Seniausi Kuršių nerijos gyventojai

Nerija puošėsi brandžių spygliuočių ir lapuočių miškų rūbu ir nė iš tolo nepriminė vėjo gainiojamų smilčių karalystės, dykumos, kurios įvaizdis dažnai iškyla samprotaujant apie senovę.

Akmens amžiuje, apie 3,5-3 tūkst. metų prieš mūsų erą, šiame krašte gyveno labai saviti žmonės: pirmieji Kuršių nerijos gyventojai, palikę dabar jau sunkiai atsekamus, tačiau mokslininkų gana neblogai ištirtus pėdsakus.

Pagoniškos urnos

Nuolatinių ar laikinų akmens amžiaus gyvenviečių, stovyklaviečių nerijoje skaičiuojama dešimtimis, tačiau šiame kontekste labai ryškiai išsiskiria vienas archeologinis paminklas. Toks įdomus, kad iki šių dienų tapo mokslininkų tyrinėjimų objektu. Jis yra šalia Nidos.

XIX a. pr. Kuršių nerijoje laisvas smėlio judėjimas nebuvo pažabotas (tai padaryta vėliau, tik suformavus apsauginį kopagūbrį pajūryje), todėl daug kur audros išpustydavo ištisus smėlynų plotus.

1832 m. rytiniame marių krante, Muižės dvare (Šilutės r.), gyvenęs entuziastingas etnografas, būsimasis Klaipėdos burmistras (1835-1840) Ernstas Wilhelmas Beerbohmas (1786-1865 m.) iš kopininkų išgirdo intriguojančią naujieną: prie Nidos vėjas atpustė kažkokį mistinį, keistą pagonišką kapinyną su molinėmis urnomis.

Vedamas pažintinio smalsumo, tyrinėtojas nuvyko į nurodytą vietą ir Nidos pietuose, tarp Parnidžio ir Grobšto ragų esančioje pajūrio palvėje, išvydo molinėmis šukėmis nuklotą ištisą kelių šimtų metrų plotą. Pamėkliškai kyšojo ir urnų viršūnės.

Apžiūrėjęs vieną iš urnų, jos dugne E. W. Beerbohmas rado nemenką sluoksnį pelenų bei kaulų, o viršuje – žuvų ašakų, paukščių kauliukų. Atpustytame plote tyrinėtojas aptiko akmeninių kirvukų, gintaro gabaliukų. Pasivaikščiojęs tarp minėtų dviejų ragų, kraštotyrininkas rado dar dvi panašias vietas.

Nidos kopų prižiūrėtojas E. W. Beerbohmui papasakojo, kad vietiniai kuršininkai šiose apylinkėse ir anksčiau rinkdavę įvairias puodų šukes, gintarą ir dalį jų atiduodavę muziejininkams, dalį išdalindavę svečiams.

Profesionalių archeologų susidomėjimo mįslingoji vietovė su „pagoniškomis urnomis“ prie Nidos susilaukė tik po keturių dešimtmečių, kai mokslininkai pradėjo aktyviai tyrinėti Kuršių nerijos akmens amžiaus paminklus. Tais laikais nė viena teritorija Rytprūsiuose nebuvo susilaukusi tokio didelio archeologų susidomėjimo.

Archeologė Rimutė Rimantienė – ilgiausiai Kuršių nerijos (nuotrauka daryta Nidoje) akmens amžiaus paminklus tyrinėjusi mokslininkė.  Redakcijos archyvo nuotr.

Penkios kalvelės

Galima tik įsivaizduoti, kokio azarto apimtas turėjo būti jaunas archeologijos studentas Paulis Schiefferdeckeris, kuris pirmasis 1870-1871 m. profesionalo akimis apžiūrėjo akmens amžiaus gyvenvietės pėdsakus prie Nidos.

Tai tikrai nebuvęs kapinynas, kaip spėta iš pradžių, o urnos – tai ne žmogaus palaikams palaidoti skirti indai, o tiesiog puodai bei puodynės. Jos buvo puoštos virvelių, rankų pirštų įspaudais, įkartomis, duobutėmis ir kt. primityviais ornamentais, o molyje dažnai buvo aptinkamos grūstų kriauklyčių priemaišos. Jaunasis archeologas pastebėjo, kad šukės mėtosi tarp keturių kauburėlių, kurie ir davė pradinį pavadinimą šiam paminklui.

Po studento vizito į Kuršių neriją ėmė vykti profesionalai: Ottas Tischleris (1843-1891 m.) XIX a. antrojoje pusėje per 4 metus žingsnis po žingsnio perėjo visą pusiasalį ir suregistravo per 100 vadinamųjų puodų šukių lizdų iš akmens amžiaus.

Mokytojas ir kraštotyrininkas Emilis Hollackas (1860-1924 m.) XIX a. pab. „keturių kauburėlių“ gyvenvietėje rado ir penktąjį kauburėlį, tad nuo to laiko Nidos senovės gyvenvietė archeologinėje literatūroje populiariai vadinama Penkių kalvelių gyvenviete.

Detaliausius ir labiausiai intriguojančius duomenis apie Nidos gyventojus neolito laikotarpiu pateikė net penkis sezonus nuo 1974 metų čia dirbusi ir, eidama 103-iuosius metus, liepos 4 d. mirusi archeologų motina vadinama hab. dr. Rimutė Jablonskytė-Rimantienė (1920-2023).

Jos darbai dar labiau išgarsino Penkių kalvelių gyvenvietę. Dabar šalia jos yra pastatytas informacinis stendas, tad smalsiausieji lengvai gali rasti šią vietą (koord. 55.297571, 20.980367).

