Nemirštanti kalėdinio atviruko tradicija

„Kultūros uosto“ puslapiuose prieš šventes kviečiame pažvelgti į praeitį ir pasigrožėti senais kalėdiniais atvirukais iš muziejų archyvų ir prisiminti atviruko istoriją.

Fabrikinis atvirukas - „blogo tono“ ženklas

Pavadinimas „atvirukas“ arba „atvirlaiškis“ kilo iš žodžių junginio „atviras laiškas“ arba „pašto kortelė“, kuri iš pradžių nebuvo susijusi su pašto institucija, o perduodama iš rankų į rankas.

Seniausia tokio pobūdžio kortelė saugoma Britų muziejuje Londone. Manoma, kad ji buvo pagaminta XV a. XVIII a. Rusijoje, valdant Jekaterinai II, tokios kortelės su sveikinimais ir linkėjimais Kalėdų ir Naujųjų metų proga buvo privalomos.

1795 m. anglų dailininkas Dobsonas, norėdamas pasveikinti savo draugus su Kalėdomis, nutapė keletą atvirukų su žiemos vaizdais. Kai kurie šaltiniai šį įvykį laiko atviruko pradžia.

Serijiniu būdu gaminti kalėdinius atvirukus pirmasis sumanė taip pat britas Henry Cole. 1843-iaisiais šis verslininkas, nerasdamas laiko pats ranka parašyti kalėdinių sveikinimų, kreipėsi į savo draugą, garsų to meto iliustratorių, ir paprašė nupiešti kalėdinį atviruką, vaizduojantį jo šeimą.

Verslininkas nusprendė pagaminti daugiau atviruko kopijų ir išsiųsti jas savo giminaičiams ir kolegoms, linkėdamas linksmų Kalėdų. Atvirukai buvo atspausdinti naudojant litografijos techniką ir nuspalvinti rankiniu būdu.

Visgi iki XIX a. vidurio buvo manoma, kad sveikinti artimuosius fabrikiniais atvirukais yra blogas tonas, ir aristokratai kurdavo juos patys. Atvirukams gaminti buvo naudojama beržo tošis arba kito medžio žievės vidinė pusė. Taip pat buvo populiaru atviruką išsiuvinėti ant šilko.

1875 m. pašto korteles buvo leista naudoti tarptautiniu mastu, o galutinai jos įteisintos 1878 m. Tarptautiniame pašto kongrese Paryžiuje. Ši data oficialiai laikoma atviruko gimtadieniu. Tada buvo nustatytas ir standartinis atvirlaiškio formatas - 9X14 cm, kuris galiojo iki 1925 m.

Dominavo gamtos peizažai

Į Lietuvą pirmieji atvirukai atkeliavo iš Vakarų Europos XIX a. pabaigoje, o jų populiarumas ypač išaugo po 1905 m., kai buvo panaikintas caro valdžios draudimas rašyti lietuviškais rašmenimis.

Leidėjai iš Vokietijos, Švedijos, Prancūzijos įsigydavo tenykščių atvirukų vaizdus, prototipus, užrašydavo lietuviškus sveikinimus ir spausdindavo Lietuvos rinkai.

Kalėdiniai atvirukai dažniausiai vaizdavo žiemos peizažus, apsnigtas bažnytėles, sodybas, gyvūnus, eglės šakeles, žvakes, žaisliukus. Buvo leidžiamos ir dailininkų A. Žmuidzinavičiaus, A. Jaroševičiaus paveikslų reprodukcijos.

XX amžiaus pradžioje visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, šalia populiariausių atvirukų su apsnigtos gamtos vaizdais ir religiniais motyvais atsirado ir Kalėdų Senis bei užrašas „Su Naujaisiais metais“. Tokiu būdu verslininkai pratęsė kalėdinių atvirukų galiojimo laiką.

Atvirukų leidyba Lietuvoje klestėjo ir tarpukariu. Juose buvo užfiksuoti įvairiausi miestų, istorijos ir architektūros paminklų, kaimo sodybų, koplytstulpių, kraštovaizdžių vaizdai.

1940 metais Lietuvai tapus SSRS dalimi, religinių temų atvirukai išnyko. Juos nelegaliai pardavinėdavo prie bažnyčių, turguose. Dažniausiai tai buvo „smetoninių“ atvirukų kopijos, kuriuos spausdino kaip nuotraukas - kontaktiniu būdu, kartais juos paspalvindavo medvilnei skirtais dažais. Pažymėtina, kad už tokių atvirukų platinimą buvo baudžiama.

Kaip kalėdiniai sveikinimai buvo siunčiami ir neutralūs leidyklų atvirukai, kuriuose pavaizduota žiema, eglutė ar gėlių puokštės.

Klaipėdietiški atvirukai su apledėjusiu švyturiu

Gražią įvairių laikotarpių kalėdinių atvirukų kolekciją turi sukaupęs Kretingos muziejus. Dalis jų yra skaitmenizuoti ir prieinami Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje (LIMIS).

Klaipėdoje kalėdinių atvirukų kolekciją kaupia Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Lietuvos jūrų muziejus.

Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės, šioje įstaigoje saugomus atvirukus galima išskirti į dvi kategorijas.

Vieni XX a. pradžios atvirukai yra importuoti, spausdinti Vokietijoje, kitose Europos šalyse, o pardavinėti Klaipėdoje (Mėmelyje). Nors mūsų mieste taip pat veikė spaustuvės, tačiau jose atvirukai, anot Z. Genienės, nebuvo spausdinami.

"Muziejaus Ikonografiniame rinkinyje taip pat saugomi fotografo Kosto Jagučio stiklo negatyvai atvirukams spausdinti.

Kostas Jagutis gimė 1896 m. liepos 18 d. Kretingoje. Baigęs Kretingos pradinę mokyklą persikėlė gyventi į Klaipėdos kraštą. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo mobilizuotas į Vokietijos kariuomenę, kurioje išmoko fotografuoti. Po karo grįžo į Lietuvą, apsigyveno Tauragėje. 1920 m. persikėlė į Kretingą, atidarė foto ateljė.

Nuo 1932 m. su šeima gyveno Klaipėdoje, kur nuomojo butą ir patalpą fotografavimui. Fotografavo žmones, įstaigas, įdomesnius ir žymesnius pastatus, panoramas, šeimos ir miesto šventes.

Pats gamino atvirukus, kurie skyrėsi nuo kitų fotografų darbų. Jie buvo papuošti įvairiais piešiniais, rėmeliais, ranka rašytu tekstu bei pailgintu formatu, tiesiai ant negatyvo išraižydavo parašą ir užrašą.

1939 m., vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, persikėlė į Kretingą kur dirbo ir gyveno iki mirties. Mirė 1974 m. liepos 31 d., palaidotas Kretingos kapinėse", - komentavo Z. Genienė.

FOTO APRASAS Kalėdiniai atvirukai iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo ir LIMIS sistemos, pateikti Lietuvos jūrų muziejaus, Kretingos muziejaus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus.