Rusijos agentūras anksti nuvertinti

- Viena po kitos Vakarų žiniasklaidos priemonės teigia, kad Ukrainai laikas susitaikyti su dalies teritorijų praradimu ir pradėti galvoti apie derybas.

- Šis reiškinys turi dvi priežastis. Viena yra psichologinis bei moralinis nuovargis, matomas ir Lietuvoje.

Ir tam tikras keistas įsitikinimas, kad, gavę kurias nors teritorijas, rusai nusiramins, vėl įsivyraus taika, Europa galės prekiauti, pigiai pirkti rusiškus gamtinius išteklius ir viskas bus kaip buvę.

Sakyčiau, toks naivus žmogelių įsivaizdavimas, kad anksčiau viskas buvo geriau, vien todėl, kad tuomet jie buvo jauni, neskaudėjo sąnarių ir visos mergaitės jiems šypsojosi. Savotiškas bandymas įbristi į tą pačią upę.

Kita priežastis - nenorint vadovautis tokia viliojančia grįžimo į praeitį perspektyva tenka daryti nemalonią išvadą, kad reikia ruoštis gynybai.

Mes daugybę kartų rašėme, jog leidžiasi nauja geležinė uždanga. Vienintelis klausimas - kurioje vietoje ji nusileis.

Rusijai ir jos vadovams visiškai aišku, kad jie atsikąs tiek, kiek spės apžioti. Prezidentas Vladimiras Putinas sako, kad tikroji Rusijos siena eina Nemunu ir reikia grįžti į tas ribas, kurias imperija turėjo 1795 metais.

Visi tie Lietuvoje, kurie bando įsivaizduoti, kad, atidavus Ukrainos teritoriją, viskas tuo pasibaigs, turi suprasti, kad gyvens Rusijos imperijoje, nes uždanga eis Nemunu.

Jekaterina II, kaip tikra vokietė, puikiai gaudėsi geopolitikoje - čia situacija labai aiški.

Tuo pat metu daug kam Vakaruose net tokia situacija nekelia ypatingų baimių. Mąstoma taip: jie buvo okupuoti 50 metų ir yra pripratę, tad nieko tokio neatsitiks, jei okupacija vėl grįš.

Kadangi alternatyva yra galima mūsų vyrų žūtis mūšio lauke, tai gal verčiau leiskime jiems pabūti dar 50 metų Rusijos imperijos sudėtyje.

Dėl tokio mąstymo, kuriam pritaria ir tam tikra dalis nesugebančiųjų mąstyti Lietuvoje, stimuliuojamas pasakojimas, su kuriuo dalis žmonių linkę sutikti.

Kalbant apie Lietuvą, situacija keistai primena tą, kuri buvo 1940 metais. Tuomet prezidento Antano Smetonos nesąmonėmis ir prie gyvos galvos iškaltu profiliu ant 10 litų monetos pasipiktinę žmonės sutapatino A.Smetonos kvailystes su situacija, kuomet galima sau leisti neginti valstybės.

Sutikau ne vieną žmogų, kuris pasakojo buvęs Lietuvos karininku ir savo albumuose rodė Lietuvos karininko nuotraukas su rusiškomis „petlicomis" vietoje lietuviškų antpečių.

Tik po to, kai birželio mėnesį 14 tūkst. lietuvių inteligentų iškeliavo į Laptevų jūros pakrantes, kai tūkstančiai buvo suimti ir kankinami, tik tuomet atėjo supratimas, ką jie padarė su savo bandymu pasipiktinimą A.Smetona laikyti tolygiu galimybei neginti valstybės.

Kalbu apie tai, nes dabar žmonių pasipiktinimas šiandien esančių valdžioje kiaulystėmis kuria panašią nuotaiką ir žmonės į neseniai paskelbtą prezidento valstybės gynimo „planelį" reaguoja atitinkamai.

Jie klausia, kodėl turi eiti mirti už tai, kad Landsbergiai galėtų išsivežti savo milijonus? Tai - tos pačios nuotaikos, kurią nupasakojau, padarinys. Psichologiniai niuansai padaro kur kas daugiau negu padarytų visa rusiška agentūra.

- Siejate tai su rusų agentūrų įtaka?

- Būtina aiškiai suvokti, kad rusiška agentūra egzistuoja. Užteks žvilgtelėti į tai, kas vyko Ukrainoje ir kaip dabar, vykstant karui, ukrainiečiai vargdami gliaudo maskvietišką agentūrą, kuri ilgus metus vykdė labai aiškią kariuomenės naikinimo programą.

Petro Porošenkos prezidentavimo laikais ji trukdė kariuomenės vystymui ir pirkimams.

Tam tikrą apogėjų rusiška agentūra pasiekė atėjus į valdžią dabartiniam vadovui Volodymyrui Zelenskiui, kuris lakstydamas po Donbaso frontą aiškino ten ne vienus metus esantiems kariams, kad jis nėra kvailas ir nevykdė valstybės ginklavimo programų todėl, jog priėmė įstatymą, pagal kurį kariuomenė turi būti finansuojama išparduodant ginkluotės perteklių.

Rusiškos žvalgybos veiklos rezultatas - labai menkas Ukrainos pasirengimas gynybai. Tik pasitelkus visuomenės saviorganizacines jėgas pavyko išsigelbėti nuo visiškos katastrofos - nuo Kijevo užėmimo. Tuo metu buvau Kijeve ir mačiau, kiek mažai betrūko iki katastrofos.

Klausimas labai paprastas - ar kas nors mano, kad tokios agentūros nėra Lietuvoje? Ar kas nors mano, kad buvęs TSRS rezidentas Didžiojoje Britanijoje, o vėliau - stambus bankininkas ir artimas V.Putinui žmogus Aleksandras Lebedevas, su buvusio premjero Boriso Džonsono (Boris Johnson) pagalba savo sūnų padaręs paveldimu lordu, yra atsitiktinai įsitaisęs tokiose pozicijose?

Kaip neprisiminti situacijų, kai Prancūzijos Alpėse buvo aptikta Rusijos žvalgybos agentūrų karinė bazė su visa diversantų ruošimo schema? Galvoti, kad NATO ir Europos Sąjungos šalyse neveikia Rusijos agentūra, tiek karinė, tiek įtakos, būtų labai naivu.

Nuo 2007 metų, nuo garsiosios V.Putino vadinamosios „Miuncheno kalbos", Rusijos žvalgybų veikla Europoje buvo labai intensyviai vystoma. Viena pagrindinių šalių, kuriose jos veikė, buvo Vokietija.

Užtenka pažiūrėti į Angelos Merkel „išdaigas" finansuojant ir statant Rusijoje specialiųjų pajėgų ruošimo centrus pagal NATO metodikas, tiekiant karinei statybai reikalingas medžiagas, pertvarkant ekonomiką taip, kad ji taptų priklausoma nuo rusiškų dujų ir toliau vykdant nuolatinę priklausomybės nuo Rusijos didinimo programą.

Užtenka žvilgtelėti į kitas dvi Višegrado šalis - Vengriją ir Čekiją. Neseniai buvęs čekų prezidentas Milošas Zemanas (Miloš Zeman) pareiškė, kad jo pagrindinė politinė klaida buvo didžiulė meilė V.Putinui.

Tai yra smagi savikritika, tačiau prisipažinimas turėjo būti pilnesnis, nes tokia klaida yra įmanoma tiktai turint iš to nemenkos naudos.

Analogiška situacija šiandien yra su vengrų ministru pirmininku Viktoru Orbanu (Viktor Orban), kuris visiškai neseniai tiesiai šviesiai pareiškė, jog Briuselio įtaka yra tokia pati, kokia kadaise buvo Maskvos įtaka. Jis ir toliau sėkmingai vykdo NATO stiprinimo programos blokavimą, trukdant Švedijai būti priimtai į NATO.

Man nėra žinoma, kad Švedija būtų kažkuo rimtu nusikaltusi Vengrijai, o atskirų politikų pareiškimai ar mokymo programos neturi būti keliamos į šalies užsienio politiką. Nes trukdymas įstoti yra agresyvus veiksmas kitų NATO šalių atžvilgiu.

Jeigu Budapeštui nepatinka, kaip Stokholmas traktuoja Vengrijos demokratiją, tai gali įteikti jam notą, skųstis Europos Sąjungai, bet ne blokuoti kitų NATO narių gynybines reikmes. Visa tai rodo, kad kalbėti apie agentūrų įtakas reikia daugiau negu bet kada anksčiau.

- Ar yra būdų užkirsti kelią jų veiklai?

- Tam yra visos tradicinės priemonės, tinka visos kontržvalgybos operacijos, bet jos yra skaudžios, nes užkabintų daugelį aukštai sėdinčių politikų ir valdininkų.

„Šrioderizacija" Vokietijoje yra susijusi ne su vienu buvusiu kancleriu Gerhardu Šrioderiu (Gerhard Schroder), bet su visa industrija. G.Šrioderio „nukenksminimas" sudarytų nemažai problemų verslininkams, ypač - Rytų Vokietijoje.

Todėl tai yra politinio apsisprendimo klausimas, ir tol, kol grėsmės lygis netaps tokiu, jog valstybėms, kalbant Antrojo pasaulinio karo terminologija, iki šiol valdomoms „čemberlenų", neatsiras „čerčilių" poreikis, kovoti su agentūromis bus neįmanoma.

Pokyčiai galimi tik tuomet, kai visuomenė ir elitas supras, kad valdžią reikia patikėti tam, kuris tiesiai šviesiai pasakys: nieko daugiau nežadu, tik kraują, ašaras ir prakaitą.

- Kokios būtų šiandieninio neveikimo pasekmės?

- Ne būtų, o yra, nes mes jas matome jau dabar. Nemažai Europos Sąjungos ir NATO šalių visiškai neparuoštos galimam konfliktui.

Užteko gero pusmečio pilnakraujo konflikto ir Europos bei NATO valstybių kariniai sandėliai ištuštėjo. Kuo tai dar gali pasireikšti?

Tuo, kad kaip ir Antrojo pasaulinio karo metais, dalis Europos šalių pasipriešinti agresoriui tesugebės prieš tankus skersai kelią pastatydamos karaliaus automobilį.

Užtat karui pasibaigus, pergalės atveju, jos galės pasakoti nebūtus dalykus apie savo kovą su okupantais ir kurti filmus apie savo šalių didvyrius.

Visa tai iki skausmo primena TSRS anekdotus apie žydus pogrindininkus ir partizanus. Kaip teisingai savo laiku sakė mano senelis, dabar tiek pogrindininkų, kiek Lietuvoje nebuvo grindų.

Situacija liūdnai pažįstama ir tas kvailas pliurpimas, kuriuo užsiima šiandieninė Lietuvos valdžia, kurdama neefektyvius planus, yra šio proceso išdava.

Taip ir norisi paklausti prezidento Gitano Nausėdos - jūsų ekscelencija, gal krašto gynyba reikėjo pradėti rūpintis jau prieš tris metus? Kur jūs, vyriausiasis karinių pajėgų vade, buvote tuomet?

Ir net nebeklausiu apie 10 metų rūpestį Lietuvos gynybos interesais simuliavusią damą, kuri jaunystėje turėjo ypač artimus santykius su potencialiu Lietuvos priešininku.

Kalbant apibendrintai, kovą su Rusijos agentūromis Europoje pradėti turėtume nuo savęs ir labai kritiškai įvertinti visą buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės vadovavimo šaliai laikotarpį. Tik padarius tai, galima galvoti apie tolesnius, į krašto gynybos stiprinimą nukreiptus, žingsnius.