Saulės ratas: rugiapjūtės pradžia ir Perkūno diena

Rugiapjūtė būdavo pradedama iš pradžių apeinant rugius.

Šeimininkas nupjaudavo pirmą sruogą rugių ir atnešdavo šeimai pasivaišinti.

Žemės deivei Žemynai buvo aukojama duonos - duona apkasama aplink rugių lauką.

Nupjovę ir pastatę pirmą rugių pėdą, pjovėjai nusilenkdavo saulei, dainuodavo pjūties dainas.

Pirmasis rugių pėdas vadintas „šeimininku“. Tikėta, kad jis saugo nuo bėdų. Kelios pirmosios varpos iš jo buvo sudeginamos ant aukuro, aukojant likimo deivei Laimai ir deivei Žemynai.

Įvedus krikščionybę ši diena pavadinta Škaplierine ir pradėta šlovinti šv. Mergelė Marija. Liaudyje paplito tikėjimas, kad būtent šią dieną Mergelė Marija išvaduoja sielas iš skaistyklos.

Sakoma, kad šią dieną nereikėtų dirbti, kad vėjai namų stogų neplėštų, rugių neišguldytų.

Pabarstyti grūdų troboje, kad varnos stogų nedraskytų.

Perkūno, Šv. Elijo, debesų valdytojo, diena

Liepos 20 d. Lietuvoje nuo senų laikų buvo švenčiama dievo Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais buvo sutapatinta su šv. Elijo švente.

Šią dieną žmonės aukojo Perkūnui jaučius, žirgus.

Buvo manoma, kad dievas Perkūnas savo valią ir galią apreiškia griausdamas.

Žmonės melsdavosi Perkūnui, kad būtų geras oras dirbant rugiapjūtės darbus, vykstant į kelionę, kad Perkūnas saugotų augaliją ir gyvulius.

Kad Perkūnas nenutrenktų, namus žmonės apkaišydavo eglės ir žilvičio šakomis. Deginant šias šakeles buvo tarsi smilkomi debesys.

Per audrą žmonės prašydavo Perkūno apsaugoti nuo nelaimės, degindavo vaškines žvakes.

Buvo manoma, kad jei Perkūnas nutrenkia žmogų, tas žmogus bus paimtas pas dievus, taigi tokia mirtis buvo aukštinama.

Įvedus krikščionybę, Perkūno šventė sutapatinta su šv. Elijo varduvėmis.

Biblijoje rašoma apie pranašą Eliją, kuris kovojo prieš stabmeldystę ir už tai buvo persekiojamas.

Nusivylęs ir pavargęs nuo persekiojimų jis ėmė maldauti Dievo, kad šis pasiimtų jį pas save, t. y. nužudytų. Tačiau Dievas nuvedė jį ant Sinajaus kalno (to paties, kur Mozei buvo perduota 10 Dievo įsakymų) ir parodė savo galią: stiprų vėją, žemės drebėjimą, ugnį.

Čia pranašas dar stipriau įtikėjo Dievą, esantį ne tik galinguose gamtos reiškiniuose, bet ir visiškoje tyloje.

Šis išgyvenimas suteikė pranašui daugiau jėgų tęsti savo misiją. Remdamiesi šia istorija, žmonės šv. Eliją pradėjo laikyti debesų valdytoju, sugebėjusiu atsilaikyti prieš gamtos stichijas.