Nuo elektriko iki pedagogo - tik vienas trumpasis jungimas

„Esu dėkingas Karalienės Luizės jaunimo centro teatro studijos “Aušra„ kolektyvui, kad neišvijo manęs, kai pavargęs nuo visiškai jokio pasitenkinimo neteikiančio elektriko ir automobilių detalių surinkėjo darbo vieną dieną atvėriau šios studijos duris ir nedrąsiai pratariau:

“Gal jums reikia aktoriaus, nes aš labai noriu vaidinti", - kaip prasidėjo jo kino industrijos ir teatro karjera, prisimena 31-erių M. Slovikas.

Televizorių žiūrėdavo iš kitos pusės

Dabar jis vaikų itin mylimas vadovas, teatro studijoje „Aušra“, be kita ko, mokantis jaunimą prisijaukinti garsą, šviesas ir vaizdo kameras.

„Kiek save pamenu, mane visada traukė ir kinas, ir technika. Dar būdamas vaikas mėgdavau žiūrėti ne tik į televizoriaus ekraną, bet ir užlindęs už televizoriaus pro plyšelius stengdavausi įžvelgti, kaip tas mechanizmas veikia iš vidaus...

Buvau tarsi užgimęs elektronikos specialistas, labai greitai susigaudydavau, kas ir kaip veikia. Bet lygiai taip pat manyje giliai buvo įsišaknijęs ir meninis pradas. Regis, buvau septynerių,

kai pirmą kartą pamatęs Džimą Kerį filme “Melagis, melagis„ pareiškiau, kad ir aš galėčiau taip pat suvaidinti...“ - prisimena M. Slovikas.

Tačiau kelias iki aktorystės buvo gana ilgas. Dabar vyras gailisi, kad būdamas vaikas nelankė teatro studijos ar kurio nors kito širdžiai mielo užsiėmimo.

„Dabar atrodo, kad pačius produktyviausius paauglystės metus iššvaisčiau veltui. Tačiau tuomet mano tėvai buvo išvykę gyventi į Airiją, o aš ten nenorėjau likti, tad grįžęs į Klaipėdą gyvenau su močiute ir mėgavausi laisve.

Tada atrodė, kad nieko nėra svarbiau nei draugai... O, jei kas dabar grąžintų tuos metus“, - dabartinius paauglius nešvaistyti dienų veltui švelniai protina būrelio vadovas.

Tiesa, ir pirmoji pažintis su „Aušros“ teatru nebuvo labai įkvepianti. Martynui buvo 17, kai jo širdies draugė, dabartinė žmona Rūta nusivedė jį į vieną spektaklį.

„Iki šiol pamenu, kaip sėdėjau sutrikęs visą spektaklį ir nieko nesupratau, kas čia vyksta. Tada sau prisiekiau, kad niekada čia daugiau negrįšiu, bet, kaip matote, posakis “Niekada nesakyk niekada„ iš tiesų veikia“, - dabar juokiasi vyras.

Pasitikėjimas elektrikui nepadėjo

Iki antrojo - lemtingojo - apsilankymo „Aušros“ teatre Martynui teko sudėvėti ne vienas geležines kurpes. Kad ir kaip jis svajojo apie aktorystę, baigęs mokyklą artimųjų paprotintas pasirinko, regis, su menu nieko bendra neturinčią elektros ir automatikos inžinieriaus specialybę.

„Puikiai prisimenu pirmąją dieną elektriko amplua. Buvau be galo savimi pasitikintis, tad gavęs pirmą užduotį sujungti trifazę skydinę tik prunkštelėjau: “Be problemų. Nėra čia ką veikti, štai keturi laidai, trys fazės, neutralas...„

Tačiau kai kelias valandas man šitaip iš peties paplušėjus pagalbininkas pabandė įjungti skydinę, viskas kaipmat driokstelėjo, žiežirbos tik pasipylė...

Žodžiu, įvyko trumpasis jungimas. Pasirodo, reikiamų gumų neuždėjau, pliki laidai su metalu lietėsi“, - nesėkmingą elektriko karjeros pradžią prisimena M. Slovikas.

Visgi šiame darbe jis kankinosi dvejus metus, ne ką geriau jautėsi ir vėliau dirbdamas automobilių detalių surinkimo kompanijoje.

Jautėsi, lyg laimėjęs aukso puodą

„Ir vieną dieną televizijos ekrane išvydau savo buvusią klasiokę Godą Petkutę. Ji vaidino viename lietuviškame seriale. Taip užpavydėjau ir paskambinau pasiguosti, kad ir aš norėčiau būti jos vietoje. Goda ir pasiūlė man nueiti išbandyti jėgas į teatro studiją “Aušra„. Iš karto net nesuvokiau, kad tai tas pats teatras, į kurį buvau sau pažadėjęs kojos daugiau nekelti. Pamenu, atėjau ir tiesiai šviesiai paklausiau, gal jiems reikia aktoriaus“, - pasakojo vyras.

Jis iki šiol labai dėkingas teatro studijos „Aušra“ vadovui Gediminui Miliniui ir režisierei Editai Milinienei, kad jie patikėjo juo ir leido išbandyti jėgas scenoje.

