Ar Lietuva juda link visos visuomenės privalomos vakcinacijos?

– Kaip jūs galvojate, galimybių pasas išsisėmė ar ne?

Morgana Danielė

M. Danielė: Pirmiausia, į ką reikia atkreipti dėmesį ir apie ką reikia galvoti, kai kalbame apie galimybių pasą, yra tai, kaip šitas įrankis padėjo valdyti pandemiją. Rezultatai, kuriuos šiandien turime Lietuvoje, yra labai geri. Palyginti su situacija Europoje, su kuo susiduria Nyderlandai, Austrija, Vokietija, su kuo susidūrė rudenį kitos šalys (buvo svarstomi nauji karantinai, buvo įvedami nauji karantinai ir vėl neveikė parduotuvės, nebuvo teikiamos paslaugos), Lietuva viso šito išvengė.

Nors, kai aš kalbu apie Vakarų Europos šalis, pasiskiepijimo rodikliai ten buvo net aukštesni nei Lietuvoje, vis dėlto Lietuvoje veikė ne tik skiepijimasis, bet ir labai anksti buvo įvestas galimybių pasas, sistema buvo paruošta jau nuo praėjusio pavasario.

Dalį žiemos esame nugyvenę su tikrai gerais rezultatais.

Artėjant omikron situacija, aišku, darosi dar dinamiškesnė. Dėl to, žinoma, turėsime dar visokių diskusijų.

R. Šalaševičiūtė: Aš nemanau, kad viskas buvo labai gerai. Galimybių pasas, aišku, buvo įvestas pas mus bene anksčiausiai. Sakyti, kad mes laisviau gyvenome, negalėčiau.

Ta pati Austrija, kurioje buvau prieš porą mėnesių, jų rezultatai buvo tikrai geresni negu Lietuvos ir karantino taikymo priėmimas atėjo tiktai tada, kai pradėjo plisti jau omikron atmaina. Manau, sakyti, kad galimybių pasas visiškai išsisėmė, nebūtų teisinga.

Jis gal ir reikalingas, bet ne toks, koks yra, reikalingi pokyčiai. Iš tikrųjų mes pirmiausia turime žiūrėti į žmones, kaip žmonės vertina, mes turime kalbėtis.

Rimantė Šalaševičiūtė. Augusto Didžgalvio nuotr.

– Žmonės vertina įvairiai, į kokius norime, į tokius žiūrime, kurie mums patinka, tuos ir cituojame.

R. Šalaševičiūtė: Mes turėtumėme išklausyti visus. Turėtų būti surastas kažkoks bendras susitarimas, ko iš tikrųjų mes turime siekti. Mes turime apsaugoti save, savo šeimą, apsaugoti bendradarbius. Kad rezultatų padeda siekti vakcinacija, aš tikrai neabejoju ir dauguma neabejoja, bet mes turime turėti tam tikrų išlygų.

– Morgana, omikronas kažkaip keičia jūsų požiūrį į galimybių pasą?

M. Danielė: Vertinant pačią pandemiją, pagrindinis veiksnys, kuris kelia įtampą visuomenėje, yra netgi ne pats galimybių pasas, o pandeminė situacija, kada žmonės gyvena ilgą laiką nežinomybėje.

Tai reiškia, kad kai mes susiduriame su virusu ir pandemija, viskas vyksta labai dinamiškai: keičiasi atmainos, keičiasi taisyklės, kai kurių taisyklių net ir Seimo nariai nespėja susekti ir pakeitimų, reikia konspektuoti, reikia nuolat žinoti, kokių naujų įvestų taisyklių reikia laikytis, kokias kaukes dabar galima nešioti, o kokių nebegalima.

Taip pat nežinomybė dėl mokyklos, dėl švietimo, dėl įvairių veiklų, dėl darbo.

Iš pradžių buvo labai didelė nežinomybė.