Tiesa, akmens amžiaus gyvenvietės vieta laukiančiuosius kažko vizualiai įspūdingo gali nuvilti, nes vieta neatrodo impozantiškai: tai – tiesiog pušynėlis.

Neolitas. Jokios geležies. Ginklus, medžioklės, žūklės, buities įrankius reikėjo gamintis iš akmens, titnago, kaulo, rago, medžio.

Pirmieji žvejai

Remiantis tyrinėtojų duomenimis, IV-III tūkstm. pr. Kr. žmonės į pietus nuo Nidos gyveno (dabar gyvenvietės vieta – kone per nerijos vidurį), savotiškame kyšulyje su įlankėle ir protaka.

„Jie gyveno kaimeliais, susispietę prie pat lagūnos kranto. Statėsi lengvas trobeles. Pakilęs vanduo priversdavo juos trauktis toliau nuo kranto, prie kurio jie netrukus vėl grįždavo. Tose vietose, kur vanduo sunešė sąnašų sluoksnį, lengviau nustatyti apgyvendinimo etapus. Matome, kad pirmiausia apgyvendinta vidurinė dalis, apie tą vietą, kur vėliau susidarė gili įlankėlė.

Iš pastatų išlikusios 293 stulpavietės, šulams (stulpams – aut. past.) sunykus, prisipildžiusios pilko arba balto smėlio. Pagal jų išsidėstymą galima spręsti, kad pastatai buvo netaisyklingi keturkampiai, 6-8 m ilgio ir 4-5 m pločio. Sienos sustatytos iš šulelių“, - savo knygoje „Kuršių nerija archeologo žvilgsniu“ (1999 m.) rašė R. Rimantienė.

Jos tyrimai atskleidė, jog pirmiausia žmonės vertėsi žvejyba. Daugiausiai žūklauta tinklais, todėl randama daug akmeninių tinklų pasvarų (paprastai tai būdavę pajūryje randami gargždo apvalainukai, kuriuos aprišdavo beržo tošimi ir tvirtindavo prie tinklų). Gyvenvietėse aptikta karšių, lydekų, sterkų, ešerių, lašišų ašakų ir žvynų. Mėgo gyventojai ir vėžius gaudyti. Taip pat ir medžiojo: tai įrodo randami titnaginiai strėlgaliai, ietigaliai bei žvėrių kaulai, dantys, ragų fragmentai.

Sužinome, kad Kuršių nerijoje buvo medžiojami šernai, briedžiai, stirnos, lūšys, vilpyšiai (jau išnykusios laukinės katės), bebrai (rasti jų dantys su skylutėmis pakabinimui), lapės, o ypač – ruoniai. Kiek atsargiau reikėtų vertinti rastus atrajojančių gyvūnų kaulus: tai galėję būti ir taurai, ir jaučiai. Medžiojo su šunimis, kurių kaulų taip pat rasta. Kaip ir arklių, avių ar ožkų.

Gamta maitino ir tiekė žaliavą. Beržo tošis, liepų karna (iš jos sukdavo virves) buvo nepamainomi pagabininkai.

Embriono poza

Pagrindiniai proistorės žmonių medžioklės ginklai buvo ietys, lankai ir strėlės titnaginiais antgaliais, žūklei naudoti žeberklai, pagaminti iš ragų. Pribaigti gyvūną ar nukirsti medį, jo šakas, o gal ir apsiginti nuo užpuoliko reikėjo akmeninio kirvio.

Dar didesnį smalsumą žadina pomirtiniai palaidojimai, tačiau jų Kuršių nerijoje nėra rasta labai daug: iš XIX a. tyrinėjimų žinomos pavienės kapavietės ties Nida, Juodkrante, Alksnyne, Meškadaube. Laidodavo artimuosius vadinamąja embriono arba miego poza, kai kūnas paguldomas ant šono, pariečiamos kojos ir po galva sudedamos rankos.

Nidoje buvo rasta iš žmogaus kaukolės pagaminta kaulinė plokštelė su pragręžtomis skylutėmis, uždėta mirusiajam ant riešo. Tikėta, kad žmogaus kaukolėje slypi jo dvasia, jėga, taip pabrėžiant ir protėvių kultą.

Kuršių nerijos proistorės paminklai bei jų paieška sulaukė archeologų dėmesio ir XXI amžiuje: 2011-2016 m. detalius tyrimus Nidos, Alksnynės akmens amžiaus gyvenvietėse atliko archeologo dr. Gyčio Piličiausko vadovaujama komanda. Nustatyta, kad prie dabartinės Nidos žmonės gyveno bent 500 metų anksčiau, nei manyta iki šiol. Be to, paaiškėjo ir naujų faktų apie jų mitybą, ištyrus riebalų lašelius ant taurių (puodelių) sienelių: aptikta pieno produkto pėdsakų.

Mūsų (lietuviškojoje) Kuršių nerijos dalyje būta ir daugiau akmens amžiaus gyvenviečių, kurių pėdsakus dabar jau sunku aptikti, nes archeologiniai radiniai fiksuoti XIX-XX a. pr., o per šimtmetį kraštovaizdis, gamtinė aplinka gerokai pakito.

Vadinamoji Penkių kalvelių gyvenvietė netoli Nidos kempingo, pušyne. Jokių senovės paminklo išskirtinių požymių nėra, nes jie glūdi giliai po smėliu.

Deniso NIKITENKOS nuotr.