Psichologė Karolina Gurskienė: patyčios niekur nedings – turime išmokti jas stabdyti

Psichologė Karolina Gurskienė akcentuoja, kad tikslas – gyvenimas be patyčių – sunkiai įmanomas. Tai pripažinus jau galima dirbti ir prevenciškai, ir veikti su jomis susidūrus.

Kuo garsiau ir dažniau apie patyčias bus kalbama, kuo anksčiau stabdant patyčias įsitrauks mokyklų bendruomenės ir įvairūs specialistai, tuo padėti vaikams bus lengviau.

Pokytis mokyklose

Vieni vaikai kenčia tyliai, bijo kreiptis pagalbos, nes netiki, jog suaugusieji gali padėti, dalis  atsiriboja nuo draugų, savo pomėgių, kai kurie prašo tėvų pakeisti mokyklą.

Pradinukai, pasak psichologės K. Gurskienės, dar sunkiai geba maskuoti emocijas, tad, pastebėjus, jog vaikas neramiai miega, bijo užmigti, nebenori eiti į mokyklą, svarbu neatidėlioti pokalbio ir ieškoti būdų padėti vaikui. 

Patyčios ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų, net internete jau tapo kasdieniu reiškiniu, tad kuo anksčiau suaugusieji pripažins, kad jos vyksta ir imsis veikti, tuo pagalba vaikui ir jo šeimai bus efektyvesnė. 

„Suprantame patyčių mastą ir norime padėti su jomis susiduriantiems vaikams bei jų tėvams, todėl pradedame iniciatyvą – visą lapkritį pradinių klasių mokiniams dovanojame „Neapykantai STOP“ draudimą.

Patyrus bet kokias patyčias, suteiksime psichologinę ir teisinę pagalbą“, – komentavo „Compensa Vienna Insurance Group“ Savanoriškų standartinių draudimo produktų grupės vadovas Audrius Kikutis.

„Patyčios sustoja tik stabdomos, o jei vaikams jas stabdyti pasidaro per sunku, už jų nugarų turi stovėti „stabdį paspausti“ galintys tėvai ar kiti suaugusieji.

Jie patyčias gali stabdyti kalbėdamiesi su vaikais, kreipdamiesi į mokyklos administraciją ir reikalaudami susisiekti su skriaudėjo tėvais, prireikus, kreipdamiesi į psichologus ar teisininkus, kad šie suteiktų reikiamą pagalbą ir informaciją, kai patiems su tuo susidoroti nebeužtenka žinių ar galios“, – pabrėžė psichologė.

K. Gurskienės žodžiais, tėvai patyčių problemą spręsti gali eidami šiuo keliu tvirtais, racionaliais žingsniais ir žiūrėdami į situaciją pro adekvatumo akinius.

Žvelgti į patyčias su baimės akiniais – per silpnas pasirinkimas. Privalu juos keisti stipriausiais – viešumo – akiniais. 

Išeitis – viešumas

Viskas, kas tampa vieša, anot psichologės, tampa aišku ir matoma. Nusikaltimai vyksta naktį, nes tuomet mato mažiau akių.

Patyčios vyksta drąsiai, kol nėra rizikos paviešinti ir apšviesti skriaudikų veidų.

Bet jei apie patyčias visi ims kalbėti plačiai, užtikrintai dėstyti per klasės valandėles ir taip pat garantuotai, kaip matematikos formules, aiškinti, kas bus tiems, kurie tyčiosis, kur kreiptis, jei tyčiojasi, ką pasakyti besityčiojančiam – tai taps viešai netoleruotinu reiškiniu, ir baimės akinius užsidės tas, kas ką tik drąsiai spjovė mažesniam už kaklo. 

„Ugdykime vaikus nuo mažens. Niekas niekada ir niekaip negali su tavimi elgtis taip, kaip tau nepatinka. Ir jei tu stabdai, o tau sunku – turi sakyti tol, kol suaugusiems taps įkyru. Ir bus saugu“, – įsitikinusi psichologė. 

Psichologė K. Gurskienė sutinka, jog, stabdant patyčias, svarbi kiekviena priemonė, skirta padėti vaikui ir jo tėvams.

Kuo daugiau mokyklų bendruomenių žinos, kad patyčių atveju gali padėti psichologas ar net teisininkas, tai galėtų suveikti ir kaip patyčių prevencija.

Juk žinodami, kokios pasekmės gresia, kad jos yra neišvengiamos, kai kurie patyčių organizatoriai susimąstytų, kokių problemų gali kilti jiems patiems, jų tėvams ar aplinkiniams.

Neapykanta neturi galios, kai žinai, ką su ja daryti.