmogiškųjų faktorių, kai kokius nors trūkumus tekdavo dengti šypsena ir širdimi, bet jokiam pacientui tikrai nepakenkdavome.

Ligoninėje siekėte konkrečių pokyčių, siekėte, jog būtų leidžiama lankyti ligonius reanimacijos skyriuje, taip pat kad gimę kūdikiai nebūtų atskiriami nuo motinų, kad vyrai galėtų dalyvauti gimdyme. Kaip sekėsi įgyvendinti šiuos pokyčius? Galbūt teko susidurti ir su kitokiu požiūriu? Juk tai tuomet nebuvo įprasta.

Ateinu į darbą, apsivelku darbo rūbus, ir jau kito gyvenimo nėra. Visada būdavo naujovių, žiūrėjau, ką galime padaryti geriau, kaip galime labiau padėti ligoniui. Ir mano galva nuolat ūžė nuo idėjų, nuo dalykų, ką dar reikia padaryti.

Sergantis žmogus buvo mano Dievas. Mano gyvenimas buvo pašvęstas sergančiam, kenčiančiam ir dirbančiam žmogui.

Ką pamatydavau praktiškai, gyvenime, vis bandydavau pritaikyti tai ligoninėje. Buvo komandiruotė, plaukiau keltu, ir man sako: „Ponia, ko jūs norėtumėte? Žuvies ar mėsos?“ Tada galvoju, jog ligoninėje irgi galėtų būti maisto pasirinkimas. Nuėjau pas vyriausiąjį gydytoją ir pasiūliau maisto pasirinkimą pacientams. Galbūt ligonis šiandien kopūstų nenori, o pasirinks lengvą maistą. Svarbiausia - galėti pasirinkti. Tada ligoniai džiaugėsi. Jeigu kuris nors klausimas lietė ligonį, tai su manimi nebuvo galimybės susitarti.

Kartais pokyčius reikėjo įnešti per kraują ir ugnį, bet jie buvo. Įsivaizduokite, žmogus miršta reanimacijoje, o artimieji rauda už durų, negali su juo atsisveikinti. Tai čia buvo triukšmas, pasakiau vyr. gydytojui, kad niekur nesitrauksiu. Jei taip bus, tai pati įvesiu žmogų už rankos. Buvo baimės, jog žmonės gali alpti, bet juk ir už durų gali taip nutikti, ir net dar dažniau - iš širdgėlos, jog negali atsisveikinti. Tai nesuvokiama... Pasakiau, kad tikrai niekur nesitrauksiu.

Galbūt prisimenate kokį nors įvykį, susijusį su darbu, ar paciento žodžius, kurie įstrigo širdyje visam gyvenimui?

Per 45 darbo metus visko mačiau, tačiau visam gyvenimui įstrigo vienas įvykis, labai retas atvejis gimdymo metu. Mane slaugytojos pakvietė, įdavė vaiką į rankas, o motina mirė. Aš ant rankų laikau tik gimusį kūdikį, o tas vaikas žiūri į mane tokiomis gražiomis akytėmis ir ieško piršto čiulpti. Tada buvau viduje numirusi iš skausmo... Jau praėjo beveik 30 metų, tačiau ir šiandien vis dar išgyvenu tai. Tas įvykis visam gyvenimui išliko, net ir dabar ašaros akyse kaupiasi. Man rieda ašaros skruostais, o jis nesupranta juk, kad jau yra našlaitis. Kiti galbūt taip nereaguoja, o man širdyje tai įstrigo visam gyvenimui. Gal dėl to ligoniai visada sakydavo: tu tik ateik į palatą, ir mes iškart pasveiksim. Jei būtų buvęs tas berniukas iš Klaipėdos, būčiau jį susiradusi, globojusi...

Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ėjote vyriausiojo gydytojo pavaduotojo slaugai pareigas. Su kokiais sunkumais ir iššūkiais teko susidurti?

Su ligoniais ir darbuotojais visada bvau visa širdimi. Jei būdavo kokia bėda ar laidotuvės, reikėdavo rašyti prašymą dėl laisvos dienos. O ką aš darydavau? Tiesiog išleisdavau. Ir visada sakydavau, jeigu kas nors skyriuje bus, prašau man visada, nors ir vidurnaktį, skambinti. Visada išleisdavau, jei reikėdavo, ir viską nuoširdžiai sutvarkydavome, nes atlyginimai buvo nedideli. Tačiau prašydavau, kad paskambintų, kai grįš, kad nenutiktų kokios nelaimės.

Jei skyriuje būdavo kokia bėda ar ypatingas atvejis, tai skambindavo man ir naktį. Gydytojai mane vadindavo energinga pacientų teisių gynėja ir slaugytojų globėja. Kažkada vienas chirurgas juokėsi, kad kai buvo rašomas kažkoks straipsnis, jis liepė būtinai nepamiršti paminėti slaugytojų, nes juk tuojau prisistatys Mitalienė ir sakys: „Ką, jūs galvojat, vieni viską padarot?“ Žinoma, slaugytojos gaudavo nuo manęs pylos, bet aš jas ir gindavau, sakydavau apie slaugą gerai arba nieko.

Dirbau ne valdiškai, atidaviau visą širdį. Jei mačiau, kad žmogui sunku, kažkas negerai, tai nebuvo man skirtumo, kas aš - slaugytoja, vyresnioji ar sanitarytė.

Taip pat labai jautriai reaguodavau į sunkias operacijas. Vienas gydytojas darė sudėtingą galvos auglio operaciją. Kaunas, Maskva atsisakė daryti, o jis operavo. Aš iškart ryte per penkiaminutę pasakiau, kad jei operacijos užsitęsia, reikia pasirūpinti, kad net ir 3 valandą nakties būtų sumuštinių, kavos ar arbatos, kad kai chirurgas išeina, galėtų užvalgyti ir atsigerti. Žiūrėjo tada visi į mane kaip į baltą varną, bet tylėjo, o jei tyli, vadinasi, sutinka. Iškart nuėjau į operacinę ir pasakiau, kad visą laiką būtų virdulys ir sumuštinukų chirurgui, kuris išeis po 36 valandų operacijos. O kai pamačiau pro langą, kaip tas operuotas vaikas išėjo namo, tiesiog pravirkau...

Ar grįžus po ilgos darbo dienos dar užtekdavo jėgų skirti laiko ir dėmesio šeimai?

Niekada savo sprendimo tapti slaugytoja nesigailėjau. Tiek pasinėriau į darbus, buvo visokiausių planų, vis prisigalvodavau, nestovėjome vietoje. O šeima buvo Klaipėdoje, tad kažkur išvažiuoti ir nenorėjome, vyras buvo jūrininkas, tad buvome surišti su jūra. Anūkės mane buvo aplipusios kaip bitės. Kai gimė pirmoji anūkė, būdavo, kad penktadienį vakare ją atveža pas mane, o sekmadienį abi verkiam išsiskirdamos. Aš verkiu ir anūkė verkia. Labai abi draugavome.

Būdavo, ateidavau ir sekmadieniais į darbą. Paruošiu pusryčius, pietus ir bėgu į autobusą. Vyras sakydavo, kad nė dviejų poilsio dienų neturiu, bet tada pasikalbėdavau su budėtojais, slaugytojos jau žinojo, kad ateisiu, būdavo užsirašiusios ant lapelio, ko norėtų paklausti, kas negerai yra, ir spręsdavome tada viską.

Jums buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos sveikatos darbuotojo vardas, už nuopelnus Klaipėdos krašto žmonėms buvote apdovanota Klaipėdos apskrities garbės mediko ženklu, taip pat buvo suteikta ir „Slaugos angelo“ nominacija, popiežiaus Benedikto XVI apaštalinis palaiminimas, tai pat buvote apdovanota daugybe padėkų. Ką jums reiškia visi šie apdovanojimai?

Apdovanojimai man iš tiesų reiškė pripažinimą, jau kiek galėjo, tiek visi atsilygino už mano darbą (juokiasi). Manau, liks tai istorijoje, anūkams, bet dirbau tikrai ne dėl įvertinimų. Ir ne dėl atlyginimo dirbau, jau kiek paskyrė, tiek ir buvo gerai, niekada nėjau ir neprašiau daugiau.

Sovietmečiu buvote liaudies deputatė, tačiau nuo ko prasidėjo jūsų domėjimasis politika?

Mano tėvas gyveno kaime ir nemokėjo skaityti, tai aš jam skaitydavau laikraščius. Tais laikais visi laukė, kada ateis amerikiečiai. Būdavo, tėvas parvažiuoja, aš jį pasitinku, arklius - į ganyklą, o mes susėsdavome ir skaitydavau jam laikraščius, ateidavo ir kaimynai kartais pasidomėti, kas ir kaip vyksta, nes tėvas labai domėjosi politika, turbūt ir aš iš jo tai perėmiau.

Buvau ir TSRS liaudies deputatė, o ten man mokykla buvo didžiulė. Galima galvoti ką nori, bet ten tuomet buvo aukščiausio lygio žmonės. Sėdėjau ir prie Gorbačiovo, šnekėjome kaip lygus su lygiu. Jis sakė manęs, kad esu iš Vilniaus, bet pasakiau, kad aš iš Klaipėdos, pakvietė mane kavos, pasišnekėjome. Nors iš jo valdymo taip ir neatrodė, bet jis tikrai labai ramus, kultūringas ir šiltas žmogus.

Ar domitės tik politika, ar ir antrąja lietuvių religija - krepšiniu?

Pati buvau krepšininke, esu žaidusi medicinos mokyklos rinktinėje, tad visada turėjau abonementą į „Neptūno“ varžybas, turiu ir jų šaliką. Dabar irgi eičiau, bet negalima. Būdavo, kada įtempta situacija, paskutinis kėlinys, tai su visais šaukiu ir iš proto einu. Man sūnus nupirkdavo abonementą ir važiuodavau į areną. Tai būdavo šventė. Sėdėdavau tarp vyrų, įdomu labai, visi švilpiam, kaukiam, o ir dabar stengiuosi visas rungtynes žiūrėti. Kai viską stebi, tai krepšininkai tampa lyg šeimos nariais.

Man patinka žmonės, kurie juda, dirba, o ne dejuoja. Ir pati kiekvieną dieną, ryte ir vakare, išeinu pasivaikščioti. Juk lovoj gulėdamas sveikatos negausi, tad vaikštau kiekvieną dieną po 45 minutes. Būna, kad ir prie jūros nueinu, 20 minučių - ir jau Melnragėje. Apskritai džiaugiuosi, kad jau vis daugiau žmonių supranta sveikatos svarbą ir taip pat išeina pasivaikščioti.

Medicinos darbuotojų diena Lietuvoje pradėta minėti nuo 2004 m. LR sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas pasiūlė šia diena papildyti Atmintinų dienų sąrašą. Balandžio 27-oji pasirinkta todėl, kad 1918 metų balandžio 27 dieną Lietuvos Respublikos valstybės taryba sudarė Sveikatos komisiją. Kaip teigiama istoriniuose dokumentuose, garbė rūpintis savo šalies žmonių sveikatos apsauga tuo metu buvo patikėta tautos patriarchui daktarui Jonui Basanavičiui, inžinieriui profesoriui Steponui Kairiui ir kunigui Justinui Staugaičiui bei vėliau prie jų veiklos prisijungusiam daktarui Jurgiui Aleknai, tapusiam Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento direktoriumi.