52 kilogramų atsikračiusi Audronė: „pavyko numesti kelis bulvių maišus“

Audronei pavyko sėkmingai nuo savęs numesti kelis „bulvių maišus", todėl dabar moteris spindi energija, meile gyvenimui ir savo artimam. Ji tapo pačiu geriausiu įrodymu, kad, norint išsaugoti gerą išvaizdą, nereikia daug pinigų - tereikia mylėti save ir rūpintis savo sveikata.

Audrone, koks buvo jūsų svoris, kai buvote jaunesnė?

Būdama dvidešimties ištekėjau sverdama 48 kg. Esu nedidelio ūgio, tik 158 cm. Svoris pradėjo augti, kai pradėjau lauktis pirmosios dukrelės, paskui antrosios, galų gale ir sūnelis pridėjo savo dalį...

Kiekvienas nėštumas keitė mano svorį, bet buvau jauna ir energinga, todėl papildomi kilogramai man netrukdė.

Valgiau viską, ką turėjome, visiškai negalvodama apie pasekmes ir svorio augimą.

Didžiausią įtaką svorio kilimui padarė nesveika mityba, nežinojimas, kaip reikia maitintis. Tuo metu neturėjau mitybos režimo. Svoris kilo kaip ant mielių.

Pakilo aukštas kraujospūdis, susirgau cukriniu diabetu ir prasidėjo vaistų vartojimas, ligoninės, bloga savijauta, stiprus prakaitavimas, čiurnų skausmas. Mano svoris pasiekė 125 kg. Mažai judėjau, nes neturėjau jėgų, o dar tas kojų skausmas...

Taigi atsidūriau Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.

Tuo metu buvau 60-ties metų ir visiška paliegėlė. Ligoninėje mane gydė nuostabi gydytoja, kuri ir padarė pradžią mano pokyčiams. Supratau, kad toliau taip gyventi nebegaliu ir nenoriu.

Kas jus įkvėpė pokyčiams?

Grįžusi namo sutikau bičiulę iš mokyklos laikų, kuri kardinaliai buvo pakeitusi savo išvaizdą. Ji pasidalijo savo patirtimi ir palydėjo į sveikos mitybos klubą, kuriame ir prasidėjo visi mano pokyčiai.

Pirmiausia išmokau sveikai maitintis, laikytis mitybos režimo ir tada palaipsniui pradėjo kristi svoris. Per 1,3 metų atsikračiau 52 kg. Galvojau, kad bus sunkiau, bet, kai turi tikslą ir begalinį norą, viskas įmanoma.

Kaip jaučiatės pakeitusi ne tik mitybą, bet ir gyvenimo būdą?

Numetus tiek svorio, gyvenimas pasikeitė180 laipsniu kampu. Esu vėl energinga, linksma, nebevartoju vaistų nuo kraujospūdžio, taip pat dingo čiurnų skausmas, kasdien vaikštau didelius atstumus. Kiekvieną dieną nueinu apie 10 km, t.y. 15 000 žingsnelių.

Kaip į jūsų pasikeitimą reaguoja šeimos nariai ir draugai?

Šeima visada mane palaikė, ypač vyras ir vaikai. Vaikų kartu nebuvo, bet vyras kiekvieną dieną buvo šalia su paskatinimais ir komplimentais. Aš vėl tapau jo „mažąja zyliuke", kokia buvau jaunystėje.

Aplinkinių reakcija buvo ir iki šiol tebėra įvairi - vieniems mano pokyčiai kelia nuostabą, antri pavydi, o treti ir onkologinę ligą diagnozavo.

Bet dauguma džiaugiasi ir palaiko. Labai svarbu, kad visi, norintys numesti svorio, suvoktų, kad šio proceso pagrindą 80 proc. sudaro mityba ir 20 proc. fizinis aktyvumas.

Ką palinkėtumėte žmonėms, kenčiantiems nuo antsvorio?

Žmonėms, kurie bando sumažinti savo kūno svorį, norėčiau palinkėti kantrybės. Ne per mėnesį svorio prisiauginam, todėl nenorėkim per šį laiką jo ir atsikratyti. Stebuklingų piliulių ir dietų nebūna.

Kantrybės, tikėjimo savimi ir viskas tikrai pavyks.

Numesti svorį lengviau, nei jį išlaikyti. Mano svoris nekinta jau 8 mėn. ir tuo labai didžiuojuosi.

Pasidalinkite istorija, kuri galėtų įkvėpti ir kitus sekti jūsų pavyzdžiu.

Įkvepiančių istorijų mano gyvenime buvo daug, bet viena iš paskutiniųjų mane vis dar įkvepia kiekvieną dieną.

Augdamas mano sūnus visada sakė, kad, kai užaugs, mane nešios ant rankų. Jis augo, o aš pūčiausi. Praeitais metais, per giminės susitikimą, mano sūnus ištesėjo savo pažadą. Grįžęs iš Vokietijos, visų giminaičių akivaizdoje paėmė mane ant rankų ir panešiojo.

Ar gali mamai būti nuostabiau?! Vien dėl tos akimirkos vertėjo atsikratyti tų 52 kg.