Padėtis pasienyje su Baltarusija krypsta prie ginkluoto susidūrimo scenarijaus

„Neteisėta Baltarusijos valdžia rengs provokaciją pasienyje. Artimoje ateityje galima tikėtis tūkstančių migrantų prasiveržimo iš Baltarusijos teritorijos.

Visa tai gali vykti naudojant šaunamuosius ginklus ir provokuojant karinį konfliktą. Režimas gali ryžtis provokacijoms“, – dar rugsėjo 27-ąją savo „Telegram“ kanale tikino buvęs baltarusių diplomatas Pavelas Latuška.



Kaip ir kitų opozicionierių panašius perspėjimus, tokią prognozę buvo galima sutikti su atsargiu skepsiu: nuspėti tokią įvykių eigą dar nuo vasaros pradžios išaugus migrantų srautams, plūstantiems iš Baltarusijos į Lietuvą, Lenkiją ir Latviją, regis, nebuvo ypač sunku: arba pataikysi su tokia prognoze, arba ne – kas atsimins, ką praėjusią savaitę prognozavai kritikuodamas režimą Minske?

Bet Aliaksandras Lukašenka, regis, išties ryžosi tokiai operacijai ir pasirinko eskalacijos kelią.

Migrantų krizė, kuri iš pradžių smogė Lietuvai, dabar išties atsidūrė visos ES dėmesio centre po to, kai režimo pareigūnai nukreipė iki kelių tūkstančių žmonių išaugusią migrantų minią link pasienio su Lenkija.

Prie dvi šalis skiriančios tvoros stovyklavietę įkūrę migrantai tapo įkaitais, kurie negali pajudėti nei pirmyn, nei atgal: priešais, už pjaunančios vielos ir tvoros stovi lenkų pareigūnai bei kariai, o šalia ir už nugarų – šūviais grasinantys baltarusių pasieniečiai ir KGB darbuotojai.

Tačiau tai – tik makabariško Baltarusijos režimo ir jam paslaugiai padedančio Kremliaus ruporų nušviečiamo spektaklio dalis. Ciniškai tikinama, esą Minskas – niekuo dėtas, kalta Lenkija ir visi Vakarai, o vargšai migrantai su mažais vaikais kenčia.

Toks požiūris ir vaizdai turi ne tik propagandinę prasmę. Jau kelias paras stovyklaujančių migrantų kantrybė ir jėgos tiesiog fiziškai išseks, o desperacinėje padėtyje atsidūrę žmonės gali ryžtis paties desperatiškiausiems veiksmams.

Būtent tokiu metu gali pasitarnauti specialiai apmokyti, provokacijas rengti pasiryžę asmenys – kaip tik tokie, kuriuos, anot P. Latuškos, parengė ir apginklavo Baltarusijos režimas. Kas bus, jei iš migrantų stovyklos, už moterų ir vaikų – gyvųjų skydų nugarų į lenkus pasipils šūviai? Arba jei identiška situacija pasikartos arba netgi pirmiau bus išbandyta pasienyje su Lietuva?

Kai Lietuvos ir Lenkijos aukščiausi pareigūnai tikina, kad „ruošiamasi įvairiausiems scenarijams“, tikėtina, tarp jų gali būti ir šis.

Bet pasirengimas, planai ir algoritmai yra viena, o reali situacija – visai kas kita. Bet kokia reakcija į tai yra tik pasirinkimas iš blogų ir dar blogesnių, tragiškų atsako priemonių, vedančių prie konfliktinių scenarijų. Ar to ir siekiama Minske bei Kremliuje?

Praneša apie ginkluotus migrantus

Atsakymų, žinoma, niekas Rusijoje ir Baltarusijoje nepateiks, kol, jei iš viso tai nebus išbandyta praktiškai. Kol kas teorija apie ginkluotus migrantus – paties A. Lukašenkos fantazijos vaisius, esą skriaudžiamų moterų ir vaikų veršis būtent ginkluoti migrantai, bei Baltarusijos opozicijos teiginiai.

Anot P. Latuškos, Baltarusijos specialiosios tarnybos liepos-rugsėjo mėnesiais apmokė karinės patirties turinčius irakiečius ir afganistaniečius, kurie lapkričio pradžioje buvo specialiais reisais atskraidinti į Baltarusiją.

P. Latuškos teigimu, apmokymai vyko netoli Opsos kaimo esančioje Baltarusijos pasieniečių specialiojo dalinio OSAM (Atskiroje aktyviųjų veiksmų tarnyba) bazėje.

Opsos kaimelis, kuris, kaip ir netoliese esantis dvaras kadaise priklausė Platerių šeimai, yra visiškai netoli sienos su Lietuva – vos už keliasdešimt kilometrų nuo Visagino.

Iš tikrųjų egzistuojantis slaptas OSAM dalinys kaip tik ir skirtas kovai su teroristais pasienyje, jei čia pasirodytų ryšių su teroristais turinčių asmenų. OSAM oficialiai yra tarnavę abu A. Lukašenkos sūnūs.

Šleikščiai žalios spalvos beretes dėvintys OSAM dalinio vyrai buvo pastebėti ir pasienyje, stumiantys migrantus.

© Twitter nuotr.

Pasak P. Latuškos, tokio specialiojo dalinio papildomai apmokyti migrantai buvo apginkluoti iš Afganistano atgabentais ginklais ir yra pasiruošę ginkluotoms provokacijoms pasienyje, o apie tai neva įspėjo „šaltiniai specialiosiose tarnybose“.

Net jei P. Latuškos paskleista istorija apie OSAM tariamai rengiamus ginkluotus provokatorius, kurie įsimaišys į migrantų minią, yra šakėm ant vandens rašyta, arba atvirkščiai – dėl konflikto baimės ar kitų priežasčių informaciją dozuotai opozicijai permetinėjančių Baltarusijos saugumiečių kūrinys, yra daugiau nerimą keliančių ženklų.

Pavyzdžiui, kad tokių incidentų gali kilti neatmetė Lenkijos oficialūs pareigūnai.

„Mes laukiame, kad Lenkijos pasienyje bet kuriuo metu gali kilti ginkluoto pobūdžio eskalacija“, – pažymėjo Lenkijos vyriausybės atstovas Piotras Muelleris.

Apie tai, kad nuo 2021 m. dvi dešimtys nelegalių migrantų, kurie kirto rytinę ES sieną, jau buvo identifikuoti kaip radikalių teroristinių grupuočių nariai, leidiniui Politico.eu teigė vienas aukštas Lietuvos pareigūnas.

Be to, spalį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas pranešė, kad nustatyta „keliolika tokių asmenų, kurie pateko į Lietuvą kaip neteisėti migrantai ir apie kuriuos mes jau turime informacijos, jog jie siejami su viena ar kita teroristine organizacija ar grupuote“.

„Provokacija“ ir „karas“ kartojasi vis dažniau

Paradoksalu, kad pastaraisiais mėnesiais A. Lukašenka viešose kalbose pabrėžtinai mini žodžius „provokacija“ ir „karas“.

Suprantama, tik tokiame kontekste, kad nuskambėtų kuo aiškiau – esą jis nenori karinio konflikto, kad tik nebūtų provokacijų ir karo, neduok dieve.

Bet toks dažnas konflikto, kaip realios galimybės eskalavimas viešojoje erdvėje vis labiau panašėja į ruošiamą dirvą.

Pavyzdžiui, ketvirtadienį jis atviru tekstu kreipėsi į Lenkijos žmones, pabrėždamas istorinių ryšių ir dialogo svarbą bei išreikšdamas vilti, kad „pavyks išsaugoti taiką“.

Tokie iškalbingi paskutiniai lipšnaus pranešimo žodžiai daug ką pasako apie tai, kas gali būti priešingai.

Juo labiau, kad pastarąją savaitę įtampa Baltarusijos-Lenkijos pasienyje, regis, buvo kurstoma nuosekliai, lyg pagal iš anksto parengtą Minsko planą: po kelių mėnesių trinties pasienyje, kai tiek Lenkija, tiek Lietuva pasirinko prieštaringai vertinamą, tačiau efektyviausią iš turimų migrantų neįsileidimo bei išstūmimo taktiką, suorganizuotas masinis migrantų žygis.

Pažymėtina, kad iš pradžių migrantai keliu judėjo link Kuznicos-Brūzgų sienos perėjos, tačiau kelią užkirtę ginkluoti baltarusių pasieniečiai juos nukreipė į mišką, pro kurį prasibrovę už kelių kilometrų migrantai atsidūrė laukymėje priešais lenkų pasieniečių tvorą.

Tada ir prasidėjo visas spektaklis: pirmasis migrantų prasiveržimas, mėginant panaudoti medžių šakas nepavyko, buvo įkurta stovyklavietė prie pat tvoros, kurią prižiūrėjo ir naujomis grupėmis gausino baltarusių pasieniečiai.

Ir nors į šią zoną niekas laisvai negali patekti, čia lyg tyčia ir visiškai netrukdomas prisistatė Minsko ir Kremliaus propagandinių ruporų, tokių, kaip „Sputnik“ desantas, veidus dangstantys KGB darbuotojai, Minsko režimą liaupsinantys „žmogaus teisių gynėjai“, o galiausiai ir pagalbą vandeniu, maistu migrantams suteikęs Baltarusijos Raudonasis kryžius.

Įsijungė ciniško melo mašina

Pasipylė ir graudžios istorijos apie šąlančius moteris, vaikus, kurie badauja, kenčia troškulį ir tenori patekti į ES – netgi ne tiek formaliai į pačią Bendriją, o tiesiai į Vokietiją.

Iš Minsko ir Kremliaus ruporų pasipylė su sveiku protu prasilenkiančios istorijos, kaip toks migrantų reikalavimas yra visiškai teisėtas pagal tarptautinę teisę, nors minėtieji migrantai (dalis jų – tiesiog geresnio gyvenimo ieškantys jauni tvirti vyrai) buvo skrydžiais atskraidinti iš Artimųjų rytų šalių, ir kaip nužmogėjusios ES šalys pačios sukūrė humanitarinę krizę, už kurią atsakinga pirmiausiai Lenkija.

Į tokią informacinę kampaniją greitai įsitraukė ne tik oficialus Kremlius – A. Lukašenką ciniškai parėmė ir Sergejus Lavrovas, ir Vladimiras Putinas, pasiūlę ES sumokėti Baltarusijai savotišką reketo duoklę, bet ir visi pagrindiniai Kremliaus propagandistai, kurie įprastai sau leidžia dar įžūlesnį toną.

Tradiciškai visus pranoko Nacistinės Vokietijos propagandos stiliumi laidą „Azarionok“ vedantis Grigorijus Azarionakas.

„Baltarusijos Kiseliovu“ vadinamas A. Lukašenkos remėjas išties sugebėjo ne sykį perspjauti net Kremliaus ruporus savo aršumu bei retorika, kurią yra nukreipęs prieš Vakarus.

Šį sykį jis komiškai įsitempęs laidė prakeiksmus „pšekams“, t. y. Lenkijai, kuri neva sukėlė humanitarinę krizę ir įspėjo, kad Baltarusija nušluos visas NATO pajėgas ir pati. Taip esą ir padarytų, tik baltarusiai „nenori sugriautos Varšuvos ir pabėgėlių iš Lietuvos“.

O apsigalvoti turėtų priversti Rusijos bombonešiai Tu-22M, kurie vakar sukiojosi Baltarusijos oro erdvėje – galios demonstravimo pratybose regauojant į neva „reikšmingą NATO žvalgybinių orlaivių aktyvumą“ šalia Baltarusijos sienų. Ketvirtadienį Ružanų poligone, maždaug už 120 km nuo sienos su Lietuva, taikinius jau bombardavo Rusijos strateginiai bombonešiai Tu-160.

Galiausiai išskirtinį interviu pats A. Lukašenka davė vienam uoliausių jo paties ir V. Putino šlovintojų Igoriui Korotčenkai.

„Neieškome kovos. Nesu beprotis, puikiai suprantu, kur tai gali nuvesti...

Suprantame, žinome savo vietą. Bet nesiklaupsime“, – vyriausiajam Rusijos žurnalo „Nacionalnaja oborona“ redaktoriui I. Korotčenkai sakė A. Lukašenka.

Jis vėl ėmė mojuoti „lenkų tankų“ korta – esą Lenkija prie sienos ėmė telkti tankus, savo naujuosius „Leopard-2PL“.

Tiesa, tokios modifikacijos tankų Lenkijos kariuomenė teturi keliolika ir jie nebuvo prie sienos – čia greitojo reagavimo pajėgas išbandyti skirtoms pratyboms buvo permesti keli senesni „Leopard-2A4“ tankai.

Naujas hibridinio karo etapas?

Ciniška paties A. Lukašenkos ir jo režimą palaikančių ruporų bei Kremliaus retorika jau senokai nebestebina įžūlumu, faktų neigimu bei priešingos, simuliacinės realybės kūrimu: tai, kad migrantus pas save atvirai, valstybinėmis avialinijomis ir užsakomaisiais skrydžiais atgabenęs A. Lukašenkos režimas juos naudoja kaip hibridinio karo įrankį Minskui tėra „neįrodyti kaltinimai“.

Tai, kad net nemėginama slėpti filmuotų vaizdų, kuriuose užfiksuoti šaudantys, migrantus bauginantys, juos prie sienos genantys baltarusių pasieniečiai netrukdo pasakoti „įkvepiančias“ istorijas, kaip tie patys, riaušių malšinimo įrangą dėvintys pasieniečiai dalija vandenį ištroškusiems migrantams, tiekia pirmąją medicininę pagalbą nukentėjusiems.

Vis dėlto vienas svarbiausių klausimų sprendimų priėmėjams tiek (pirmiausiai) Varšuvoje, tiek Vilniuje, tiek Briuselyje ar Vašingtone yra „kodėl“.

Išties, ne vienerius metus manyta, kad Baltarusija, netgi būdama vis labiau priklausoma nuo Rusijos neturėtų būti suinteresuota kelti krizes pasienyje, šokti prieš NATO ar net bandyti kelti nemalonumų pavienėms Aljanso valstybėms, juo labiau, objektyviai, be G. Azarionoko svaičiojimų žvelgiant, už save ekonomine ir karine jėga pajėgesnei Lenkijai.

Tačiau Baltarusijos režimas taip elgiasi – provokuoja NATO šalis, įžūliai meluoja ir gal netgi rengiasi konflikto eskalacijai.

Kodėl? Ar dėl to, kad jaučia Kremliaus paramą?

Fidelis Castro tokią jautė 1962-ais, bet galiausiai dėl jo niekas nepradėjo Trečiojo pasaulinio karo Kuboje raketų krizės metu. Bet simbolika svarbi.

Išties, lapkričio 4-ąją, Rusijoje minimą pergalės prieš Lenkijos ir Lietuvos valstybę dieną Baltarusija ir Rusija pasirašė formalius sąjunginės valstybės dokumentus, tarp kurių – sąjunginės valstybės karinė doktrina, nurodanti NATO – kaip grėsmę šiai Rusijos-Baltarusijos sąjungai.

Akivaizdi Kremliaus parama A. Lukašenkai, pasak ekspertų, reiškia, kad ir pats Kremlius, nepaisant Lenkijos ir Lietuvos bandymo parodyti tikrąjį Rusijos vaidmenį, siekia legitimumo, tarpininko vaidmens – ką rodo ir Angelos Merkel skambutis V. Putinui, ir Baltarusijos diplomatų užuominos, kad Briuselyje neva jau ieškoma slaptų būdų derėtis su A. Lukašenka.

O jei toks kelias neįtikina ir stringa, Kremlius ir Minskas visada pasiruošę eskalacijai, kuriai yra nepasirengę bent jau didžioji dalis europiečių, kurie ne tik nesuvokia, kad Baltarusija pati yra Europos dalis, bet ir ir neįžvelgia (arba nori nematyti) Rusijos vaidmens pačiose krizės priežastyse.

Būtent tokia eskalacija šiuo metu prikaustė dėmesį Lenkijos-Baltarusijos pasienyje. Tačiau ji gali pasirodyti visiškai nekalta palyginus su tuo scenarijumi, jei jis pasitvirtintų – jei iš migrantų stovyklavietės ar stovyklaviečių į ES bei NATO pusę pasipiltų šūviai.

Tiek lenkų, tiek lietuvių pasieniečiai bei jiems padedantys kariai gali imtis būtinosios ginties, t. y. atsišaudyti.

Bet tai jau reiškia tikrą ginkluotą konfliktą pasienyje. Kuris neaišku kuo ir kur gali baigtis.

Logikos kariniam konfliktui tarsi nėra – nepalanki nei tarptautinė aplinka, nei metų laikas, nei prasmės kariauti su NATO valstybėmis dėl migrantų nėra.

Bet vien Minsko neprognozuojamas elgesys vis labiau eskaluojant situaciją tarsi leidžia suprasti – A. Luakšenka pasiryžęs viskam.

Tai, regis, turėtų suprasti tiek Vilnius, tiek Varšuva, prieš kuriuos ir nukreipta bauginimo kampanija iš Minsko ir Kremliaus – bet kokios karinės provokacijos pirmiausiai paliestų būtent Lenkiją ir Lietuvą.

Bet formaliai ne Rusijos ir, galbūt, netgi ne Baltarusijos jėgos struktūrų rankomis, o ginkluotų migrantų – taigi, dar vienas neaiškaus hibridinio konflikto etapas dar tik gresia.

Kita vertus, konflikto regimybė turėtų būti apčiuopiamai suprantama ir Briuselyje, iš kur tarsi aidi formali ir moralinė parama ES pasienio šalims, bet baiminantis ir vengiant atviro konflikto neabejotinai gali atsirasti balsų, kurie norės „kalbėtis su A. Luakšenka“, „ieškoti taikių krizės sureguliavimo būdų“ – kad ir su tais pačiais agresoriais, kurie sukėlė šią krizę.

Būtent tokio dialogo būtinybę A. Lukašenka jau kurį laiką aiškiai signalizavo ir iškalbinga Vladzimiro Makejaus žinutė, esą Briuselyje jau yra neformalių diplomatinių pokalbių, kuriuose norima būtent tokiais slaptais susitarimais užgesinti įtampos židinį.

Žinoma, tai gali būti eilinė dezinformacija iš vis ciniškesnio ir nieko prarasti neturinčio režimo Minske