„Neturiu plano „B“ nes esu atvira visiems planams“

Šiandien didžiausias Dovilės tikslas yra toliau plėsti savo platformos gomama.lt veiklą Lietuvoje ir nenustoti skatinti mamų siekti savo verslo idėjų realizavimo.

Dovile, kodėl anuomet, dar būdama moksleivė, sugalvojote išvykti iš Lietuvos?

Dar besimokydama Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje dalyvavau mainų programoje, kurios metu gavau šansą metams laiko išvykti mokytis į Švediją. Visą tą laiką gyvenau švedų šeimoje ir lankiau ten mokyklą. Tai buvo mano pirmoji patirtis šioje šalyje. Buvau iš karto „įmesta“ į visiškai naują aplinką, todėl buvau priversta išmokti ir švedų kalbą.

Kai baigėsi mokslo metai, grįžau į Lietuvą, pabaigiau 12-ą klasę ir vėl išvykau studijuoti į Švediją. Studijavau verslo administravimą ir ekonomiką. Pabaigiau bakalauro ir magistro studijas. Kol studijavau, pusmečiui - vėl pagal mainų programą, buvau išvykusi pusei metų į Singapūrą. Jau po magistro studijų gavau pasiūlymą atlikti praktiką viename Šveicarijos banke. Pagalvojau, kad pasiūlymas tikrai neblogas. Taigi pasinaudojau juo, pusei metų (bent jau tuo metu taip maniau) išvykau į Šveicariją. Iš viso praleidau 5-erius metus Švedijoje ir 9-erius Šveicarijoje.

Ar nesinorėjo grįžti į Lietuvą jau iš karto po studijų?

Visko buvo... Bet tuo metu atrodė, kad taip reikia. Taip ir dariau. O tada nelabai mačiau grįžimo kaip alternatyvos, neįsivaizdavau, ką čia, Lietuvoje, galėčiau toliau veikti. Tačiau, žinoma, pamažu atėjo mintys, kad vis dėlto noriu būti arčiau šeimos ir dirbti lankstesnį darbą, kad nereikėtų grįžinėti į namus tik savaitgaliais ir pirmadieniais, anksčiausiu reisu iš Palangos parskristi tiesiai į darbą. Tikriausiai jau tada po truputį ėmiau suvokti, kad reikia viską keisti.

Kaip atrodė jūsų darbas Šveicarijos banke? Kokias pareigas jame ėjote?

Pareigos keitėsi. Po praktikos mane pastebėjo ir gavau galimybę dalyvauti vienoje prestižinėje programoje, kurios metu galėjau išbandyti savo, kaip darbuotojos, jėgas keliuose skirtinguose departamentuose. Daugiausia dirbau iždo ir finansų skyriuje. Buvau atsakinga už tokius dalykus, kaip rinkos analizė, įvairūs analitiniai dalykai ir t. t. Tačiau pamažu perėjau į projektų vadovės pareigas, nes mane pačią labai „užkabino“ šitas darbas, vadovavimas projektams ir jų vystymas. Galiausiai ir pačiai tuo metu jau norėjosi labiau dinamiškos veiklos.

Tada gavau pasiūlymą dirbti vienoje didžiausioje pasaulio verslo konsultacijų įmonėje. Ten jau padėdavau kitoms įmonėms vystyti didžiulius projektus.

Nors ilgainiui darbas tapo sunkiai pakeliamas emociškai ir net fiziškai, suprantu, kad jis visgi jums patiko?

Taip, jis man tikrai patiko, nes mane labai motyvavo augimas ir tai, kad kiti mane pastebi ir nori, kad daryčiau dar daugiau, taip pat labai skatino vykdomi darbai ir jų įgyvendinimas, nuolatinis matymas, kad prisidedi prie pasaulinio lygio milijoninių projektų. Tačiau tuo pačiu metu kažkur giliai viduje kirbėjo noras daryti kažką kita. Nes nepaisant to, kad viskas tarytum ir atrodė gerai, jaučiau, kad šioje veikloje nesu tikroji „aš“ ir gal visa tai darydama nerealizuoju savęs 100 procentų.

Visada norėjosi prisidėti prie vykdomų projektų dar labiau, o ne tiesiog būti mažu žmogumi didelėje kompanijoje. Norėjosi būti arčiau žmonių ir padėti smulkesniems verslams.

O ir pats darbas neteikė tokios laisvės, kurios norėjau. Vis dėlto žinojau, kad noriu susikurti šeimą, būti arčiau savo pačios šeimos, grįžti į Lietuvą.

Greičiau sprendimą, jog reikia keisti gyvenimo būdą, priėmėte po to, kai darbo metu nualpote ir kartu su vyru išvykote atostogų į Balį?

Taip, tai buvo toks, kaip aš sakau, „wake up call“. Tuo metu dariau didžiulį projektą, kurį turėjome paleisti Singapūre. Kadangi reikėjo derintis prie Azijos laiko zonos, dirbti pradėdavome nuo 5 valandos ryto, o kartais ir dar anksčiau. Darbas trukdavo iki 19 valandos vakaro. Buvo labai sunku tiek fiziškai, tiek ir emociškai, nes nuolatos jaučiau didelį spaudimą. Visgi buvau atsakinga už šį projektą.

