Saulės ratas: Velykų gyvata iš kosminio kiaušinio

Velykos šiandien dažniausiai suprantamos kaip krikščioniška šventė, tačiau jai būdinga daug archajiškų papročių, kurie leidžia suprasti, ką išties reiškia gyvuojančios tradicijos: kokiu tikslu marginame margučius, kam pavasarį ant stalo reikalingos žaliuojančios šakelės.

Kelmės romuvos vaidila Valdas Rutkūnas pasakoja, kad lietuviai per tūkstančius metų savo gyvenimą derino su gamtos, Saulės ir Mėnulio ritmais - tai davė sėkmę ir laimę.

"Diena užpildoma skalsiais darbais, naktis - pilnatvišku poilsiu. Gyvenimas sustyguotas savaitiniais ritmais, galima sakyti Mėnulio ritmais, nes septynios dienos yra Mėnulio fazės ilgis, o mėnuo yra Mėnulio pasikeitimų ratas.

Kas trys mėnesiai įvyksta didieji Saulės metiniai lūžiai: Kalėdos, Pavasario lygiadienis, Rasos šventė ir Rudens lygiadienis. Į tarpus įsiterpia dar keturios šventės - ir mes turime aštuonių didžiųjų lietuviškų švenčių ratą, kurios vyksta kas pusantro mėnesio.

Velykos išsiskiria iš visų metų švenčių rato. Tik per šią šventę įvyksta ypatingas Saulės ir Mėnulio susitikimas.

Pagal mitinę lietuvių pasaulėžiūrą, pavasario lygiadienį Saulė, įveikusi naktį, parodo savo brandumą. Tuomet ji sulaukia Mėnulio pilnatvės, ir pirmąjį po lygiadienio pilnaties sekmadienį švenčiame didžiųjų dangaus šviesulių vestuves.

Yra tūkstančiai lietuvių liaudies dainų, kuriose dainuojama apie Saulę motulę ir Mėnuo tėvelį. Pirmasis lietuvių dainų rinkėjas Liudvikas Rėza užrašė dainą „Mėnuo Saulužę vedė pirmą pavasarėlį“, t.y. pirmą pilnaties sekmadienį po Pavasario lygiadienio, per Velykas. Mes Saulės ir Mėnulio vaikai! Puikus įkvėpimas laimingam gyvenimui!" - aiškina Velykų prasmę V. Rutkūnas.

Vaidila atkreipia dėmesį, kad žodis „Velykos“ turi tą pačią šaknį kaip ir Vėlinės. „Abi šios šventės yra tarsi metų veidrodinės, švenčiamos po lygiadienių. Lietuviškose šventėse, ypač per vestuves, per naujo gyvenimo kūrimą, minime mums gyvybę nešusių protėvių vėles. Taigi protėviai būtinai minimi ir per Velykas, nes mes esame jų atspindžiai“, - sako V. Rutkūnas.

Saulės ir Mėnulio vestuvės

Kosminių jungtuvių temą pratęsia kitas archajiškas mitas apie tai, kad atskrido deivė paukštė, padėjo kosminį kiaušinį, o šiam suskilus radosi mūsų visata. Šis mitas pasakoja mums kitokią Velykų istoriją. Pavasario šventės senovės lietuvių tradicijose - gyvybinių galių budinimo, pasaulio užgimimo laikas.

"Iš kosminio kiaušinio išsirita gyvybė, mūsų protėvių gražiai vadinta gyvata. Tai tikėjimo nuotrupos, kurios iki šių dienų užsilikusios kiekvieno lietuvio pasąmonėje. Iki šių dienų marginami margučiai.

Mes mušame kiaušinį su prie to paties stalo sėdinčiais, nes kažkur pasąmonėje tikime - nesumušus nebus ir gyvasties.

Taigi, šis ritualinis veiksmas pasiekė mus iš laikų, kai pasaulyje dar gyvavo deivės Paukštės kultas„, - apie seną svarbiausio Velykų papročio kilmę pasakoja etnologė, senovės baltų religinės bendrijos “Romuva" vaidilė Asta Valiukevičienė.

„Kiaušinis yra gyvybės ženklas, todėl būtina jį per šias šventes valgyti - įsileisti į save gyvybę. Nuo neatmenamų laikų pagrindinis jų raštas žymi Saulės ir Mėnulio vestuves: dažniausiai ant to paties margučio būna abiejų dangiškos šeimos Saulės ir Mėnulio ženklai. Margutį ridinėjame Žeme, suteikdami jai gyvybės, patys išsijudiname su margučio riedėjimu. Pradaužus margutį, išleidžiame pavasarį“, - papildo V. Rutkūnas.

Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Tad ant kiaušinių vaizduojami ne tik Saulė ir Mėnulis, bet ir žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda - žemę, mėlyna - dangų, žalia - bundančią augmeniją, geltona - pribrendusius javus.

Velykų eglutė

Per Velykas namuose buvo puošiama Velykų eglutė.

Prie vienos tiesios medžio šakos buvo rišamos eglės šakelės, taip dirbtinai sukuriant eglės formos medelį. Šiame medelyje būdavo padaromi lizdeliai, į kuriuos įstatomi kiaušiniai. Paprastai buvo įstatomi 9 ar 12 kiaušinių, mat šie skaičiai laikyti magiškais, nešančiais laimę.

Toks medelis dar buvo puošiamas išsprogusiais žilvičio „kačiukais“, popierinėmis gėlėmis, paukštelių formos sausainiais. Tikėta, kad kiaušiniai nuo šio medelio neša laimę ir sėkmę.

 

Šventė 4 dienas

Velykos senovėje buvo švenčiamos 4 dienas. Pirmoji vadinama Ugnies diena. Ji prasidėdavo Saulei tekant, nes saulėtekis - geriausias laikas apeigoms. Tekanti Saulė, besimainanti įvairiausiomis spalvomis, pabrėžia išskirtinį šventės ir kiekvienos dienos sakralumą.

Šią dieną būdavo pakuriama šventa ugnis. Ją apnešdavo aplink namus tikint, kad namai bus apsaugoti nuo ugnies. Taip pat ir kiaušiniai buvo verdami ant šventos ugnies.

Antrąją dieną visi eidavo kiaušiniauti. Atvykusiems pasisvečiuoti lauktuvių buvo įdedama kiaušinių, kitu atveju - nedės vištos.

Antrąją ir trečiąją dienas visi laistydavo vandenį. Pažymėtina, kad per Velykas vandeniui priskiriama gydomoji ir valomoji galia. Manyta, kad jis, ypač tekantis, gali gydyti odą, skaistinti, jauninti veidą.

Velykų rytą žmonės eidavo prie vandens telkinių ir iš jų nešdavosi vandens į namus, laistydavo gėles, tikėjo, kad toks vanduo yra šventas ir visus metus padės išgyti ligos atveju.

Sakoma, kad Velykų rytą, prieš saulei patekant, reikia tekančioj upėj nusimaudyti, tada visus metus aplenks ligos.

O laistydamiesi šaltinių vandeniu žmonės tikėjo, kad jis padės vaikams augti didesniems ir visiems būti sveikesniems.

Ketvirtoji Velykų diena vadinama Ledų diena. Šią dieną žmonės ilsėdavosi namuose ir nieko nedirbdavo. Visi tikėjo, kad jeigu tą dieną judinsi žemę, ledai gali išmušti javus. O kad javai, linai ir visas derlius gausiai derėtų, per Velykas reikia suptis.

„Jei atrodo, kad mums neaktualu, nes mūsų balkonuose javai neauga, tai nepamirškime, kad kažkur jie vis dėlto turi užaugti prieš patekdami ant mūsų stalo. Jei supamės ir prisimename, kodėl tai darome, patys save auklėjame būti atsakingais vartotojais, o jei nesisupame, palaipsniui pamirštame, kad ta duona ant mūsų stalo atsiranda ne savaime. Tai kam taupyti? Tuomet užmirštame ir apie duonos šventumą. Na, ir prisiminkime mūsų močiučių posakį, kad supami vaikai didesni auga“, - šypsosi A. Valiukevičienė.

Velykų apeigos

Svarbiausia Velykų apeiga - kiaušinių bukynės (daužymas).

Ridinėjami kiaušiniai buvo per specialų lovelį. Tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, ne tik buvo laikomas nugalėtoju, bet ir laimingu žmogumi, kuriam viskas sekasi.

Velykų dieną vaikai, dažniausiai iki 8 metų, eidavo kiaušiniauti. Atėjęs į trobą vaikas sudainuodavo nedidelį posmelį, pvz.: „aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis...“ ir įsikišdavo pirštą į burną - tai buvo ženklas, kad jis prašo kiaušinio.

Vaikinai per Velykas eidavo pas merginas dėdinėti, t. y. prašyti kiaušinių. Ta, kuri neturėdavo kiaušinių, buvo prievarta nuvedama į vištidę ir sodinama į vištos gūžtą perėti.

Velykų spėjimai

Per Velykas iš kiaušinių galima spėti ateitį.

Jei pramušto kiaušinio duobutė viršuje - geri metai, jei šone ir dar neapvali - lauk negandų.

Margutį galima pasukti ir stebėti į kurią pusę sustojus atsisuks jo smaigalys: jei į pietus - bus šilta, jei į šiaurę - šalta, jei į rytus - sausa, į vakarus - drėgna.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder