Poetė Jūratė Straupaitė: „Pasitikiu tuo, kas man pažadėta“

2020 m. vasarį J. Straupaitė išleido poezijos knygutę „Rūkas migloje“, o šiuo metu jau ruošiasi antros knygos, kurios turinio dar neatskleidžia, leidybai. „Bučiuoju, tolstu, bet visgi - šalia tau ir tavo - esu“, - viename iš savo eilėraščių rašo kūrėja. Pasitikėkime, laukime...

Teko skaityti, kad jūsų draugystė su kūryba prasidėjo nuo mėgėjiško laikraščio, kurį leidote namuose dar būdama paauglė?

Taip, visiškai teisingai. Esu net išsaugojusi kelis numerius. Pati stebiuosi kaip tų laikraštukų tekstuose netrūksta humoro, kandaus šmaikštumo. Ir tada suprantu, kad visa tai išliko manyje, niekur nedingo. Jau būdama suaugusi kartais bandydavau pabėgti nuo tam tikro rašymo stiliaus, bet, pavarčiusi tuos savo kurtus laikraštukus, suprantu, kad nėra nuo ko bėgti, kad jau vaikystėje / paauglystėje buvo užkoduotas tam tikras rašymo kodas manyje.

Koks jūsų išsilavinimas? O darbinė veikla? Kaip pavyksta tai derinti su poezija?

Esu baigusi anglų filologiją. Tęstinėse studijose įgijau mokytojos specialybę (studijavau Dalyko didaktiką). O dabar jau eina dešimti metai, kaip dirbu Balticum TV, esu reklamos skyriaus vadovė. Studijų metų net nesinori prisiminti, nes man labai nepatiko akademinės taisyklės - viskas ten turėjo vykti tik pagal tam tikrą planą. Tada buvau tarsi pamynusi savo kūrybinį pradą ir niekaip nesupratau kodėl negaliu pritapti akademinėje aplinkoje. Tik po keleto metų iš sielos pradėjo laisvintis kūrybiniai paukščiai, tarsi tupėję narveliuose.

Mano darbas kūrybai nemaišo, nes darbe aš esu visai kitokia - čia mąstau logiškai, struktūruotai, neįsileidžiu emocijų. Kadangi į gyvenimą žiūriu kaip į žaidimą, tai man smagu kartais pabūti griežtai mąstančia (turiu minty darbinę aplinką), o kartais - visiškai išlaisvinančia savas mintis ir idėjas (turiu minty namuose, gyvenime).

Kaip ir kada jus aplanko kūrybinė mūza? Ar tai palaimingas jausmas, o gal sielą draskanti būsena?

Kaip aš sakau - aš nelaukiu mūzų, o pati jas pasikviečiu patabaruoti kojomis, sėdint ant palangės. Man eilės ar tekstai gimsta pačiose netikėčiausiose vietose - kad ir laukiant eilėje pas šeimos gydytoją ar gulint paplūdimyje Rodo saloje. Dažniausiai viską užsirašau į telefoną arba kompiuterį. Ranka nerašau visai. Jei atversite man tuščią lapą ir sakysite „ką nors parašyk“, žinokite, aš ir parašysiu. Jokių mūzų man laukti nereikia.

Rašymas yra išties labai palaiminga ir išlaisvinanti būsena. Net jei kartais mano kūryba gimsta iš didelio skausmo, rašant tas skausmas transformuojasi į kažkokį naują kūną. Iš didžiausio skausmo gali gimti tyriausios eilės. Iš didžiausio džiaugsmo kartais pasirašo labai nykus tekstas. Viskas turi savo atsvarą, svarbu pajausti harmoniją.

2020 m. vasarį išleidote savos poezijos knygutę „Rūkas migloje“. Apie ką ji?

Kai manęs klausia, apie ką mano knyga, atsakau, jog apie jausmą. Skaitytoją aš kviečiu lengvai paklysti rūko miglose ir ten tikėtai ar netikėtai atrasti save. Galbūt tylos pauzėje, o gal minties skrydyje atsivers nauji toliai. Kartais atsiveria ir nauja bedugnė. Bet nereikia to bijoti - kūryba, menas nuneša mus į paralelinę visatą, kurioje visada atsitrenksime tik į save.

Teko matyti, kad siūlėte savo kūrybos paskaityti kaip mokamo kūrinio internete. Ar sulaukėte susidomėjimo?

Taip, buvo toks pabandymas. Ten viešinau ir kitokio pobūdžio tekstus (vadinkime, kad šiek tiek erotine tematika). Galiu atvirai pasakyti, kad didelio susidomėjimo nebuvo. Lietuvaičiai tik po truputį pradeda priprasti, kad geras turinys gali kainuoti. Jei koks mano draugas ar draugė kurtų ir norėtų pardavinėti kūrybinį turinį, tikrai nepagailėčiau kad ir penkių eurų per mėnesį. Juk net vos du puodeliai geros kavos už tokią kainą teišeina! Man tikrai negaila. Todėl mane stebina, kai kiti sako, kad jiems gaila mokėti už kūrybą. Menininkui palaikymas yra labai svarbu, nes tikras menininkas yra nuolat abejojantis savimi. Ir tas palaikymas gali būti išreikštas įvairia forma. Finansinėje išraiškoje nematau jokio blogio. Jei tą išraišką pavadintume „pakviesk mane puodelio kavos“, gal kažkam skambėtų priimtiniau?

Gal jau galima tikėtis ir kitų knygų?

Taip, planuose yra antra knyga. Ir tai bus ne poezija. Daugiau detalių neatskleisiu, teišlieka ši mistinė užuomina.

Internete galima rasti jūsų pasiūlymą apie privačius tekstus su šūkiu „Poetai irgi dirba“. Argi?

Kad ir kaip galbūt būtų keista, rašau tekstus ir pagal užsakymą. Būtent ši mano paskyra taip ir vadinasi. Man norėjosi trumpo, bet šmaikštaus pavadinimo, tad toks ir išėjo. Ir išliko. Galiu parašyti net tostą gimtadieniui ar kalbą išleistuvėms. Ir nė kiek nesigėdiju, o kaip tik didžiuojuosi savo plačios amplitudės gabumais.

Labai įdomu: ką ir kam lietuvaičiai dažniausiai užsako? Gal teko savo kūrybinį-užsakomąjį tekstą aptikti ir internete, jau kitų žmonių sveikinimuose?

Užsakymų būna labai įvairių. Kartais kažkam reikia padėti parašyti motyvacinį laišką darbdaviui, kartais kažkas nesusitvarko su mokyklos namų darbų užduotimi ir reikia pagalbos parašyti esė, kartais užsako netgi parašyti dainą. Būna, prašo parašyti kalbą vestuvių, gimtadienio, išleistuvių proga. Kol kas dar internete neaptikau savo rašytų tekstų, bet gal tiesiog neieškojau, gal jie sklando kažkur ore (juokiasi).

Papasakokite apie savo šeimą, ypač tėvelį, kuris - labai įdomi asmenybė...

Mano šeima labai kūrybiška! Mama Asta moka tapyti, brolis Audrius kuria muziką, o tėtis Vladas Straupas nuo 1978 m. lig šiol (!) vykdo DJ'inę veiklą. Mano tėtis labai charizmatiškas, stebuklingai jaunatviškas, turintis tobulą humoro jausmą. Dažnai susitinkame, einame gerti kavos ar kartu pietauti. Jis mane visada prajuokina! Turbūt nėra dienos, kad nebūtų prajuokinęs. Apie jį Tėčio dienos proga, gimtadienio proga esu parašiusi ne vieną jautrų eilėraštį. Jis man labai brangus. Jis mano mokytojas, mano guru, mano motyvatorius. Kai kurie mane vadina „tėčio dukrele“, o aš atšaunu - „o kieno kito dukrele turėčiau vadintis?“ Aš didžiuojuosi savo šeima!

Kokią muziką rašo brolis?

Brolio muzikos galima paklausyti įvairiose platformose (Spotify, Youtube, Soundcloud) - jis pasivadinęs „Radiostandart“ vardu. Jo kuriama muzika man tarsi lietaus lašelių muzika - trapi, jautri, subtili. Kaip ir jo siela.

O ką groja, jei galima vadinti, vyriausias ir iki šiol praktikuojantis DJ, jūsų tėvelis?

Tėtis, kaip DJ, groja roko, funk, soul, house, disco muziką. Kaip pats sakęs, kartais tenka groti ir lietuviškas balades, bet tai jam labai nepatinka (juokiasi).

O kur pasigrožėti mamos paveikslais?

Mama lankė dailės mokyklą ir išties turi talentą, tačiau jos paveikslais kol kas grožimės tik namuose. Ji taipogi turi išlavintą skonį dizaino detalėms. Kai atvykstu į Palangą aplankyti tėvelių, namai visuomet būna kaip nors naujai mamos padekoruoti. O per šv. Kalėdas namai mamos būna papuošti kaip pasakoj... Labai gera kaskart grįžti į tokius namus.

Savo socialinių tinklų gerbėjus pradžiuginate labai toliaregiškais ir atvirais pamąstymais apie gyvenimą ar trumpais esė. Nebaisu atsiverti? Apie ką dažniausiai norisi pareikšti viešai erdvei?

Visų pirma - ačiū, kad skaitote ir kad tuose tekstuose įžvelgiate toliaregiškumą. Išties man visa kūryba gimsta labai spontaniškai, tad net kartais sunku užčiuopti pradinę emociją. Atsiverti nebaisu, nes tikiu, jog tik atvirumu galime prisibelsti į kitos sielos dureles. Man gera būti išgirstai, smagu būti ir įvertintai. Mano temos varijuoja, kartais į vieną tekstą susipina visa paletė temų... Man patinka srautiniai tekstai, kai išlaisviname pasąmonę. Ne visi tekstai yra apie mane, daug kur yra sukurtas atskiras lyrinis veikėjas. O kaip perskaitysite ir kaip permanysite - čia jau jūsų kiekvieno nuopelnas.

Gal gerai, kad žmonės paskaitę jūsų pamąstymus rašo, jog atpažino save?

Tai man didelis įvertinimas. Savų tekstų sąmoningai nedėlioju taip, kad jie kažkaip specialiai suskambėtų, rašau iš širdies. Tačiau ko tikrai sąmoningai vengiu kūryboje, tai itin tamsių motyvų, tamsių simbolių. Man svarbu, kad mano siunčiama žinutė kažkaip vestų žmogų į šviesą. Pati kitų autorių poezijos knygas pirkdavau nuo paauglystės ir man patikdavo tie eilėraščiai, kurie tarsi kalba į mane. Nelabai suprantu ir net nenoriu suprasti tos poezijos, kai autorius rašo tarsi sau, o žmogus turi narplioti kas ten norėta pasakyti. Gal todėl ir sklando mitas, kad poezija ne kiekvienam. Jei parašyta iš jausmo, bus prisibelsta į kiekvieną atvirą širdį.

O ką skaitote jūs? Koks autorius jums pavyzdys? Kokias jų kūrybos briaunas norisi pritaikyti sau?

Man išties patinka lietuvių autorių kūryba. Iš rašytojų mane įkvepia Audronė Urbonaitė, Ugnė Barauskaitė, Gabija Grušaitė, Rasa Aškinytė. Žaviuosi savo bičiulio Sigito Benečio kūryba, kuris praeitąmet laimėjo Ievos Simonaitytės apdovanojimą. Iš poetų žavi Elena Karnauskaitė. Anksčiau skaitydavau daugiau poezijos, bet gal dabar pasąmoningai vengiu, kad manęs niekas neįtakotų. Taigi, kas dėl kitų autorių kūrybos briaunų pritaikymo sau, labiausiai man svarbu, kad žodis, taip sakant, arba skraidintų, arba kitais atvejais keltų šypsnį (kad ir šmaikštumo). Tekstuose man patinka lakoniškumas ir gebėjimas žodžio santūrumu perteikti giliausią gylį.

Sakoma, kad poetus labiausiai įkvepia meilė. Papasakokite apie šią savo gyvenimo sritį.

Man atrodo, kad nuo pat paauglystės aš visada esu ką nors įsimylėjusi. Nėra buvę mano gyvenime etapo, kad nemylėčiau. Na, tik ne visada ta meilė su atsaku. Mano širdis laisva, tad raginu gerbėjus man drąsiai parašyti per „Facebook“ paskyrą (juokiasi).

Gal sudėtinga užkariauti poetės širdį? Princai kuklūs...

Haha! Princai šiais laikais tikrai kuklūs, pasikuklina net kavos puodeliu pavaišinti. Ką jau kalbėti apie vakarienę (juokiasi). Mano manymu, mano širdį užkariauti labai lengva. Pakanka būti nuoširdžiam, atviram, rūpestingam ir turėti atjautos jausmą. Na, dar svarbu humoro jausmas - be jo gyvenime niekaip.

Jūsų didžiausia svajonė - šeima, vaikai. Ar galima taip sakyti?

Mano didžiausia svajonė yra visada išlikti žmogiškai, tikėti žmonių ir pasaulio gerumu. Kol kas nesu sukūrusi šeimos, vaikų neturiu. Pasitikiu tuo, kas man pažadėta Dievo. Man labai patinka būtent šis žodis - „pažadėta“. Ne likimo skirta, duota ar kažkaip panašiai, bet būtent - pažadėta. Šį stebuklingą žodį išmokau iš savo krikšto mamos.

Aš ant likimo ar visatos kartais supykstu ir bandau juos pergudrauti pati jiems padėdama...

Manau, kad visata ir likimas turi savo vingius, o Dievas - dar kitokius, subtilesnių klodų. Taigi, todėl ir atskyriau šias sąvokas. Gudraujame tada, kai stingame tikėjimo. Tad tiesiog linkiu labiau tikėti.

Neseniai priėmėte katalikų tikėjimą, o jūsų krikšto mama tapo žinoma aktorė Eglė Jackaitė...

Oi, Eglutė mano viena artimiausių draugių! Ji savo patarimais įneša į mano gyvenimą daug šviesos. Kartu mėgstame aplankyti šventas vietas. Labai ją branginu ir esu palaiminta, kad mūsų keliai taip gražiai susivedė.

Ką jums duoda tikėjimas? Mūsų pasaulis toks šaltas ir viską apskaičiuojantis, labai materialus...

Pasaulis yra toks, kokį mato mūsų siela. Jei ji sklidina šviesos, gėrio, nuoširdaus rūpesčio, tada tokius dalykus ir pastebėsime aplink save. Jei sieloje puvėsiai, tai tą dvoką visur ir pastebėsime. Būtent tikėjimas taurina manąjį pasaulio matymą.

Būna žmonių, kurie sako, kad knygų neskaito, o poezijos nemėgsta...

Tai tegu neskaito... Niekam neperšu savos kūrybos, esu pasisakanti už visišką sielos pasirinkimo laisvę. Tiesą sakant, pažįstu žmonių, kurie nėra dideli skaitovai, bet turi gerą širdį ir labai giliai permato bei perpranta gyvenimą. Juk mūsų siela irgi tarsi knyga, nebijokim jos pavartyti.

Negalime jūsų paleisti be eilėraščio ar trumpo esė. Skirkite kokį savo kūrinį mūsų laikraščio skaitytojams...

Kadangi esu nuotaikos žmogus, pasidalinsiu dabar esančia emocija (nors eilėraštis rašytas net prieš ketverius metus).

Tiesiog kartais, kai nebesvarbu - viskas

Skleidžiasi agonijos, stiebiasi mažyčiai daigai

Tavo mašinoj vis sukasi - mano diskas

Klausai non-stop, tik nieko nesakai.

Tik nieko nesakai ir visa dvelkia

Rūku, mėtomis, pušų natom, namais

Kambarinė gėlių puokštes vis merkia

Sapnuose bėgu su tavim - smėlio takais.

Prašau - nestabdyki, neišeis

Geriau atsakyki į maldas - tuo pačiu

Gal kažkiek kliedžiu, praeis

Bučiuoju, tolstu, bet visgi - šalia

Tau ir tavo --

Esu.

Linos LABANAUSKIENĖS nuotr.