„Okupantus šlovinančių paminklų turi nebelikti“

Skulptoriaus Juliaus Vertulio (1935-2005) sūnaus, taip pat Juliaus Vertulio valia Klaipėdoje, Skulptūrų parke stovėjęs ir tėvo 1965 m. sukurtas bronzinis kalavijo paminklas neiškeliavo į Grūto parką, bet praėjusią liepą buvo supjaustytas.

Kitas 1967 m. pastatytas jo tėvo kūrinys - paminklinis akmuo su bareljefu - Alksnynėje sūnaus pageidavimu taip pat turėtų būti sunaikintas.

Išskirtiniame interviu „Vakarų ekspresui“ 37-erių palangiškis J. Vertulis paaiškino tokio savo apsisprendimo motyvus bei atskleidė, kas buvo nupirkta Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms už pinigus, gautus pardavus supjaustyto „Kardo“ metalą.

Stabai - kaip įrankis

Kaip reagavote į Lietuvoje ir pajūryje prasidėjusį Raudonajai armijai skirtų paminklų, skulptūrų, kitokių atminimo ženklų demontavimo vajų žinodamas, kad į šį sąrašą gali patekti ir tėvo kūriniai?

Reagavau, vadovaudamasis savo vertybėmis. Supratau, kad dabartinių įvykių Rusijos pradėto karo Ukrainoje kontekste nebegali būti neutralios pozicijos ir dėl tų skulptūrų.

Išreiškiau valią, kad tėvo kūriniai būtų sunaikinti, o ne keliautų į Grūto parką.

Kodėl tokių objektų išsaugojimas kaip meno kūrinių arba tam tikro istorinio laikotarpio liudytojų nėra priimtinas?

Tiesą pasakius, šiandien aš nelabai apskritai suprantu Grūto parko esmės. Jei jau jis toks yra, gal jį reikėtų pervadinti į „Skausmo“, „Kančios“ parką? Juk į jį keliauja ne šiaip objektai, susiję su sovietinės okupacijos laikotarpiu, o transliavę atitinkamą žinutę: vienokių ar kitokių aspektų šlovinimą.

Kam laikyti objektus, kurie šlovina sovietmetį ir dar gali būti katalizatoriumi jam nostalgiją jaučiantiems žmonėms? Tiems, kurie iki šiol palaiko sovietinės okupacijos idėją.

Nežinau, kodėl mes turėtumėme išsaugoti tuos paminklus? Juk istorija apie Antrąjį pasaulinį karą yra nugulusi daugybėje knygų, yra filmuota dokumentinė medžiaga, nuotraukos, dokumentai ir t. t.

O monumentai kam reikalingi? Jų neturėtų likti, nes tai - vis dar egzistuojantis įrankis, naudotas šlovinti okupantus.

Ką reiškia aplinkybė, kad tie objektai likę Lietuvoje, eksponuojami kažkokioje konkrečioje vietoje? Vadinasi, tos idėjos vis dar gyvos.

Pabrėšiu, kad turiu omenyje ne objektus, kurie tiesiog susiję su sovietine okupacija, o tuos, kurie šlovina okupantus. Jei mes norime judėti toliau, būdami nepriklausomi, turime atsikratyti tų stabų. Apsivalyti, pasakyti, jog gana, taškas. Juk turime savo herojų.

Rusakalbė diaspora Lietuvoje tokiais atvejais naudoja tą patį naratyvą: naikinant Raudonosios armijos šlovinimui skirtus monumentus esą yra paniekinamas žuvusių karių atminimas, trinama istorija ar tiesiog vaikiškai „kariaujama su skulptūromis“.

Pažvelkime į istoriją: ta pati Raudonoji armija buvo pasiųsta ne išvaduoti, o okupuoti Lietuvą. Tai apie kokius išvaduotojus mes kalbame?

Ne vienas okupantas bandė palaužti ir sunaikinti mūsų tautą, valstybę, bet Lietuva vis atsitiesdavo, mes išlikome.

Tad kam saugoti paminklus, skirtus okupantams?

Okupacija - ne išvadavimas

Gal tie, kurie sako, jog jokios Lietuvos okupacijos nebuvo, o Raudonoji armija „išvadavo“ šalį, nejaučia jokio skausmo dėl to „išvadavimo“ pasekmių?

Matyt, kai kurių žmonių galvose vis dar gyvas tas sovietinis laikotarpis, jie virtę zombiais. Todėl ir nemato realybės, nenori pripažinti istorinių tiesų ir priima tik tą, kurią bruka Rusijos propaganda.

Skulptūros, monumentai, skirti Raudonajai armijai šlovinti, yra paminklai okupantui, visiškai nepaisant to, ką apie juos sako prorusiški veikėjai.

Reikia būti aklam, kurčiam arba zombiui, kad neigtum istorinius faktus apie Lietuvoje vykusius procesus po sovietinės armijos „išvadavimo“. Tai ir masiniai žmonių trėmimai į Sibirą, inteligentų persekiojimas, žudynės, lietuvių partizaninis pasipriešinimas.

Kiek skausmo buvo sukelta lietuviams, visai valstybei po to tariamo išvadavimo! Kokie dar gali būti motyvai aiškinti, kad tai nebuvusi okupacija, o kažkoks išganingas išvadavimas?

Tai gal tie, kurie sovietmečiu buvo pritapę, suaugę su nomenklatūra, turėję gerai apmokamus darbus, valdžią, išmokę vogti, ir ilgisi tų laikų? Gal tie paminklai simbolizuoja tokį gyvenimą, kuriam jaučiama nostalgija?