„Jūs net neįsivaizduojate, kaip aš jaučiausi, kai Gediminas pasakė, kad galėsiu vaidinti. Paskambinau savo mylimajai ir verkiau iš laimės.

Atrodė, kad mažų mažiausiai laimėjau aukso puodą“, - iki šiol emocijas prisimena būrelio vadovas.

„Geriausios pamokos - klaidos“

M. Slovikas greitai patyrė, ką reiškia scenos jaudulys ir euforija, kai puikiai pasiseka įsikūnyti į kuriamą personažą. Teatre pravertė ir jo techniniai gebėjimai, tad jis greitai įsiliejo į darnią „Aušros“ šeimą.

„2016-aisiais vadovas Gediminas sugalvojo, kad teatre šalia visų kitų veiklų būtų pravartu įkurti ir kino studiją.

Tačiau to, kad aš jai vadovausiu, negalėjau net sapne susapnuoti, tad Gedimino pasiūlymas imtis šios veiklos atrodė tarsi dar vienas laimėjimas. Taip į mano gyvenimą sugrįžo mano vaikystės svajonė - kinas“, - pasakojo M. Slovikas.

Kad galėtų mokyti vaikus, jis baigė ir pedagogikos, ir psichologijos kursus, bet pats svarsto, kad labiausiai dirbant su jaunimu praverčia paprastas žmogiškas požiūris į jauną žmogų.

"Geriausios pamokos yra klaidos. Pirmaisiais metais aš įsivaizdavau, kad su vaikais mes tiesiog kursime kiną. Tačiau jau per pirmus metus supratau, kad

pradėjau ne nuo to galo. Greitai suvokiau, kad vaikams reikia visai ne galutinio produkto. Tuomet prisiminiau G. Milinio dažnai taikomą pratimą, kai jis scenoje kreida nupiešia apskritimą, jo viduryje padeda tašką ir užduoda paprastą klausimą, kas mes esame, kai gimstame.

Paprastai daugelis jaunų žmonių vardija, kad jie yra vaikai savo tėvams, broliai ar sesės ir t. t. O atsakymas yra paprastas - gimsta tiesiog žmogus.

Atsiminęs šį pratimą aš suvokiau, kad mano misija visų pirma yra grąžinti jaunus žmones į žmogaus būseną.

Dabartinė aplinka, sociumas tarsi visus suniveliuoja, vaikai labai greitai pamiršta, kuo jie nori būti, jie nori pritapti prie draugų, nori paklusti tėvams, pamėgdžioja kitus, žvaigždes ir praranda savo savastį.

Didžioji dalis vaikų atrodo labai užspausti visuomenės normų, turi daugybę kompleksų. Visa tai varžo kūrybą. Todėl visų pirma mokau vaikus atsipalaiduoti, nebijoti klysti, nebijoti nepritapti prie masės, ir tik tada prasideda kūryba", - pasakojo M. Slovikas.

Vadovas neslepia, kad šiais laikais, kai visą pasaulį užvaldę socialiniai tinklai ir kone kiekvienas įsivaizduoja esantis megažvaigždė, sudominti jaunimą rimtesniu požiūriu į kiną nėra lengva.

„Tačiau juk ir tame pačiame “Tik Toke„ gali arba kitus pamėgdžioti, arba nufilmuoti taip, kad visi aiktelės iš nuostabos. O kad taip nutiktų, reikia šiek tiek žinių“, - jaunus žmones intriguoja vadovas ir ragina išbandyti jėgas kino užsiėmimuose.

Būrelio vadovas pastebi vaikų akyse, o ir pats savo kailiu patyrė, kad teatras grąžina sielos džiaugsmą.

„Atrodo, ateina po pamokų į užsėmimus visi tokie pavargę, išsunkti, o išskrenda tarsi ant sparnų. Vaikai džiaugiasi, kad jie čia atranda tai, kas jiems patinka, savus žmones, bendrystę.

Aš esu laimingas matydamas, kad padėjau jaunam žmogui atsiskleisti“, - džiaugėsi M. Slovikas.

Vadovas džiaugiasi, kad iš pirmosios grupės net 4 jaunuoliai pasirinko kino industrijos specialybes.

Jau pavyko nuskinti laurus ir respublikiniame trumpametražių filmų festivalyje „Video virdulys“, kur jo auklėtinių sukurtas kūrinys buvo pripažintas pirmosios vietos laimėtoju.

„Žinote, dirbdamas su vaikais pastebėjau vieną keistą dalyką - daugelis dabartinių tėvų savo atžalas auklėja net per griežtai“, - stebėjosi pats penkiametį vaiką auginantis ir greitai dar vieną atžalą sūpuosiantis jaunas tėtis.

Jis svarsto, jog būsima Lietuvos kino ateitis priklauso nuo dabartinės kartos.

„Tikiuosi, jog jaunimas pradės laužyti įsisenėjusias lietuviško kino šaknis ir kurs naujus, kokybiškus ir nebanalius filmus“, - vylėsi M. Slovikas.