Laikytis dietos per pandemiją – prastas sprendimas

- Lieknėjimas dvidešimtmetei ir keturiasdešimtmetei ateina su skirtingais iššūkiais ir grėsmėmis, tiesa? Ką svarbu žinoti?

- Gyvename visuomenėje, kurioje yra du kultai – jaunystės ir liesumo. Net ne lieknumo, bet liesumo. Nutukimas, žinoma, nėra gerai, bet gamta mėgsta pusiausvyrą ir šiuo atveju riebalinis audinys moteriai reikalingas, kad ji sėkmingai pastotų ir išnešiotų kūdikį. Nuo dvidešimt penkerių metų amžiaus iki trisdešimt penkerių – vaisingas moters amžius, tokiu metu dažniausiai gimdoma, tad svorio pokyčiai su tuo ir susiję.

Amžiaus tarpsnyje nuo trisdešimt penkerių iki keturiasdešimt penkerių stebimas medžiagų apykaitos lėtėjimas - kas dešimt metų moters medžiagų apykaita lėtėja dviem trimis procentais. Atrodo pakitimas nežymus, bet jeigu iki 45 metų moteris jau laikėsi daug įvairių dietų, medžiagų apykaita gali būti sulėtėjusi gerokai didesniu procentu. Nes svorio metimo metu netenkama daug raumenų masės, o ne tiek riebalų, kurių norima atsikratyti.

 

- Dietos vyresniame amžiuje, tikriausiai, retenybė?

- Noras lieknėti stipriai susijęs su moters saviverte, jaunesnės moterys ant dietų kabliuko pakimba dažniau, vyresnės – rečiau. Noras laikytis dietos ne tik susijęs su tuo, kaip moteris atrodo fiziškai, bet su nepasitenkinimu savimi, gyvenimu, rūpesčiais ir norisi gyvenimą reguliuoti per fizinius dalykus, pavyzdžiui, keičiant kūną. Tačiau brandžios moterys, turinčios šeimą, karjerą tam skiria mažiau dėmesio ir save rečiau alina.

Nuo keturiasdešimties pradeda lėtėti ir skydliaukės veikla, kuri taip pat prisideda prie medžiagų apykaitos reguliavimo procesų. Tokiame amžiuje keičiasi ir lytiniai moteriški hormonai, prasideda premenopauzinis, menopauzinis laikotarpis, silpnėjant moteriškų lytinių hormonų funkcijai padaugėja riebalinio audinio. Su amžiumi ir natūraliai mažėja raumenų masės, ypač toms moterims, kurios reguliariai nesportuoja. Nuo penkiasdešimt penkerių metų dar sparčiau mažėja raumenų masės ir ji, numetus svorį atkuriama itin sunkiai arba neatkuriama visai. Dar labiau lėtėja medžiagų apykaita ir net retėja kaulų tankis.

 

- Manoma, jog mūsų svoris priklauso nuo to, kas lėkštėje...

- Jei norite išlaikyti normalų kūno svorį ir gerą savijautą, turime skirti pakankamai dėmesio miego režimui. Miego stoka didina apetitą ir skatina norėti daugiau riebesnio, saldesnio maisto ir sulėtina medžiagų apykaitą.

Fizinis aktyvumas taip pat privaloma ir svarbi gyvenimo dalis, jis turi būti reguliarus. O ir mityboje svarbiausia reguliarumas. Nevalia daryti ilgų pertraukų, ne daugiau kaip penkios valandos tarp valgymų. Visos dietos, protarpiniai badavimai turi daug šalutinių poveikių ir dažnas mitybos keitimas, dažnos dietos stipriai išderina organizmą.

 

- Mitas ar tiesa, kad priverstinis valgymas yra atmetamas paties organizmo ir tuomet nepasisavinamos naudingosios maistinės medžiagos?

- Tai yra tiesa ir moksliniai tyrimai tą jau įrodė. Čia kalbama apie valgymo malonumą, o su dietomis jis neretai dingsta, nes žmogus ribojamas: salotų nors ir dubenį, o štai blynams griežtas NE. Maisto, net jei jis pats geriausias, kokybiškiausias, tačiau valgomas įtampos ir streso metu, nenoromis, neskanus žmogui, pasisavinimas smarkiai krenta. Pavyzdžiui, geležies tokiu atveju pasisavinama net keturiasdešimčia procentų mažiau.

Kuomet svorį tenka mesti dėl ligų, rekomendavus gydytojui, dietologui, rekomenduojama kaip įmanoma išsaugoti valgymo malonumą, kad nenukentėtų žmogaus gyvenimo kokybė ir būtų tinkamai pasisavinamos maistinės medžiagos.  

Dabar, artėjant vasarai vėl bus pradėtas akcentuoti moters kūnas, ruošimasis bikini sezonui, tačiau turiu pasakyti, jog laikytis dietų ir mesti svorį dabar, pandemijos metu, būtų itin prastas sprendimas. Šiuo metu laikas ir taip įtemptas, tad dar viena dieta streso ne tik nesumažins, bet padidins, o su juo netruks grįžti ir numesti kilogramai. Geriau tuomet susipažinti su intuityviuoju valgymu: sekti alkio ir pasisotinimo momentus, kad nebūtų persivalgymo; esant stresui, slopinti streso šaltinį, o ne jį „užvalgyti“; valgyti tai, ko norisi, tačiau stengtis, kad maistas būtų kuo įvairesnis. Tai atneš didesnį pasitenkinimą maistu, užtikrins organizmo aprūpinimą maistinėmis medžiagomis ir nekels papildomo streso.