Pernai Nidoje žmonės galėjo išvysti pirmojo 1932 m. pagaminto Lietuvos sklandytuvo T-1 veikiančią rekonstrukciją (meistras - Benvenutas Ivanauskas).

Nuo šlapios vištos iki padangių aso: duoklė buvusiems Nidos oro karaliams

(1)

XXI a. valstybės, tautos pažangos rodikliu laikomas jos informacininių technologijų išsivystymo lygis, o prieš šimtmetį tai buvo aviacija. „XX amžius – greičio amžius. Aviacija – greičio simbolis. Neatsilikime nuo gyvenimo. Ugdykime aviaciją“, - tokie Lietuvos aeroklubo (LAK) skelbimai mirgėjo tarpukario Lietuvos spaudoje.

Todėl lygiai prieš 90 metų, 1933 m. rugsėjo 3 d., tada dar plikose, smėlėtose kopose šalia Nidos atidaryta sklandymo mokykla reiškė daugiau nei sporto bazę: aukščiausios kategorijos sklandytojo licencijos gavimas buvęs pirmasis žingsnis norint tapti tikro lėktuvo pilotu.

Pačių entuziastų rankomis pastatyta Nidos sklandymo mokykla veikė 1933-1939 m., o dabar turistams beveik nežinomoje jos vietoje pušynuose įkurtas memorialas.

Minint garbingą jubiliejų kitą savaitgalį (rugsėjo 8-10 d.) minėtame kurorte vyks tris dienas truksianti aviacijos šventė.

Ši publikacija – duoklė buvusiems Nidos oro karaliams. Ir piratams. Ir juodiesiems vabalams. „Agurkų sodintojams“ kopose – taip pat.

Kaunas-Nida

1918 m. atkurtai Lietuvos valstybei prireikė nemažai laiko, kol į jos gyvenimą įsiliejo visoje Europoje šalies pažangos varikliu laikytas elementas – aviacija.

Lietuvaičiams reikėjo pradėti nuo nulio, todėl 1931 m. įsikūręs LAK ėmė populiarinti sklandymą.

Šioje srityje nemenką įdirbį jau turėjo kaimynai vokiečiai.

Tais pačiais metais į Vokietijai priklausiusioje Kuršių nerijos dalyje, Rasytės (dab. Rybačio) gyvenvietėje, įsikūrusią sklandymo bazę buvo pasiųstas jaunesn. ltn. Grigorius Radvenis-Heidrikis (1903-1989). Jis įvykdė aukščiausią - „C“ piloto normatyvą ir tapo pirmuoju kvalifikuotu sklandytoju Lietuvoje, sklandymo instruktoriumi.

Vokietijoje lietuviai 1931 m. nusipirko 3 sklandytuvo RRG „Zögling“ brėžinių komplektus, pagal kuriuos imti konstruoti sklandytuvai.

Šioje istorijoje iškyla Broniaus Oškinio (1913-1985) figūra: tuometis Kauno aukštesniosios technikos mokyklos auklėtinis pastatė pirmąjį lietuvišką-vokišką sklandytuvą, pavadintą T-1 („Technikas“-1). Entuziastas ne nukopijavo vokiškojo sklandytuvo modelį, o pats pakoregavo brėžinius bei padarė patobulinimų.

Taigi, 1932 m. Kauno priemiestyje, Petrašiūnuose, buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje sklandymo mokykla. Sklandytuvai buvo iškeliami į orą su guminiais amortizatoriais.

Jau pirmaisiais veikimo metais atlikta 410 skrydžių, pirmieji penki sklandytojai įvykdė „A“ normatyvus.

Padėjus sklandymo tradicijos pamatus labai greitai atsigręžta į Kuršių neriją, kurioje (Vokietijos teritorijoje esančiose Rasytės ir Pilkopės gyvenvietėse) jau veikė sklandymo mokyklos.

Petrašiūnų kalvelės buvo per žemos ir netenkino sklandytojų poreikių, tad buvo nuspręsta pasinaudoti aukštosiomis Nidos kopomis ir sklandymo mokyklą įkurti greta jų.

Ne bet kokią mokyklą, o tikrą būsimųjų lakūnų kalvę: Nidoje buvo sudarytos sąlygos sklandytojams įgyti „A”, „B” ir „C” (po jos jau galima mokytis valdyti motorinį lėktuvą) kategorijas.

Smėlėta nerija, apie 70 metrų aukštį siekusi (dabar – apie 50 m) ir vėliau Sklandytojų praminta kopa puikiai tiko, nes čia - nuolat vėjuota, o pučiant šiltam rytų vėjui susidaro tobulas sklendimui kopos šlaito antvėjis, šiltos srovės (vadinamieji termikai).

Be to, nukritus į smėlį mažiau žalojamas sklandytuvas, rečiau įvyksta nelaimingų atsitikimų.

Didžiojo oro pirato kalavijo kopija, saugoma Kuršių nerijos istorijos muziejuje Nidoje. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Didžiojo oro pirato kalavijo kopija, saugoma Kuršių nerijos istorijos muziejuje Nidoje. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Sužibėjo žaibiškai

Nidos sklandymo mokyklai pasirinkta pajūrio palvė tarp Sklandytojų kopos ir dabartinio Nidos kempingo. Prieš šimtmetį ji nebuvo apaugusi pušų mišku, kaip dabar.

Medžiagas (medieną ir kt.) sklandytuvų angarui, mokinių bendrabučiui su valgykla ir kitiems pagalbiniams pastatams lietuviai plukdė Nemunu iš Kauno, ir viskas Nidoje buvo suręsta vos per keletą mėnesių pačių sklandymo entuziastų rankomis.

Neringos muziejų gidė, muziejininkė Jūratė Ruzveltienė yra pasakojusi, jog pirmieji 9 sklandytojai į Nidą iš Kauno atvyko vandeniu – buksyru tempiama barža: joje sukrovė reikiamas statybines medžiagas, palapines ir sklandytuvus. Kelionė truko net 6 paras

. Esą jiems atvykus, vietiniai gyventojai stebėjosi ir sakė, kad čia sklandymo meną įvaldę tik kirai ir vanagai.

Apie naujosios ir vos per šešetą metų visoje Europoje išgarsėti spėjusios sklandymo mokyklos Nidoje atidarymą rašė laikraščiai. 1933 m. rugsėjo 5 d. „Lietuvos aide“ pažymėta, jog atidarymo iškilmes pradėjo Lietuvos fizikas, aviatorius Zigmas Žemaitis (1884-1969 m.), pasveikindamas vyriausybės, krašto ir valsčiaus atstovus bei svečius.

„Savo kalboje, tarp kitko, pažymėjo, kad reikalas organizuoti pas mus sklandymą iškilo savaime ir kad tas dalykas yra vienas iš Lietuvos aero klubo pagrindinių uždavinių“, - rašoma „Lietuvos aide“.

Tiesa, mokyklos krikštynose po atidarymo iškilmių mokiniai norėjo parodyti „sklandymo pratimų, tačiau dėl lietaus ir ramaus oro ilgiau pasklandyti negalėjo“.

Sklandymo paslapčių Nidoje galėjo mokytis žmonės nuo 16 iki 40 metų, o jų buvę įvairiausių: moksleiviai, kariškiai, amatininkai, prekybininkai ir kt.

1933 m. mokestis už mokslą būdavęs 50 litų už kiekvieną piloto laipsnį (gaudavo specialius ženkliukus su vienu, dviem arba trimis sklandančiais baltais kirais mėlyname fone).

Jei mokinys vieno sezono metu gaudavo visus tris laipsnius, mokėdavo 120 litų. Tarpukario spaudoje rašoma, kad per vieną mėnesį „vidutiniškai galima gauti A ir B laipsnius“.

Virš Nidos aukštųjų kopų. Sklandytuvas „Gandras“.

Virš Nidos aukštųjų kopų. Sklandytuvas „Gandras“.

1933 m. B. Oškinis savo sukonstruotu ir iš Kauno į Nidą atgebentu „Techniku“ įvykdė „C“ piloto normatyvus ir tapo pirmuoju tokią kategoriją turėjusiu sklandytoju Lietuvoje.

Pradėjusi nuo vos kelių sklandytuvų, mokykla 1937 m. jų turėjo per tuziną. Visi orlaiviai buvo sukonstruoti pačių lietuvių ir turėjo vardus „Sakalas”, „Nida”, „Gandras”, „Pūkas”, „Uodas”, „Perkūnas” ir kt.

