Paspirtuku grįždamas iš pajūrio klaipėdietis patyrė tikrą košmarą: tris mėnesius praleido komoje

Senajame gyvenime Arvydas dirbo žūklės prekių parduotuvėje (pradėjo nuo pardavėjo konsultanto pareigų, vėliau rūpinosi užsakymais, keliaudavo jų parsivežti iš kitų šalių), turėjo žmoną Sigitą ir du nedidelius vaikus, dukrą Auksę ir sūnų Domantą, na, o laisvalaikiu, gyvendamas uostamiestyje, mėgdavo paspirtuku prasilėkti iki jūros.

Dabar Arvydas didžiąją laiko dalį skiria treniruotėms – jam reikia sustiprėti, kad vėl būtų toks, koks buvo, iki tol, kol po vieno pasivažinėjimo prie jūros atsibudo prikaustytas prie ligoninės lovos.

Kas nutiko, jis žino tik iš kitų pasakojimų ir iš teismo posėdžio – jam pačiam avarijos diena ir kelios dienos iki jos visiškai išsitrynė iš atminties.

„Žinau tiek, kad 2021 metų liepos 26 d. persikėlęs keltu iš Smiltynės, užlipau ant paspirtuko ir patraukiau link namų.

Man kertant gatvę Minijos ir Agluonos gatvių sankryžoje ir įvyko avarija“, – pasakojo vyras.

Iš teisme išgirstų faktų jis žino, kad jam degė žalia šviesa, tad dėl įvykusio susidūrimo kaltas ne jis, o greitai lėkęs BMW automobilio vairuotojas.

Arvydo sužeidimai buvo labai rimti: pradedant nubrozdinimais ant kūno bei kaulų lūžiais, baigiant labai sunkia galvos trauma.

Apie 20 dienų jis praleido reanimacijos skyriuje ir tris mėnesius buvo komos būklės.

„Girdėjau, kad kai kurie mato šviesą tunelio gale ar kažką panašaus, bet aš nieko iš komos laikotarpio neatsimenu, tik žinau, kad mano artimieji gyveno visiškoje nežinioje dėl ateities, nes gydytojai tiesiog liepė laukti“, – pasakojo Arvydas.

Visgi jis iš komos pabudo. Iš pirmųjų po to sekusių dienų irgi pamena tik pavienius įvykius: palatą slaugos skyriuje, vaizdą per langą, parištą dešinę ranką, ateinančią jo aplankyti žmoną.

Žino, kad pirmiausia sureagavo į žmonos jam parodytą vaikų nuotrauką – tą nuotrauką ir dabar laiko prie lovos.

Ir visko teko mokytis iš naujo – kalbėti, sėdėti, pajudinti rankų pirštus, pajudinti kojas.

Tas laikotarpis, kai buvo visiškai priklausomas nuo aplinkinių, jam buvo labai sunkus. „Puikiai prisimenu tą bejėgiškumo jausmą, kai guli prikaustytas lovoje, vienas palatoje, ir neturi balso paprašyti vandens stiklinės.

Buvo kelios ypač sunkios akimirkos, kai net galvojau, kad būtų geriau, jei įvykio metu būtų viskas pasibaigę.

Reikėjo nemažai motyvacijos iš aplinkinių, net vaistų, kad nepasiduočiau ir eičiau pirmyn“, – prisipažino Arvydas.

Kad atgautų įgūdžius, teko įdėti nemažai darbo, taip pat reikėjo vidinės stiprybės, kad nenuleistų rankų, kai iš kažkas nepavyksta. „Kiekvieną kartą, kai pavykdavo padaryti kažką naujo, apimdavo sunkiai nupasakojamas jausmas.

Pamenu, kad labiausiai džiaugiausi tada, kai atsirado balsas ir kai pradėjau judinti kairę ranką. Iškart puoliau skambinti artimiesiems“, – pasakojo Arvydas.

Pradžioje jam dar dažnai tekdavo pas artimuosius tikslintis, ar kažkokie jo galvoje praplaukiantys įvykių vaizdai buvo iš tiesų, ar čia tik jo fantazijos, bet dabar jau viskas aišku.

Iki avarijos Arvydas daugiausia laiko skirdavo darbui, o dabar neabejoja, kad svarbiausia – tai šeima ir sveikata.

