Juozas Galdikas: sugriovus sistemą medikai nepražus – kentės pacientai

- Profesoriau, esate tarptautinis ekspertas, puikiai pažįstate ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių sveikatos sistemas. Kaip jų tarpe atrodome mes?

  - Nors Lietuva nėra blogiausias pavyzdys, deja, tarp blogesnių. Galime pasiguosti, kad laviai visais atžvilgiais gyvuoja dar prasčiau, na, o estai, lenkai – kai kur geriau, kai kur blogiau... Be abejo, Rumunijoje, Bulgarijoje, Moldovoje, Armėnijoje dar blogiau, bet Sakartvele – tikrai geriau.

  - Kaip manote, ar reforma prisidės prie teigiamų pokyčių?

  - Pradėkime nuo to, kad reformos strateginio plano nėra. Kaip nebuvo ir pandemijos įveikimo plano. Tačiau pandemija jau praeitis ir dėl jos šiandien niekam galvos neskauda. O kalbant apie reformą – skauda. Ir vis labiau, ir labiau. Ir vis didesniam ratui žmonių.

  - Kodėl?

  - Yra daug dalykų. Vienas iš jų – GMP stočių centralizavimas. Pagrindine problema čia išlieka algų suvienodinimas. Ligoninių ir poliklinikų jungimas rajonuose – dar vienas galvos skausmas. Sunku suvokti, vardan ko tai daroma. Ar tai pagerins profilaktiką ir ankstyvąją diagnostiką pirminiame lygyje ar gydymą ligoninėse? Mano supratimu – ne. Jungimas nepadidins nei gydytojų, nei slaugytojų skaičiaus, nei ligonių kasų įkainių.

- Tai į struktūrinius sveikatos centrus žiūrite skeptiškai.

  - Mano supratimu, idėja tarybinė, o jos įgyvendinimas neįmanomas. Nebent ant popieriaus. Tą tikrai gerai mokame!

Kartais pagalvoju – gal Sveikatos apsaugos ministerijoje apsigyveno koks Trojos arklys, kad bando išlaikyti sovietinės sistemos blogąsias puses? Praėjo trisdešimt metų, o mes toliau jį maitiname. Keisti dalykai.

Įsivaizduokite, valstybė už savo draudžiamus asmenis vis dar moka dukart mažiau nei vidutinį atlyginimą gaunantis Lietuvos pilietis. Nors jos draudžiamų grupių atstovai – vaikai ir pensinio amžiaus žmonės – naudoja didelę dalį ligonių kasų lėšų.

  - Kokį matytumėte tolesnį kelią?

  - Reikėtų galvoti, ką daryti, kad per artimiausius dvejus-trejus metu nesugriūtų sveikatos sistema tokiu keliu vykstant reformai. Griūtis gresia, tai tikrai. Bet nei Seimas, nei Vyriausybė to galvojimo nesiims. Nekalbant apie SAM, kuri teigia, kad reformos pabaiga – 2030 m. Lieka prezidentas, kuris galėtų suburti ekspertų grupę. Reikia neatidėliojant parengti tinkamą Lietuvai sveikatos sistemos strategiją bei jos įgyvendinimo planą.

  - Ar tai realu?

  - Galvojant apie ateitį – būtina. Jei rūpi rinkimai, tai lauksime kitų metų, kai su tuo susidurs nauja vyriausybė.

Ir medikai tikrai nebus žmonės, kurie norės būti dėl to nukentėję. Jie susiras darbus už tenkinantį atlygį. Nukentės tiktai ligoniai.

  - Ar vyraujanti nuomonė, jog ketinama pereiti prie privačios sveikatos sistemos turi pagrindo? O gal scenarijus perdėtas?

  - Pamąstykime. Ligonių bus pakankamai. Medikai bus reikalingi. Belieka tik vadybos klausimas – kuriu savo įmonę, ar einu dirbti į privačią įstaigą. Visi medikai tikrai neišvažiuos į užsienį. Jie turės puikų darbą Lietuvoje. Klausimas tik vienas – kas ir kiek jiems mokės.

  - Tai sveikatos sistemos griūtis ir bus medikų pasitraukimas iš jos?

  - Pavyzdžiui, kaip planuoja reforma, reikės atvejo vadybininkų. Kaip manote, iš kokių lėšų jiems bus mokama alga? Dėl to, kad poliklinika ir ligoninė susijungs – įkainiai nepadidės. Greičiausiai teks naudoti pirminės asmens sveikatos priežiūros generuojamas pajamas.

Taigi, šeimos gydytojams – arba krūviai didės, arba atlyginimai mažės. Jie nenorės būti kraštiniai, kurie dėl to nukenčia. Kraštiniai bus Lietuvos ligoniai. Kurie neturi pinigų eiti privačiai – sirgs namie. Va tada prasidės sistemos griūtis.

PSO jau nuo 1978 metų įrodė, kad pirminė sveikatos priežiūra efektyviausia, kol nesujungta su ambulatorines paslaugas teikiančiais specialistais ar ligoninėmis.

  - Bus kaip su odontologų paslaugomis, kurių menkiau uždirbantys neįperka?

  - Taip, precedentą nuo 1992 m. jau turime. Nesinorėtų, kad tai pasikartotų ir kituose sektoriuose.

- Ar mes turime stiprių sveikatos apsaugos specialistų?