Matyt, kad tikrai taip. Žmogus - tokia jau būtybė, kuri nori gyventi gerai ir visada prisimins laikus, kai jam buvo gerai.

Tiems, kuriems buvo gerai prie sovietų valdžios, nenorėjo pokyčių. Ar tokių žmonių mąstymą įmanoma pakeisti? Nežinau.

Jeigu per 50 metų nepavyko pašalinti iš galvų tam tikrų idėjų, nostalgijos sovietmečiui, to gal niekada nepavyks padaryti.

Tad, jei mes nieko nedarysime, paliksime viską, kaip yra, nieko ir nesikeis.

Vieni Raudonajai armijai skirti memorialai įrengiami tiesiog jai pagarbinti, o kiti - realiai egzistuojančių Antrojo pasaulinio karo aukų palaidojimo vietose. Ar tų karių atminimas, pagarba mirusiems sumenks, jei neliks gigantomaniškų skulptūrų, paminklų, penkiakampių žvaigždžių su vadinamąja amžinąja ugnimi?

Tikrai ne. Kapų vietose užtektų ir rašomojo popieriaus lapo dydžio informacinės lentelės, kad čia palaidoti okupacinei valdžiai tarnavę kariai.

Galime ir turime rodyti pagarbą mirusiesiems, tačiau okupantų kapinėse tam užtenka minimalių formų.

Alksnynės paminklinis akmuo - kitoks atvejis: jis neženklina karių kapų ir skirtas vien Raudonajai armijai ir menamiems jos didvyriams šlovinti. To reiškinio turi nebelikti, todėl ir išreiškiau pageidavimą, kad memorialas būtų sunaikintas.

Kol liks tokie skauduliai, mūsų Achilo kulnai, su savo iškovota šalies nepriklausomybe toli nenukeliausime.

Skulptoriaus gudrybės

Paties tėvo, skulptoriaus J. Vertulio kūriniai, skirti raudonarmiečiams, pasižymi kitoniškumu: juose nėra aiškiai išreikštų sovietinių, ideologinių ar militaristinių simbolių.

Tas sovietinių ar karinių simbolių kūriniuose nenaudojimas ir paaiškintų, kodėl taip ilgai stovi kad ir akmuo su bareljefiniu vyro veidu Alksnynėje. Jei ne tos propagandinės lentos, nebūtų ir jokių asociacijų su sovietinio kario atvaizdu. Juk net šalmo nėra.

Tiek kardą, tiek akmenį pastačius kitoje vietoje jie neturėtų jokių asociacijų su Raudonąja armija, nes juose nėra okupantų akcentų. Tačiau žinome kontekstą, kam ir kodėl jie buvo pastatyti, o tai keičia situaciją.

Tėvas nebuvo smulkmeniškas žmogus. Gal tai - viena iš priežasčių, kodėl tie objektai neturi smulkesnių detalių, kurios tiesiogiai asocijuotųsi su Raudonąja armija, tarybine valdžia.

Kaip jam pavyko pasiekti, kad tokie objektai gali stovėti, neatsakysiu. Man pačiam paslaptis.

Sovietiniais laikais buvo sistema, kuriai nepaklusęs kentėdavai. Jei norėjai užsiimti tam tikra veikla, turėjai kažkaip rasti kompromisą.

Tėvas buvo skulptorius ir jam reikėjo kurti, bet veikiausiai jis rasdavo būdų, kaip tam tikrus klausimus apeiti, neatsakyti į juos, nors ir gyveno toje sistemoje.

Sprendžiant iš tėvo kūrinių galima manyti, jog jis nebuvo prosovietinis žmogus.

Dėl savo tėvo prolietuviškų pažiūrų aš esu absoliučiai ramus. Jis net gimęs vasario 16-ąją, tad mes švęsdavome dvigubą šventę.

Sunku analizuoti tą laikotarpį, bet dalis žmonių sugebėjo eiti savo keliu, neišduodant vertybių, bet kartu nenukenčiant.

Iš savo pusės aš noriu padaryti viską, kad tėvo kūriniai tęstų savo gyvenimą, tik kitokiais pavidalais. Svarbu, kad jie nebestovėtų ten, kur tarnavo okupantų šlovinimui.

Neutralumas nebetinka

Supjausčius kardą ir pardavus metalą gauti pinigai buvo panaudoti Ukrainos kariuomenės reikmėms. Gal galite atskleisti, kur konkrečiai?

Mano žiniomis, buvo nupirktas dronas. Tėvo kūrinys - kardas - virto parama Ukrainai. Kartu tai buvo būdas pasakyti, kad reikia imtis tam tikrų žingsnių, užteks tylėti.

Kardo demontavimas, supjaustymas nebuvo kažkoks brutalus veiksmas, naikinimas, kova su vėjo malūnais, nes jis turėjo idėją.

Kūrinio gyvenimas buvo pratęstas tokia forma, kuri būtų naudinga. Taip, buvo diskusijos, norėta išgabenti kardą į Grūto parką, bet aš savo pasiekiau.

Pasikartosiu: nebegali būti neutralios pozicijos. Esi už arba prieš. Arba palaikai okupantus, nepriklausomos valstybės aneksiją, žudynes, arba ne. Aš darau viską, norėdamas pademonstruoti, jog nepalaikau Rusijos vykdomų žudynių Ukrainoje. Tad kardas savotiškai atgimė dronu.