Nuo priešo kulkų Ukrainos kariai slepiasi lietuvio lovose

Vytas yra Lietuvos pilietis, jo tėtis - tikras lietuvis. Deja, jau iškeliavęs amžinybėn. Mama baltarusė. Vytas gimė Kazachstane, nes ten susipažino jo tėvai. Ten gimė ir Vyto brolis. Tada tėtis pasakė, kad vaikai bus Lietuvos piliečiai. Kai Vytui buvo šešeri su puse metų, visa šeima grįžo gyventi į Lietuvą. Taip čia ir liko. Vyto močiutės sesuo iš mamos pusės taip pat baltarusė, tačiau šiuo metu gyvena Lvive.

Vytas gyvena Vilniuje ir užsiima verslu. Turi labai gerus verslo partnerius iš Ukrainos. Labai graži šeima, su kuria bendrauja jau daugiau kaip 5 metai. Kartu vysto verslą. Yra įrengę pabėgimo kambarius Vilniuje. Ukrainoje šis verslas dar iki karo buvo labai išvystytas. Ukraina pagal scenarijaus rašymą, išradingumą šioje verslo srityje visada buvo lyderė.

Praėjusių metų vasario 24 d., kai prasidėjo šie baisūs įvykiai, Vytas savo partneriui nedvejodamas pasakė, kad jeigu reikės kokios pagalbos, tegul iškart pasako. Gal reikia kam padėti apsistoti Lietuvoje. Vyto šeima turi butą sostinėje ir sodybą, tad vietos priimti žmones iš Ukrainos tikrai yra.

Po gero mėnesio partneris pasakė, kad jo buvusio bendrakursio penkių asmenų šeimai reikėtų pagalbos. Jie gyvena Kyjivo priemiestyje ir norėtų išvykti. Tai buvo metas, kai visas pasaulis sulaikęs žadą stebėjo košmariškus vaizdus iš Bučos.

Šeima jauna, todėl dėl visuotinės mobilizacijos vyrą vos išleido iš Ukrainos, nors jam diagnozuota sunki liga. Kartu su vyru atvažiavo žmona, jos mama ir du nepilnamečiai 4 ir 12 metų amžiaus vaikai. Vyto šeima užleido savo butą ukrainiečių šeimai, kuri ten gyveno daugiau kaip 2 mėnesius.

Šeima greitai ėmėsi ieškoti, kuo užsiimti Lietuvoje. Vyras, kiek leido sveikata, ėmė dirbti kartu pabėgimo kambarių versle. Žmona - konditerė, kepa skanius tortus. Įsidarbino Vilniaus kepyklėlėje. Lietuviškas kolektyvas labai puikiai ją priėmė. Sūnus irgi greitai adaptavosi ir dabar lanko ukrainietišką mokyklą, o dukrytė buvo priimta į darželį. Net ir vaikų močiutė nesėdi be darbo. Namie ėmė kepti ukrainietiškus riestainius. Iš pradžių tai buvo kaip hobis, dabar jau pilnas feisbukas užsakymų. Šeima tikrai sėkmingai integravosi pas mus, o lietuviai labai gražiai juos priėmė.

Vytas puikiai prisimena tą dieną, kai jis sutiko šeimą ir perdavė jiems savo buto raktus. Kalbėjosi kokias keturias valandas. Šokiravo ukrainiečių gyvi pasakojimai apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Buvo sunku patikėti, kad aplinkui skraido skeveldros, sproginėja bombos. Ir visa tai pasakojo žmonės, kurie ką tik ištrūko iš šio pragaro. Kraupu buvo matyti, kaip ką tik iš Ukrainos atvažiavę vaikai, Vilniuje išgirdę skrendančio lėktuvo garsą, mikliai sutūpė po stalu.

Toks buvo pirmasis Vyto sąlytis su prasidėjusia plataus masto invazija Ukrainoje. Vytas, suteikęs pastogę karo pabėgeliams, toliau nerado sau vietos ir vis galvojo, kuo dar kartu su komanda galėtų prisdėti prie pagalbos kariaujančiai Ukrainai. Po pasitarimo, ilgai nelaukęs, Vytas paskambino į Vilnius TECH universiteto Pramoninio dizaino katedrą ir išdėstė savo sumanymą. Vyto idėja buvo suprojektuoti, o vėliau ir imti gaminti gultus-lovas, skirtas karo zonai. Vienos būtų pritaikytos vaikams ir moterims, kurie laikinai glaudžiasi prieglaudose, kiti gultai - slėptuvėms ir net apkasams. Vytas universiteto mokslininkams nusiuntė aprašą, savo įsivaizdavimą, kokios lovos turėtų būti, kokių charakteristikų.

Universitetas labai greitai reagavo ir po gero mėnesio jau buvo pristatyti pirmieji prototipai. Tai buvo greitai surenkamos lovos. Su konstruktoriais bandomosios lovos buvo pagamintos, keletą kartų testuotos.

Labai greitai lovos buvo pradėtos gaminti masiškai. O liepos gale Vytautas jau su pirma paties sugalvotų lovų partija važiavo į Charkivą, dar iki Charkivo didžiojo mūšio, kurio metu Ukrainos pajėgos nustūmė okupantus atgal už fronto linijos. Vežė pilną autobusiuką humanitarinės pagalbos, ten buvo ir dalis „Blue-Yelow“ krovinio. Buvo ir pirmi Vyto iniciatyva pagaminti dvidešimt gaminių. Nuo to laiko užsimezgė labai šilti kontaktai su Charkivo garnizono kariais. Toje pirmoje humanitarinėje siuntoje buvo ir 1000 „Spartos“ kojinių. Kojinės buvo neįprastos, su širdutėmis, zuikučiais. Charkivo kariai jas prisimena iki šiol labai šiltai ir su pajuokavimais. Toks menkniekis, bet kariaujantiems vyrams tai buvo proga nusišypsoti ir prisiminti, kad pasaulis dar gali būti linksmas.

Kartais kare ne tik ginklai yra svarbūs. Svarbu yra ir kokia tavo kasdienė buitis kariaujant. Taip Vytas su komanda priėjo prie nuomonės, kad būtų gerai, jog fronto kariai miegotų ne ant lentos, kad galėtų laikytis bent elementarios higienos.

Iš pirmos karo kelionės Vytas su komanda grįžo kitokie negu išvažiavo. Didžiausią šoką sukėlė Charkivo Saltavkos rajonas, iš tos pusės, kur puolė priešas. Charkivas atsilaikė, bet buvo visiškai sugriautas gyvenamasis mikrorajonas. Kad geriau įsivaizduotume, tai tas pats, kas Vilniuje būtų visiškai nuo žemės nušluoti Lazdynai. Vaizdas daugiau negu kraupus. Ištisi daugiaaukščiai sugriauti. Vaikštant dar jautėsi didelė smarvė nuo gulinčių ir yrančių priešų kūnų. Lydėję kariškai pasiūlė pasižiūrėti, nes dar ne viską buvo spėję sutvarkyti ir išvalyti. Lietuviai atsisakė. Vaizdai sukrečiantys. Prieini prie apdegusio devynaukščio, kurio viduryje - didžiulė kiaurymė. Atrodo, kad namas tapo vaiduokliu, bet staiga iš to paties namo krašto tau ima mojuoti aštuoniasdešimties metų senelis. Tas karys, kuris lydėjo lietuvius, sušuko senolio vardą. Šis atsiliepė, kad viskas gerai, ir toliau saugojo savo namą. Nėra nei dujų, nei elektros, nei vandens. Tada buvo vasara. O kaip senoliui išgyventi žiemą?

Tame pačiame sugriautame rajone, kur spengia tyla lyg siaubo filme, eina jauna porelė. Pakalbini juos, jie apsidžiaugia ir sako, kad smagu, jog mūsų neužmirštate, nepaliekate likimo valiai, atvažiuojate iš Lietuvos ir viešinate pasauliui, ką barbarai padarė. Jie paėmė paskolą, nusipirko butą, šiandien jo nebėra. Jiems reikia kurti gyvenimą, o jie neturi kur eiti, neturi nuo ko atsispirti. Bet jiems liko svarbiausia - jie gyvi ir turi vienas kitą.

Bus daugiau.