 Asmeninio archyvo nuotr.

Išsijudinti padėjo ir televizorius

Iš pradžių ligoninėje visus atsakymus į žmonos klausimus vyras užrašydavo ant sąsiuvinio lapo – kai dabar pažvelgia į tuos užrašus, pastebi, kad ir rašyti turėjo mokytis iš naujo.

Praėjus kelioms savaitėms jau pradėjo kalbėti (tiksliau, šnabždėti), po truputį pajudindavo kairę ranką.

„Kartą žiūrėjau per televiziją „Lietuvos talentus“ ir pasakiau sau, kad ir aš turiu talentą – paėmiau ir užkėliau ranką ant įsikibimo, esančio funkcinėje lovoje.

Kiek tada buvo džiaugsmo! Taip visą vakarą ir nepaleidau rankos.

Skambinau ir dalinausi savo džiaugsmu su žmona“, – atsiminė Arvydas.

Ant kojų kojų be pagalbos jis pirmą kartą atsistojo praėjusią liepą, praėjus metams po avarijos.

Kai dar negalėjo kalbėti, vyras rašydavo raštelius žmonai ant sąsiuvinio lapo. Dabar ir pats ne visus įrašus supranta.

 Asmeninio archyvo nuotr.

Ir pridūrė, kad nori labai padėkoti savo šeimai, žmonai ir vaikams, kurie buvo jo didžiausi palaikytojai, jo stiprybės šaltinis, sunkiausiomis akimirkomis vertęs eiti pirmyn.

Taip pat jis labai dėkingas visiems artimiesiems, draugams, pažįstamiems, kurie sunkiu metu padėjo jo šeimai, palaikė jį mintimis ar maldomis.

„Iki traumos buvau daug dirbantis ir visur skubantis, niekada neskaičiuodavau laiko, kurį skirdavau darbui.

Dabar į gyvenimą žiūriu truputi kitaip ir suprantu, jog, kad ir kaip tai skambėtų banaliai, brangiausias turtas yra sveikata ir šeima“, – sakė Arvydas.

Beje, gulėdamas ligoninėje jis laukė atvykstančio atsiprašyti avarijos kaltininko, bet nesulaukė – atsiprašymą išgirdau tik teisme, ir nežino, kiek tas atsiprašymas buvo nuoširdus.

„Vaikštau kaip zombis“

Dabar klaipėdietis savo būklę apibūdina kaip gana neblogą, mat jau yra pakankamai savarankiškas, po truputį mokosi vairuoti ir jaučia, kad palengva atgauna jėgas. Tolimesnėse kelionėse pėsčiomis jam dar reikalinga palyda.

„Aplinkiniams į akis labiausiai krenta mano eisena, nes daugelis mano žingsnių prasideda ir baigiasi kojų tempimu.

Vaikštau kaip zombis. Dar akylas stebėtojas pamatytų, kad mano kairė ranka nepilnai išsitiesusi. Šiuo metu labiau noriu ją sustiprinti, gal net reikės operacijos. Dar apmaudu, kad negaliu bėgioti.

Tačiau esu užsibrėžęs tikslą iki pavasario padaryti ir tai“, – pasakojo Arvydas.

Su asmeniniu treneriu Liutauru Zube, kuris patikino, kad Arvydas tikrai galės vėl vaikščioti.  Asmeninio archyvo nuotr.

Beveik kiekvieną rytą jis su asmeniniu treneriu Liutauru Zube pradeda sporto klube.

Po to grįžęs namo pradeda laipioti laiptais – su pertraukomis per dieną nuo pirmo iki devinto aukšto užlipa apie 20 kartų.

Nepaisant patirtų ir dar vis juntamų sunkumų, vyras stengiasi į gyvenimą žiūrėti optimistiškai: „Kas iš to, kad sėdėsi ir savęs gailėsies? Kuo mažiau mąstau apie praeitį, stengiuosi žiūrėti tik į priekį, kuriu planus, turiu užauginti vaikus.“

O ką jis dabar galvoja apie važinėjimą paspirtuku?

„Mano nuomonė pasikeitė kardinaliai. Važinėdavau juo, nes norėjau kuo mažiau važinėti automobiliu, bet daugiau niekada nebežadu ant jo lipti.

Kitiems patarčiau saugoti save, neskubėti“, – sakė Arvydas.