Sparnuoto Raudonojo Kristofo istorija

Todėl verta išsamiau susipažinti su unikalia bei užmaršties jūroje nugrimzdusia paties 1944 m. pabaigoje atsitraukiančių vermachto karių susprogdinto, ant Urbo kopos stūksojusio Nidos švyturio istorija, kuri atskleidžia savitą XIX a. pab.-XX a.pirm. pusės Kuršių nerijos gyvenimą.

Vokietijos turistų tarpukariu Raudonuoju Kristofu pramintas Nidos švyturys buvęs ne tik kelrodis laivams Baltijoje bei žvejams Kuršių mariose, bet ir sargas, perspėdavęs apie artėjančius pražūtingus štormus.

Nelaimių faktorius

XXI amžiuje kai kurie švyturiai vis dar atlieka navigacinę funkciją, tačiau jų vaidmuo GPS siųstuvus ir kitokią modernią įrangą turintiems laivų kapitonams - nebe toks svarbus ir lemtingas, koks buvo burlaivių epochoje.

Mūsų Baltijos jūra - įnoringa, pavojinga dėl stiprių srovių, siaučiančių šiaurės bei šiaurės-vakarų vėjų, tad XIX a. laivams būdavę sudėtinga orientuotis, išlaikyti tinkamą kursą. Prūsijos karalystėje laivyba buvusi gerai išvystyta: burlaiviais keliavo žmonės, prekės, buvo gabenamos siuntos, pinigai. Deja, nemažai laivų savo kelionę baigdavo tragiškai. Viena iš tokių vietų - Baltijos pakrantė ties Nida.

Žymus to meto keliautojas, žurnalistas ir puikus plunksnos virtuozas Ludwigas Passargė (1825-1912) dar tada, kai beveik 52 metrų aukščio Urbo kalnas bolavo nuo pliko smėlio, savo aprašymuose dėmesį skyrė ir marinistinei Nidos problemai.

„Šiaurės vakarų vėjas išmetė laivus į krantą be galimybės išsigelbėti, kur jie tiesiog sudaužomi arba po mėnesio jų liekanos kyšo iš vandens“, - XIX a. trečiajame ketvirtyje rašė jis.

Istorikė, Klaipėdos universiteto doc. dr. Nijolė Strakauskaitė yra pasakojusi, kad gausybė laivų nuolaužų matėsi ne tik pajūryje: jas galėjo išvysti keliautojai net ir pačiuose nerijos žvejų kaimeliuose. Kuršininkai parsinešdavo dailesnes sudužusių burlaivių dalis, dažniausiai - priekines su laivų pavadinimais („Ocean Queen“, „Vulcan“ ir kt.). Tokias audrų „dovanėles“ jie panaudodavo egzotiškai namų aplinkos puošybai, padėdami prie durų ir pan.

Laivų katastrofų virtines lėmė švyturių stoka, nes visoje Kuršių nerijoje nebuvo nė vieno: kapitonus išlydėdavo arba pasitikdavo švyturiai tik Mėmelyje (Klaipėdoje) bei nuo jo į pietus už per 100 km esančiame Sembos pusiasalyje, Brüsterort iškyšulyje. Buvo sunku orientuotis plaukiant, o pasalūnės srovės nunešdavo tiesiai į pražūtingą krantą.

Atsižvelgiant į tokias aplinkybes naujai susikūrusios Vokietijos imperijos valdžia 1871 m. priėmė sprendimą Nidoje, ant Urbo kalno, statyti švyturį. Šiuo tikslu tais pačiais metais 1870-1871 m. Prūsijos-Prancūzijos karo belaisviai prancūzai, laikinai įkurdinti Nidos smėlynuose, pastatė ir 206 pakopų tašytų akmenų laiptus.

Nidos švyturio istorijai svarbi buvo ir 1872 m. visą Baltijos pakrantę nusiaubusi didžiulė audra, kuomet skendo ne tik laivai, bet ir buvo užtvindyti milžiniški pusiasalio plotai, nukentėjo žmonių namai. Vokietijos valdžia po tokio stichijos siautėjimo priėmė dar vieną strateginį sprendimą: ne tik pastatyti naujose vietose švyturius, bet svarbiausiuose įrengti ir telegrafą, idant iš anksto būtų galima perspėti apie artėjančius štormus.

Senojo švyturio nuolaužos, gulinčios Urbo kalno papėdėje. Galimai jos buvo nustumtos nuo kalno sovietmečiu, ruošiant aikštelę naujajam švyturiui. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Pakeitė kraštovaizdį

Jei į Urbo kalną lipsite ne iš marių, o iš pietinės pusės, jo pašlaitėje rasite masyvius, sucementuotų raudonų plytų gabalus. Dalis jų dar turi raudonų dažų likučius. Tai - senojo švyturio reliktai, veikiausiai nustumdyti buldozeriu į kalno apačią pokariu.

Įsižiūrėjus į nuolaužas kai kuriose plytose galima rasti ir įspaudus „PATER WALDE“. Tai - plytinės nuoroda: pėdsakai veda į Karaliaučiaus kraštą, Paterswalde gyvenvietę (dab. Bolšaja poliana). Aplink ją prieškariu veikė bent 4 plytinės. Nuo minėtos gyvenvietės iki Nidos tiesia linija per Kuršių marias - apie 80 km, o vykstant per pietinę Kuršių nerijos dalį keliais - apie 140 km atstumas.

Iš šių nuolaužų sužinome, jog iš Paterswaldės plytinės plytų ir buvo 1873 m. pradėtas bei po metų pabaigtas, o spalio 20-ąją - įžiebtas Nidos švyturys. Dr. N. Strakauskaitė yra radusi duomenų, jog anuomet ant visai neseniai pradėtos apželdinti smėlio kopos 3 m gylyje buvo įkasti tašytų akmenų švyturio pamatų blokai. Tokia solidi konstrukcija galimai nebuvo sunaikinta, išardyta po Antrojo pasaulinio karo ir iki šiol glūdi smėlyje.

Pats aštuonbriaunis, raudonplytis bei 23 metrus siekęs Nidos švyturys tapo pirmuoju tokio tipo, solidžiu statiniu Nidoje, kurioje dominavo medinė architektūra. Po navigacinio įrenginio statybų išdygo ir kiti mūriniai, raudonplyčiai objektai: Urbo kalno vakarinėje papėdėje buvo pastatytas didelis, dviaukštis švyturininko namas, vėliau - kopų prižiūrėtojo namelis dabartinėje G. D. Kuwerto g. 14, o 1888 m. - Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia. Tad pionieriumi tapęs Nidos švyturys pakeitė ir patį būsimojo kurorto kraštovaizdį.

Šį objektą pamėgo ir nuo XIX a. pab. Nidą savo įkvėpimo šaltiniu bei laikina kūrybine rezidencija pasirinkę vadinamojo prūsiškojo Barbizono dailininkai impresionistai, ekspresionistai, kurie navigacinio objekto motyvus įliedavo į savo drobes. Labai mėgo fotografuoti šį objektą ir atviručių leidėjai, įsiamžinti turistai, vasarotojai, kurie dėl vyravusios spalvos ir suteikė švyturiui Raudonojo Kristofo vardą (Pervalkos švyturys gavo Raudonojo žmogeliuko pavadinimą).

1871 m. prancūzų karo belaisvių statyti tašytų akmenų bei apie 200 pakopų laiptai, vedantys nuo švyturininko namo kiemo iki Urbo kalno viršūnės. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Švyturyje buvo įstatyti žymaus to meto išradėjo, prancūzo Augustino-Jeano Fresnelio (1788-1827) vardu pavadinti krištoliniai lęšiai. Ir ne bet kokie, o I kategorijos, t. y., stipriausi: šviesa iš švyturio „kepurės“ sklido net apie 40 km spinduliu. Lęšiai buvo išdėstyti apskritimu aplink šviesos šaltinį: žibalu, vėliau - skystomis dujomis kūrenamas lempas.

1944 m. sprogimo banga ištaškė senojo švyturio likučius kartu su žymiųjų Fresnerio lęšių fragmentais, kuriuos iki šiol galima rasti įvairiose Urbo kalno aikštelės bei pašlaitės vietose.

Įdomu tai, kad Nidos švyturys jau tarpukariu, kuomet Nida išgyveno savąjį kurortinį aukso amžių, buvo išnaudojamas ir turizmo reikmėms. Susitarę su švyturininku, žmonės galėjo užlipti į viršų ir apsidairyti, pasimėgauti panorama. Apie tai yra rašęs žymus tarpukario keliautojas, geografas Stasys Kolupaila.

Galima įsivaizduoti, kad švyturininkas buvęs išties labai svarbus žmogus Nidoje: 1886 m. švyturininkas Seknkpohlis kartu su kitais garbingais vietiniais buvo išrinktas į Nidos mokyklos tarybą. Vėliau nuo švyturininko priklausė ir švyturio funkcionavimas, ir dar reikėjo bendrauti su vasarotojais bei dirbti meteorologinių žinių skleidėju.

Šalia dabartinio švyturio išliko XIX a. menantis žibalo sandėlis su 1879 m. gamybos kuro statine viduje. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Telegrafas ir vėliavos

Taigi, Nidos švyturys ypatingas ir dėl vietovės, konstrukcijos (įrengtas ant aukštos smėlio kopos su 3 m gylio pamatais, nors antžeminė forma - tipinė), ir dėl vienos labai svarbios funkcijos: jame buvęs telegrafas.

Pastarojo reikėjo gyvybiškai, o papildomu akstinu industrinėje epochoje gyvenusiai Vokietijos imperijos valdžiai tapo jau minėta 1872 m. audra. Anglų meteorologinės žinybos buvo pranešusios vokiečiams apie artėjantį uraganą, tačiau iš ten žinia nukeliavo tik iki vieno kito Vokietijos pajūrio punkto. Ekonominių nuostolių pridariusi audra privertė Vokietijos valdžią reaguoti, todėl meteorologinių punktų švyturiuose buvo įsteigta daug, visas tankus tinklas.

Naujausios technologijos (toks buvęs telegrafas) tų laikų Vakarų Europoje - pažangių valstybių simbolis, todėl galima didžiuotis, jog ir Rytprūsiams priklausiusi Nida nebuvo aplenkta.

Pažvelgus į ikikarines nuotraukas matyti, jog Nidos švyturio šonuose horizontaliai styro ilgos, metalinės kartys, savotiškos antenos, nuo kurių į apačią leidžiasi trosai. Švyturys dar buvo vadinamas „Sturmwarnung-stelle“ (išvertus iš vokiečių kalbos: pranešimų apie audras punktas arba vieta).

Anot doc. dr. N. Strakauskaitės, tokia švyturio konstrukcija leido švyturininkui, gavus telegrafu pranešimą apie artėjančią audrą, operatyviai iškabinti atitinkamus signalus-vėliavas. Jos buvusios kelių spalvų: raudonos spalvos kombinacijos su geltona arba žalia spalvomis. Vėliava būdavusi padalinta įstrižai, ir pagal spalvas buvo galima orientuotis, kokios krypties pūs štorminis vėjas.

Dėl tų antenų ir vėliavų vietos žvejai vaizdžiai vadino švyturį „mūsų švyturiu su sparnais“.

Po to, kai 1944 m. vokiečių kariai susprogdino strateginiu objektu buvusį Nidos švyturį, po karo toje pačioje vietoje buvo pastatytas laikinas, medinis ir 14,63 m aukščio švyturys. Jis išstovėjo iki pat 1953 m., kai į 29 m. aukštį iškilo gelžbetoninis, cilindrinis dabartinis švyturys. Jame, beje, to paties Fresnelio lęšių pagrindu Ukrainoje, Iziumo mieste (anuomet priklausė Sovietų Sąjungai), sukonstruotas žibintas, kuris prieš įmontuojant Nidoje dalyvavo tarptautinėje parodoje Paryžiuje ir pelnė II vietą.