Tiesiog turėjau tokią situaciją, kai visko jau buvo per daug, ir nualpau. Negana to, dar ir stipriai susižeidžiau. Tada, būdama ligoninėje, ir supratau, kad yra kitų dalykų, kurie man svarbesni - šeima, nuolatinis atstumas ir gyvenimo susidėliojimas taip, kaip noriu aš pati. Suvokiau, kad sveikata ir visos kitos vertybės yra kur kas reikšmingesnės negu pinigai, kuriuos uždirbu.

Ar priėmus sprendimą paleisti visa tai, ką tiek ilgai kūrėte, palengvėjo?

Taip, tikrai. Tada dar ir su vyru pasikalbėjome ir jis kaip tik ir paklausė: „Gal paleidžiame? Užteks kalbėti, reikia kažką daryti.“ Nes iki to laiko, kol atsidūriau ligoninėje, visi pamąstymai ir tebuvo tik galvoje, nepasiryždavau imtis konkrečių veiksmų.

Tada, nors dar gerus metus laiko dirbau, vakarais ir savaitgaliais pradėjome kartu su vyru vystyti virtualius verslus, patys stebėdami ir analizuodami, kaip ir ką būtų galima pasidaryti. Dar po pusmečio supratome, kad jei norime, kad mums pavyktų susikurti kažką savo, man reikia palikti darbą. Tada pusei metų išvykome į Balį. Ne atostogauti, o dirbti.

Sprendimą išvykti į šią salą lėmė ir tai, jog norėjome sumažinti pragyvenimo kaštus. Nes gyvenant Šveicarijoje šios išlaidos tikrai didesnės. Galiausiai norėjosi būti apsuptiems ir Balio gyventojų bendruomenės. Gyvenome miestelyje, kuriame tokių „virtualių klajoklių“ kaip mes, dirbančių internetu, buvo daugiau. Mes labai greitai pritapome prie ten esančios visuomenės, dalyvavome visuose renginiuose, o aš, kaip kempinė, viską gėriau į save ir visas įgytas žinias bandžiau pritaikyti virtualioje erdvėje.

Gimus mažylei, visgi grįžote į Lietuvą. Kaip atrodė tie pirmieji mėnesiai čia, po tiek metų praleistų užsienyje?

Na, sprendimas grįžti buvo jau anksčiau apgalvotas. Kai tik sužinojome, kad laukiamės, apsisprendėme galutinai. Tačiau jau prieš tai žinojau, kad nors kai kas ir bus kitaip nei buvo Šveicarijoje, kiekviena šalis turi savo pliusų ir minusų. Į viską žiūrėjome labai pozityviai. Todėl tie pirmieji mėnesiai parskridus tikrai buvo lengvi. Žinoma, pandemija taip pat daug dalykų pakoreguoja, vis dėlto, kai esi uždarytas, nesvarbu, kokioje šalyje, sėdi namuose.

Sugrįžote į tėvynę ne tuščiomis. Parsivežėte ir jau įgyvendinate verslo idėją gomama.lt. Kaip sekasi ją vystyti? Apie ką ji?

Mūsų platforma dar yra ganėtinai nauja. Paleidome ją tik praėjusių metų gruodžio mėnesio gale. Tai yra bendruomenė, klubas verslioms mamoms. Mes vienijame mamas, kurios jau turi savo verslus ir nori juos perkelti į aukštesnį lygį, kurios dažnai jaučiasi vienišos ir trūksta paprasto palaikymo, pasikalbėjimo ar tiesiog „užvedimo“ ant kelio. Taip pat jungiame į savo bendruomenę tas mamas, kurios dar tik pradeda kurti savo verslą ir svarsto, kaip savo idėjas įgyvendinti.

Platformoje vyksta narių susitikimai, kurių metu visos pasikalbame, motyvuojame viena kitą, pasidalijame laimėjimais, įvairia informacija. Taip pat turime nemažai mokymų su geriausiais Lietuvos ekspertais. Tokiu būdu mamos gali mokytis, kaip komunikuoti socialiniuose tinkluose, kaip pagerinti savo pardavimus ar susikurti elektroninę parduotuvę ir t. t. Čia moterys gauna ir žinių, ir įkvėpimo, tarpusavio bendravimo, paramos ir supratimo.

Labai smagu matyti, kaip mamos viena kitai duoda ir patarimų, ir įžvalgomis dalijasi. Šiuo metu mano didžiausias tikslas yra pritraukti dar daugiau mamyčių, didinti jų verslumą ir didinti šią bendruomenę. Idėjų, kaip ši veikla gali augti toliau, yra daug.

Ar nesibaiminote, kad gali nepavykti? Ar turėjote planą „B“, jeigu kartais sugriūtų planas „A“?

Baimė yra visada. Visą laiką galvoji, kad gali nepavykti. Bet aš labai tuo tikėjau. Niekada sau neatleisčiau, jei nebūčiau sau suteikusi šanso net pabandyti. Galiausiai visada stengiuosi prisiminti, dėl ko aš tai darau - kad įkvėpčiau bent vieną mamą ir tokiu būdu padėčiau jai pakeisti gyvenimą. Ir kaskart, kai gaunu žinutes, kuriose rašoma, kad kažkam tikrai padėjau pasiekti tikslų, mane labai motyvuoja ir įkvepia eiti toliau. O kai jau būna labai sunku, prisimenu mamų šypsenas per susitikimus ir gražius atsiliepimus. Tai man tikrai padeda nenuleisti rankų.

Taigi plano „B“ kaip ir neturiu, nes esu atvira visiems planams.