Palangos akmendirbys Antanas Stonkus šiemet švęs savo įmonės 30-metį

„Žmonės iki šiol gan klaidingai mano, kad akmens apdirbimas – tik paminklų mirusiems atminti darymas. Tačiau pastaraisiais metais mūsų veikla gerokai pasikeitė – gauname daug daugiau užsakymų gaminti dekoratyvinėms skulptūrėlėms iš akmens – namui papuošti, taip pat kitoms namo eksterjero ar interjero detalėms, pavyzdžiui, palangėms, stalviršiams, laiptų pakopoms, akmeniniams padėklams, židinių apdailos detalėms ir panašiai. Sezoniškumo, kurį jautėme anksčiau, dėl to nebeliko“, – sakė 57-erių Antanas Stonkus, UAB „SILEX LT“ savininkas.

Šių metų rugsėjį jo įmonė „SILEX LT“ minės ypatingą sukaktį – savo veiklos 30-metį.

„Šiame versle dirbu dar anksčiau – nuo 1988-ųjų. Pradžioje tik važinėjau visur – nuo Skuodo iki Šilutės, daugiausiai – Kretingoje – iškaldamas užrašus ant paminklų. Kai 1990-ųjų pradžioje buvo galimybė išpirkti čia, Vilimiškėse, veikusio tarybinio ūkio pastatą, tą padarė jau Anapilin iškeliavęs Vincas Nesteckis, o vėliau aš jį iš jo nupirkau, – prisiminė UAB „SILEX LT“ savininkas, kuris pagal specialybę yra meninių baldų stalius ir šyptelėjo: – Tais laikais tai buvo žiauriai gera specialybė – galėjai nesunkiai uždirbti 500 litų.“

Akmenį jis atsivežąs iš viso pasaulio – daugiausiai iš Indijos.

„Indų akmuo geras – dideli juodi luitai, vientisas, sveikas. Taip ir plukdome. Laimei, kad akmens atsivežimo kaina jau ženkliai sumažėjo – buvo pašokusi iki 8 tūkstančių eurų už konteinerį, dabar – trys su puse (tūkstančio). O buvo laikai, kai mokėjome nepilną tūkstantį“, – pasakojo verslininkas.

Anksčiau jis daugiau dirbo su švedišku akmeniu, bet jis – ne itin kokybiškas, trapus, įtrūkinėjantis, kaip sako pašnekovas, su „varlėmis“ – dėmėmis. 

„Toks pats – ir Lietuvos. Mums daugiausiai ledynmetis atrideno akmenis iš Švedijos, – sakė A. Stonkus. – Dėl tų pačių priežasčių atsisakėme ir suomiško akmens. O dėl karo Ukrainoje daugiau nebevežamas Karelijos (Rusija) akmuo, nors jis geras – sveikas ir dideliais blokais.“

Antanas – ne tik akmendirbys, bet daro ir dizaino eskizus akmens dirbiniams.

„Tam naudoju plastiliną – lipdau skulptūras pagal brėžinį“, – pasakojo kretingiškis.

Vis tik paminklų gamyba lieka svarbiausia, jai tenka apie 60-70 procentų nuo visų užsakymų.

„Mūsų gamintų paminklų Palangos kapinėse – daugiausiai, maždaug aštuoni iš dešimties. Kai įeinu į Palangos kapines, galiu nesuklysdamas įvardinti savuosius. Labai retai suabejoju – manasis ar ne“, – sako Antanas.

Tačiau „SILEX“ daug dirba ir su latviais, ypač Liepojoje.

„Per 20 metų latviai mane jau gerai žino ir vertina mūsų darbus. Latviams tenka maždaug apie 40 procentų nuo visos mūsų paminklų gamybos“, – sako verslininkas.

Anot jo, ir patys latviai pasigamina labai gražius kokybiškus paminklus: „Neretai net gražesnius nei mes, lietuviai“.

Paprašytas apžvelgti paminklų tendencijas, A. Stonkus pastebi, kad per paskutinius kelis dešimtmečius įsivyravo klasikiniai, nedideli, skoningi paminklai.

„Neliko gigantiškų paminklų, nelieka graudžių užrašų – jiems anksčiau net atskirą sąsiuvinį turėjau. Pamatę Palangos kapines, mano kolegos jas giria, kad (yra) labai gražios, skoningos“, – sakė Antanas.

„SILEX“ dabar dirba septyni žmonės, tačiau verslininkas neslepia, kad pasamdyti tinkamą darbuotoją tampa vis sunkiau.

„Man rodos, žmonės vis mažiau mąsto – visuose darbuose, ne tik šiame“, – pastebi pašnekovas.

Nors konkurencija paminklų gamybos sektoriuje žvėriška, A. Stonkus jos nė kiek nebijo ir nejaučia, nes žmonės jį žino ir pasitiki, o jo gaminių kokybei geriausia reklama – iš lūpų į lūpas.

„Be to, su mano pagarba visiems kolegoms, aš esu kūrybiškesnis – kiti tiesiog „štampuoja“ gaminius, o aš stengiuosi juos gaminti pagal individualų poreikį, – sako žinomas pajūrio akmendirbys – Dabar jau jokio sezoniškumo neturime – užsakymų pakanka visiems metams.“

Vidutiniškai paminklo pagaminimas, kaip sako Antanas, nuo A iki Z – kainuoja apie tris tūkstančius eurų.

Vyras prisipažįsta, kad esąs darboholikas, ir tik pastaruoju metu išmoko sekmadienį ilsėtis.

Toli gražu ne visi klientai yra lengvi, pasitaiko net kuriozinių situacijų.

„Neseniai toks vienas pasiturintis žmogus, sugrįžęs iš užsienio, net nusikeikė girdamas, kaip gražiai mes sutvarkėme jo artimojo kapą. Tačiau pasakė, kad už darbą sumokės, kai lygiai taip gražiai sutvarkysiu – veltui – kaimyninį kapą. Buvau apstulbęs, traukiau pečiais. O jis man ploja per petį: „Antanai, Lietuvoje dar būsiu du mėnesius, sutvarkyk ir kaimyno kapą“, – prisiminė A. Stonkus.

Kretingiškis atsekė, kas buvo paminklą padaręs kaimyniniam kapui, ir kolega pagelbėjo – minimaliai aptvarkė kapą.

„Tas užsienietis džiaugėsi, kad ne tik savo artimojo, bet ir kaimyno kapą sutvarkė. Atsiskaitė iki paskutinio cento“, – šyptelėjo prisiminęs.

Ar darbas, kur mirtis siunčia naujų užsakymų, verčia paminkladirbį kitaip žiūrėti į gyvenimą?

„Liūdna, bet dabar vis jaunesni žmonės miršta. Netektį patyriau ir pats neseniai – mirė nė 40 nesulaukęs vyras. Neišpasakytai gaila. Visi mes esame labai laikini – viskas yra labai laikina, – sako UAB „SILEX LT“ savininkas. – Todėl būtina čia vertinti kiekvieną gyvenimo minutę, mylėti gyvenimą ir  žmones šalia.“