Visa tai per dvejus metus tikrai sukėlė įtampą visuomenėje, visi yra pavargę, ir nieko čia nepadarysi. Virusas yra labai dinamiškas dalykas, taip tenka gyventi.

Omikron – tai yra dar viena neseniai pasirodžiusi atmaina.

Vėl visi skuba ieškoti duomenų, mokslininkai skuba vertinti, padaryti išvadas. Tai, kas vyksta dabar, vadinčiau skubotu politikavimu, kada yra verčiamasi per galvą, kas bus pirmas, kuris pasiūlys atšaukti galimybių pasą ir bus teisus.

Man atrodo, kad dabar svarbiausia yra stabilumas.

Mes dar truputį turime palaukti, pastebėti situaciją, kas vyksta su omikron. Jeigu mes matysime, kad pandemija virsta į endemiją ir virusas silpsta ir, tarkime, dar viena atsiradusi atmaina bus panaši, tada būtų galima diskutuoti apie galimybių paso atsisakymą, bet dabar tai daryti būtų skubota ir nereiktų šito chaoso įvesti į dabartinę situaciją.

Galimybių pasas.

– Ar sutinkate su pasakymu, kad galimybių pasas tapo politinio spaudimo įrankiu vakcinuotis?

R. Šalaševičiūtė: Aš nemanau, kad tai yra politinis įrankis, mes kitą įrankį turime – žaliąjį sertifikatą, kuris turi tris lapus: pirmam – vakcinacija, antram – persirgimai, trečiam – testai, ir net nesant galimybių pasui, mes galime naudotis kitu dokumentu.

Yra ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC), kuris išduoda tam tikrus pažymėjimus tam tikrais atvejais, kai žmogus negali vakcinuotis ir be galimybių paso galima parodyti tą dokumentą ir turėti visas teises.

Taigi, aš nemanau, kad tai yra politinis įrankis.

– Ar artimiausiu metu nebus nieko keičiama kalbant apie galimybių pasą, jis liks toks, koks yra?

M. Danielė: Negaliu pasakyti, kaip tiksliai bus, tačiau, jeigu tai būtų mano siūlymas, tikrai siūlyčiau šiuo metu susilaikyti nuo bet kokių pokyčių ir kiek galima išlaikyti sprendimų stabilumą.

Kada jau bus įsitikinta, kad galimybių pasas nebetinka omikron arba kitų, dar galbūt ateisiančių, atmainų situacijose, tada bus galima apgalvoti tą sprendimą ir jį priimti.

Vis dėlto šiuo metu tai yra per skubota, tuo labiau kad mes net nepamatėme omikron atmainos piko.

– Privalomi skiepai medikams ir slaugos įstaigų darbuotojams. Ar galima sakyti, kad tokiu būdu judama link visos visuomenės privalomo skiepijimo?

M. Danielė: Šiandien mes kalbame tik apie tuos darbuotojus, kurie dirba su pažeidžiamiausiomis žmonių grupėmis: medikai ir medicinos įstaigose dirbantys žmonės, kadangi jų susirgimas arba didesnė tikimybė, kad jie ką nors užkrės, gali baigtis kito, šalia esančio žmogaus mirtimi.

Medicinos įstaigose esantys žmonės yra pažeistos sveikatos, jiems rizika yra didesnė.

Lygiai tas pats yra su socialinėmis įstaigomis. Žmonės, esantys socialinėse įstaigose, visada buvo pažeidžiamiausi pandemijos eigoje. Tai reiškia, kad ten buvo daugiausia mirčių ir daugiausia židinių.

Normalu, kad, kai kalbame apie privalomą darbuotojų skiepijimą, kalbame apie šitas dvi grupes.

O toliau galbūt būtų galima svarstyti ir kitų visuomenės grupių vakcinaciją, jeigu mes matysime, kad ta rizika atsiranda ir kitoms visuomenės grupėms, pavyzdžiui, švietimo darbuotojams.

Morgana Danielė (iš dešinės). Laidos Stop kadras.

R. Šalaševičiūtė: Aš noriu atkreipti dėmesį, kad švietimo darbuotojų vakcinacijos klausimo buvo atsisakyta dar prieš balsavimą ir ministrės pozicija buvo, kad švietimo darbuotojams privalomų skiepų nereikia.

Vertinant skiepų privalomumą, turbūt kad ir Sveikatos reikalų komitetas, mes turime ginti pacientų teises, bet mes turime lygiai vienodai galvoti ir apie medikus.

Medikų praktiškai visos organizacijos ir jų atstovai mums teikė raštus su argumentais, kad privalomų skiepų medikams nereikia, nes iš tikrųjų medikų daugiau nei 90 proc. yra pasiskiepijusių.

Apie 10 proc. – ne, bet yra ligoninių, gydymo įstaigų, kur tas procentas yra ir 97 proc., ir dalis, kurie dėl savo ligų, tam tikrų sveikatos problemų tiesiog negali skiepytis. Būtent todėl mes pasipriešinome ir praktiškai vieningai visa opozicija, išskyrus septynis socialdemokratus.

– Kodėl dalis medikų yra skeptiški skiepų atžvilgiu?

R. Šalaševičiūtė: Jie nėra skeptiški, jie vertina žiūrėdami į priekį. Jie mano, kad tai nėra būtina. Medikai patys sako: „Mes daugiau žinome apie sveikatą, skiepus ir t. t.“

Dauguma skiepijasi, kadangi iš tikrųjų žino, kad vakcinacija yra reikalinga, turi ir du, ir tris skiepus, bet jeigu kai kurie nesiskiepija dėl savo tam tikrų įsitikinimų, gal ir turi svarių argumentų, kodėl jie to nedaro.

Tie žmonės vis tiek yra ginami medikų bendruomenės, net jaunieji medikai mums prirašė labai daug prašymų, kad nebalsuotumėme už privalomą skiepijimą.

Ligoninė. 

– Morgana, jūs suprantate šiuos argumentus?

M. Danielė: Aš norėčiau pakomentuoti dėl tų raštų. Na, nėra tikrai taip, kad visos organizacijos siunčia gan vienodo turinio raštus.

Raštai išsiskiria, pozicijos išsiskiria, esame gavę ir iš Santaros klinikų raštą, tai visokių tų nuomonių yra, ji nėra vienoda ir sutarimo tikrai nėra.

Dabar apie tą nesiskiepijimo tendenciją – iš tikrųjų nuo pat pradžių matėme, kad problema buvo net ne patys medikai, nes, kaip ir jūs minite, didžioji dalis (apie 90 proc.) medikų skiepijasi.

Problema visada buvo pagalbinis personalas, administratoriai, valytojai, ūkio skyrius, tai yra kiti žmonės, kurie yra medicinos įstaigų darbuotojai, jie taip pat sukasi aplink pacientus, tačiau jie buvo mažiau besiskiepijanti dalis ir reikėjo daugiau žinių ir motyvacijos, ir informacijos tiems žmonėms, kad jie prisiimtų šitą atsakomybę kaip dirbantys medicinos įstaigose.

– Ar čia žingsnis į privalomą skiepijimą?

R. Šalaševičiūtė: Stebint visą procesą, kokie sprendimai yra priimami, aš manau, kad tikrai taip nebus.

Iš tikrųjų mes einame pamažu prie įvairių atlaisvinimų. Kai kurios šalys ir nepaprastąją padėtį, ir komendanto valandą įvedė, bet mūsų praktika rodo, kad pas mus nėra blogiausia situacija ir mirtingumas sumažėjo.

Aš manau, kad medikai dabar jau žino, kaip dirbti, priešingai negu prieš dvejus metus buvo, manau, ir su omikron atmaina tikrai susitvarkysime.

Manau, kad privalomų skiepų tikrai neturėtų būti.