Nuo 1933 m. iki 1939 m. (hitlerinės Vokietijos įvykdytos Klaipėdos krašto okupacijos) Nidos sklandymo mokykloje buvo paruošti 79 „C“ pilotai, 149 „B“, 242 „A“ pilotai, atlikta daugiau kaip 10 tūkst. skrydžių, ore išbūta daugiau kaip 260 valandų.

Nidos sklandymo mokykloje mokėsi ir užsieniečiai iš Latvijos, Estijos, Čekoslovakijos, Suomijos.

Čia pasiekti ir pirmieji Lietuvos sklandymo rekordai. 1935 metais sklandymo burtininku vadintas Jonas Pyragius (1901-1975) sklandytuvu „Sakalas” nuskrido 75 km nuotolį iš Nidos į Palangą pasinaudodamas audros frontu, o 1936 metais jis Nidos kopų atvėjyje išskriejo 22 val. 36 min. ir pasiekė ketvirtą rezultatą pasaulyje. 1938 metais Alfredas Gysas (1913-1978) išskriejo 26 val. 3 min., ir tai buvo trečias rezultatas pasaulyje.

Nuo pat sklandymo Lietuvoje pradžios buvo ir moterų sklandytojų. Nidoje Kazimiera Šalaviejūtė 1936 m. gavo “C” piloto vardą, o kitos tuo metu skraidžiusios sklandytojos įvykdė „A” ir „B” sklandytojų normatyvus.

  „Pasodintas agurkas“ su „Techniku“.

„Pasodintas agurkas“ su „Techniku“.

Įdomios tradicijos

Yra išlikęs ne vienas pikantiškas faktas apie savitus Nidos sklandymo mokyklos gyvenimo ypatumus. Pavyzdžiui, sklandytojai iki šiol naudoja frazę „pasodinti agurką“.

„Nesėkmingi skrydžiai, kai sklandytuvas krisdavo nosimi į smėlį, buvo vadinami „agurkų sodinimu“, arba tiesiog „agurkais“.

Šis pavadinimas kilo nuo vieno linksmo įvykio: kartą sklandyti buvo atvykęs agronomas iš Dzūkijos, bet, matyt, žemės ūkio verslas jam geriau sekėsi, nes vieno skrydžio metu jo sklandytuvas nesėkmingai nusileido nosimi į smėlį.

Šį sklandymą stebėjęs kitas pilotas visiems girdint sušuko: žiūrėkite, agronomas agurkus sodina!“ – pasakojo J. Ruzveltienė.

Remontuojamas T-1 šalia angaro.  VšĮ Nidos sklandymo mokyklos rinkinys.

Remontuojamas T-1 šalia angaro.  VšĮ Nidos sklandymo mokyklos rinkinys.

Gana dažnai sklandytuvai nukrisdavo, suduždavo. Sklandytojai net buvo įsteigę tokius apdovanojimus: Didžiojo oro pirato kalaviją ir Juodojo vabalo ordiną.

Oro pirato kalavijas buvo įteikiamas sklandytojui, kuris apgadindavo sklandytuvą, o Juodojo vabalo ordinas – už pakartotinį sklandytuvo sulaužymą.

Manoma, kad Juodojo vabalo ordinas savo pavadinimą gavo dėl šiltais vakarais dūzgiančių ir į sienas ar langus besitrankančių vabalų.

Kuršių nerijos istorijos muziejuje Nidoje galima išvysti to legendinio Oro pirato kalavijo XX a. 8 dešimtmetyje Jono Balčiūno darytą kopiją, kuri paremta Nidos sklandymo mokyklos auklėtinių prisiminimais.

Tai buvęs 1936-1938 m. sukurtas pereinamasis humoristinis apdovanojimas.

„Oro pirato kalavijas / Įsteigtas 1936 m. Nidoje / Pagamintas iš sudaužytų sklandytuvo šipulių / ir įteikiamas tam („asui“), kuris pakilo kaip aras, / o nutūpė kaip šlapia višta. / Šį garbingą kalaviją nešiojusiųjų parašai:.. .“

Toks įrašas puikuojasi ant kalavijo makštų.

Nidos sklandymo mokyklos pastatus, spėjama, 1945 m. sudegino sovietų okupantai.

Sklandymo tradiciją Nidoje bando gaivinti prieš keletą metų įsteigta VšĮ Nidos sklandymo mokykla.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder