Suteikti antrą šansą

Vos tik susėdome pokalbio su Eugenijumi jo dirbtuvėse, kurios dabar veikia Klaipėdoje, Kūlių Vartų g. 3, į duris pabeldė tame pačiame pastate įsikūrusioje taisykloje dirbanti moteris: „Vakar taisiau stalinį žadintuvą ir liko detalių... Eugenijau, norėjau išmesti, bet pagalvojau - gal tau reikia?“

Eugenijus maloniai šypsosi į ūsą...

Eugenijau, panašu, kad jūsų skleidžiamas tvarumo virusas sklinda greičiau nei nelemtoji korona. Draugiškai dalijatės vieni su kitais tuo, kas nebereikalinga?

Taip, mes čia gyvename draugiškai. Aš visada pakalbinu kaimynystėje dirbančius žmones. Manau, kad geros manieros ir mandagumas yra amžinos vertybės.

Puikias jūsų manieras netrunki pastebėti. Kad ir tariantis dėl pokalbio SMS žinutėmis. Paveldėtas turtas?

Didžiausi mūsų mokytojai yra tėvai. Mano tėčiui 75-eri, bet jo estetinis skonis, noras gražiai rengtis, geros manieros žavi iki šiol. Ir mano mama mėgsta puoštis. Man labai artima tų laikų dvasia, kai žmonės gerbė vienas kitą, gražiai bendravo, vienas kitam buvo svarbūs.

Žvelgiant į jus regis, kad vadovaujatės sena tiesa - žmogų sutinka pagal drabužį...

Nors yra sakoma, kad apie knygą nereikia spręsti vien pagal viršelį, bet taip jau yra, kad išorė, pirmas įspūdis labai svarbūs.

Juk 70 procentų informacijos priimame akimis, tad normalu, kad visus traukia gražūs daiktai, estetiška žmogaus išvaizda.

Propaguojate steampunk stilių. Seniai juo susidomėjote?

Maždaug prieš 4 metus. steampunkeriai mėgsta saviraišką, jiems patinka estetiški, gražūs daiktai. Taip pat jie mano, kad kiekvienas daiktas nusipelnė turėti antrąjį gyvenimą.

Jūsų pastaroji kūryba taip pat į tai orientuota?

Taip. Juk ir mes, žmonės, norime, kad mums duotų antrą šansą, leistų pasitaisyti ir tapti geresniam, jei mes vieną kartą suklydome.

Į studiją „Steamspace“ renkasi vaikai ir jaunuoliai nuo 8 iki 19 metų, norintys kurti iš atliekų unikalius meno kūrinius. Mano noras, kad jaunimas neslampinėtų gatvėmis, o kurtų, išmoktų naudotis įrankiais.

Jūs net neįsivaizduojate, kiek laimės vaikams būna, kai aš leidžiu jiems išardyti seną televizorių ar kitą aparatą ir paieškoti tinkamų detalių dviračiui puošti...

Beje, mūsų veikloje kone 40 procentų laiko atima senų daiktų ardymas, detalių rūšiavimas.

Visi čia ateinantys vaikai turi savo istorijas, galbūt ir sunkius gyvenimus, bet jie yra geri vaikai. Malonu stebėti, kaip kiekvienas geras žodis, pokalbis jiems įkrenta į širdį, motyvuoja veikti. O jei dar pavyksta jų išgražintą dviratį parduoti, jaunuoliams kyla savivertė, tai įkvepia juos toliau kurti.

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, labai norėjau padėti į Klaipėdą pabėgusiems ukrainiečiams. Džiaugiuosi, kad ukrainiečių jaunuoliai atėję į mano dirbtuves čia randa galimybę pamiršti negandas.

Kūryba įkvepia ir nuramina. Taip buvo gera stebėti, kaip vienuolikmetė Katia pati išardė seną dviratį, jį iš naujo surinko, nudažė Ukrainos vėliavos spalvomis ir dabar važinėja juo po Klaipėdą. Tad jei pamatysite Katią gatvėje - pamojuokite ir nusišypsokite.

Kur randate tiek senų dviračių?

Sąvartynuose visko gali atrasti. Bendradarbiauju su Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centru. Kartais ir patys žmonės atveža man seną savo dviratį, sako: „Gal dar panaudosite?“

O seniems dviračiams puošti tinka bet kas - ir durų rankenėlės, įvairūs seni mechanizmai, labai daug detalių būna išardžius senus šviestuvus... Prie vieno dviračio net primontavome seno dyzelinio automobilio „Renault Megane“ vandens siurblį.

Čia tinka įvairiausi elementai, kurie gyvenime atrodo nesuderinami, bet mene viskas tinka.

Šitaip išgražinti jie dar tinkami važiuoti?

Kai kurie taip, kai kurie atlieka tik puošmenos funkciją. Visgi labiausiai stengiamės, kad antram gyvenimui prikelti dviračiai būtų tinkami ir važiuoti.

Su mano mentoriais turime nuostabią idėją - inkorporuoti tokius dviračius į miesto transporto sistemą.

Juk tokiais dviračiais žmonės galėtų važinėti po Klaipėdą panašiai, kaip važinėja „Bolt“ paspirtukais. Jei pavyktų įtikinti verslininkus, galbūt ir pavyktų tokią idėją įgyvendinti Klaipėdoje. Manau, kad tokie dviračiai puoštų miestą ir Klaipėda turėtų išskirtines transporto priemones.

Kuriate ne tik dviračius?

Šia metodika galima sukurti ką tik nori - ir šviestuvą, ir garso kolonėlę, ar tiesiog dekoraciją. Ribų nėra.

Įdomu, kaip į šią jūsų veiklą reaguoja žmona?

Puikiai. Ji man padeda kurti ir net padeda nudažyti dviračius. Kartais vaikams ir jaunuoliams pristinga kantrybės seną dviratį tinkamai nušveisti ir nudažyti, tad šį juodą darbą paprastai atliekame mes su žmona, o jaunuoliams belieka kūrybinė dalis.

O žmona taip pat propaguoja steampunk subkultūrą?

Ji iš pradžių mane stebėjo, bet po kurio laiko pamatė, kad ne aš vienas toks keistuolis (juokiasi), ir pati susigundė prisijungti. Žmonai padovanojau steampunk aprangą, tad puošiamės šio stiliaus drabužiai abu.

Šeimoje labai svarbu, kad vienas kitą palaikytų. Tikriausiai esate girdėję istoriją, kaip Henris Fordas daržinėje kūrė savo pirmąjį automobilį, o žmona jam nuolat pašviesdavo su žibaline lempa.

O kai mašina nepratilpo pro duris, žmona griebė kirvį ir iškapojo staktą... Tad kai Henrio paklausdavo, kas yra jo įkvėpėjas, jis atsakydavo, kad be savo žmonos jis nebūtų pasiekę nė pusė to, ką turėjo.

Ir į parduotuvę einate šitaip apsirengęs? Kokių reakcijų sulaukiate?

Panašu, kad žmonės yra trijų skirtingų kategorijų. Vieni tavęs tiesiog nemato ir nepastebi, antri stebi nesuprantančiu žvilgsniu, o treti kaipmat šypsosi ir giria, sako, kad aš juos nudžiuginau ir pakėliau nuotaiką visai dienai. Argi gali būti geresnis komplimentas?

Esate labai kūrybiškas ir veiklus žmogus. Ugdote ir įkvepiate žmones, puoselėjate krašto istoriją, fiksuojate paveldo liekanas, tapote paveikslus, kuriate eiles... Kaip viename žmoguje tiek telpa?

Juk ne vienas tyrimas skelbia, kad vienintelis dalykas, ko žmonės gailisi prieš mirtį, yra tai, kad neišnaudojo galimybių ir nepabandė to, ko labai norėjo.

Tad ir aš feisbuke kiekvieną pirmadienį rengiu gyvas transliacijas, stengiuosi įkvėpti žmones, kuriems kūryba yra tikras jų pašaukimas, veikti. Žinau, kaip kartais sunku atsiplėšti nuo rutinos ir eiti ten, kur tave šaukia širdis, bet patikėkite - verta.

Taip, kartais šis kelias nėra lengvas, kartais norisi viską mesti... Aš 9 metus dirbau užsienyje juodus darbus, puikiai uždirbau ir galėjau viską sau leisti, bet suvokiau, kad tai ne mano kelias.

O dabar galbūt mano finansinė padėtis nėra tokia gera, bet savo veikloje aš matau prasmę. Ir tai yra svarbiausia. Deja, labai dažnai užsiimame visai ne tuo, kas mes esame. Tampame laimingi ir padarome laimingus kitus tik tada, kai kasdien klausomės savo širdies.

FOTO AUTORIUS Vitos JUREVIČIENĖS fotoportretai