  - Atsakysiu per pavyzdį. Yra toks privalomas procesas šiuolaikinėje sveikatos vadyboje – sveikatos technologių vertinimas. Pirmasis jį įvesti Lietuvoje mėgino ministras Juozas Olekas ar tai prof. Jurgis Brėdikis. Pakvietė aukščiausio lygio pasaulio ekspertus iš Švedijos, Amerikos į Lietuvą. Tai buvo 1992-ieji.

O čia šildymo, šilto vandens nėra. Po daug metų susitikus konferencijoje pasakojo, kad nuvežė į kažkokį pusiau kaimą. Kaip išsiaiškinome – Druskininkus, sanatoriją..! Nežiūrint to – net knygą parašė, kaip Lietuvoje įdiegti sveikatos technologijų vertinimą. Bet atėjo naujas ministras ir viskas nukeliavo į makulatūrą.

  - Oho…

  - Antras mėgino ministras Raimundas Alekna. Šįkart siuntė lietuvius į Švediją. Bet pasikeitus valdžiai rezultatas tas pats.

Trečiasis 2008-aisiais pareiškiau norą tuo užsiimti aš, būdamas akreditavimo tarnybos direktoriumi. Ministerija sutinka: gerai, bet pinigų neduosim. Išsirūpinau ES lėšas, išmokėme darbuotojus.

Po kiek laiko vienas SAM vadovų kreipiasi: įvertinkite, ar reikia tokio ir tokio prietaiso Lietuvoje. Jis buvo nepaprastai brangus. Žinoma, sakau, įvertinsime. Darbuotojai nustatė – nereikia. Tokio neperka net skandinavai. Tačiau išgirdusi tai SAM vadovybė pasakė – daugiau jūsų neklausim. Ir nusipirko tą prietaisą universiteto ligoninei.

  - Pavyzdys iškalbingas, nėra ką pridurti!

  - Yra nuostabių specialistų, kurie gali viską išsiaiškinti, argumentuotai ir kvalifikuotai  parengti strategijas, įgyvendinimo planus ir t.t. Bet sprendimai nuo jų nepriklauso. Jei turime puikių strategų viduriniame lygyje, bet ateina neišmanantys dalykų, ar dar blogiau – turintys kitokių intencijų vadovai į aukščiausio lygio pareigas, valią diktuoja ne valstybės interesas, pozityvių rezultatų nebus.

  - Matėte ne vieną ministrą ir ne vieną vyriausybę. Kokiu balu įvertintumėte šią lyginant su ankstesnėmis?

  - (Šypsosi). Iš dirbusių pilną kadenciją, tai Aurelijui Verygai rašau dešimt balų visuomenės sveikatos srityje. Geresnių už jį čia nebuvo. Dar Žilvinui Padaigai būtų aštuoni, o kiti išvis nieko nenuveikė arba pagadino.

- O asmens sveikatos priežiūroje?

  - Veryga ir čia bandė, bet užvetavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimas neišdrįso atmesti. Ar būtų pavykę – sunku spręsti. Tai už bandymą dešimt, o įgyvendinimą – nulis. Dar seniau ministro Algio Čapliko mėginimą blokavo konservatorių Seimas.

Šiai kadencijai už ketinimus tikrai dešimt. O už rezultatą... GMP srity – kol kas šeši, o dėl rajonų ligoninių ir poliklinikų jungimo neina vertinti, nes, kaip patys sako, įgyvendins tik 2030 metais.

- Sveikatos apsaugos srity turime labai daug problemų maskavimo, nutylėjimų.

- Lietuvos medicinoje vyrauja hierarchiniai santykiai ir klaidų bei trūkumų dangstymas yra kasdienybė, be kurios būtų sunku dirbti. Vargu, ar kas pasikeis per artimiausius dešimtmečius, nes pas mus veikia ne personalinė, kaip JAV, o kolektyvinės atsakomybės sistema.

Viešinimas nieko nepakeis. Gydytojas mato, kad ultragarso aparato laidukas nekontaktuoja – kartais rodo, kartais ne, atsiranda paklaidos, klaidos... bet naujam nėra pinigų.

Man dirbant vienas ministras nesuprato – ir kaip turi licenciją šita ligoninė, jei trūksta medikų ir aparatūros? Aš jam ir atsakiau – jei tik norit, galim dabar pat uždaryti bet kurią ligoninę. Ne paslaptis, kad reikalavimai užkelti tokie aukšti, kad turimais finansais pasiekti neįmanoma. Jau seniai darbo užmokesčiui įstaigos išleidžia 80 proc. pinigų.

Neina įpirkti aparatūros, laiku jos tikrinti, nekalbant apie laboratorijas, kur neretai naudojami pasenę reagentai...

Nors ekonominiais rodikliais Lietuva stiebiasi link ES vidurkio, sveikatos apsaugos sistemoje nepakylame iš žemiausių pozicijų. Linkiu būsimoms Vyriausybėms iš esmės permąstyti sveikatos sistemos ateitį, nes imigrantų ir pensininkų tik daugės, o sąžiningai mokančių mokesčius...deja, ne.

Dosjė

Prof. J. Gadikas gimė 1958 10 31 Druskininkuose. Gydytojas, politinis bei visuomenės veikėjas. 1996–1998 m. SAM ministras.  2001 m. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus pavaduotojas, 2006 - 2014 m. direktorius. Daugelio tarptautinių kraujagyslių chirurgų draugijų narys. 1993 m. Tėvynės sąjungos narys.