Mokytoja Veronika: „Mokiniai myli, kolegos nesisveikina“

„Pati dar neturiu vaikų. Vis dėlto manau, kad būsiu griežta, bet teisinga mama. Tokia esu ir su mokiniais. Taisyklės yra gerai, kai jų laikomasi. Visada turi būti argumentas, kodėl reikia jų laikytis, o ne dėl to, kad mokytojas taip sugalvojo“, - sako mokytoja Veronika Kazilionė.

- Po rudens atostogų vaikai jau spėjo pristatyti perskaitytų knygų sąrašą? Ar vis dėlto daugelis jų gyveno „playbox“ režimu?

  - Atostogos nėra skirtos namuose knygas graužti. Pasimokyti spėsime. Mokomės mokykloje, o atostogos yra skirtos pailsėti. Esu už poilsį, tačiau ne tą pasyvų prie televizoriaus. Vaikus raginu atostogas praleisti kuo aktyviau – jei neturi galimybės kur nors išvykti, tuomet būti kuo daugiau lauke. Svarbus ir gyvas bendravimas – su tėvais, draugais. Jei tėvai dirba ir neturi galimybės su vaikais paatostogauti, tuomet siūlau kooperuotis su artimaisiais, seneliais, kurie galėtų skirti vaikams dėmesio.

  - Valstybinėse ugdymo įstaigose su vaikais, liaudiškai tariant, nesicackinama. Jūs, panašu, diegiate šiuolaikinį požiūrį. Ne be reikalo socialiniuose tinkluose tapote tikra žvaigžde.

  - Visus aštuonerius darbo praktikos metus dirbau ir tebedirbu toje pačioje valstybinėje įstaigoje – Vilniaus Vydūno progimnazijoje. Valdžiai nesu palanki, dėl to manęs nemėgsta. Kartą socialiniuose tinkluose parašiau „pasiduodu“, kai mokykloje administracija manęs nenorėjo išleisti atostogų, nors su moksleivių tėveliais buvome viską suderinę. Išsiprašiau vis tiek. Bet, žinoma, tik su tėvų pagalba.

  - Teko girdėti, kad su jumis net kolegos nesisveikina. Nepatinka jūsų laisvas aprangos stilius. Nei kuklaus kuoduko, nei akinukų...

  - Visų pirma aš esu moteris ir žmona, o tik paskui mokytoja. Manau, kad kiekviena moteris turi atrodyti stilingai, nesprausti savęs į išgalvotus rėmus, kaip turi atrodyti mokytoja – kukli, su sijonu žemiau kelių, susirišusi plaukus. Esu graži, ryški moteris ir noriu tai parodyti pasauliui. Noriu, kad vaikai matytų, jog gali būti ryškios asmenybės ir nereikia užsidaryti savyje. Kolegėms tai nepatinka. Joms nepatinka, kad apie tai garsiai kalbu, esu šiuolaikiška, laužau standartus, todėl eina pro mane ir praeina lyg būčiau nematoma. Bet man nė motais, ką apie mane galvoja. Jei apie mane ką nors blogai galvoja, jie yra už mane blogesni. Geri žmonės negalvoja apie žmones blogai. Taigi aš esu geresnė negu jie.

  - Jei kolegos engia, kaip tuomet tėvai apie jus atsiliepia?

  - Man su tėvais labai pasisekė. Esame pasikalbėję, jei jiems kas nors nepatiks, jie visada galės man pasakyti ar pakeisti klasę. Didžiuojuosi, kad jie mane palaiko ir supranta, yra visu šimtu procentų už mane. Jau antra pradinukų laida džiaugiuosi.

  - Klausimą pasufleravo internautai. Mamos tiesiog žavisi jūsų pasitikėjimu savimi. Sako dukrai norėtų tai perduoti. Kaip buvote auklėjama?

  - Man tėvai tiesiog leido viską daryti taip, kaip aš noriu, manęs neribojo, palaikė visus mano sprendimus. Gal dėl to esu tokia drąsi. Be to, leido klysti, nepyko ant manęs, o gražiai aiškindavo ir bendravo. Ugdė mane, kad klysti žmogiška, nereikia nieko bijoti.

  - Saviraiškos laisvė, gyvenimas be taisyklių... Štai dėl ko vaikai jums aplink apsiviję kaklą!

  - Pati dar neturiu vaikų. Vis dėlto manau, kad būsiu griežta, bet teisinga mama. Tokia esu ir su mokiniais. Taisyklės yra gerai, kai jų laikomasi. Visada turi būti argumentas, kodėl reikia jų laikytis, o ne dėl to, kad mokytojas taip sugalvojo.

  - Šiuolaikinė, laužanti standartus mokytoja, neabejoju, turi tvirtą požiūrį apie vaikų lytiškumo ugdymą?

  - Tokių pamokų reikia. Vaikai turi žinoti, kad ne gandras juos atnešė ar tėvai nusipirko parduotuvėje. Turi žinoti, kas yra šeima, meilė. Jiems reikia vaikiškai, suprantamai paaiškinti, iš kur jie atsiranda. Paaiškinti, kas yra seksas, nes natūralu jiems kyla tokių klausimų. Nėra čia ką slėpti. Buvo tėvų, kurie prašė, kad mes apie tai pradėtume kalbėti, nes vaikai jau klausinėja, kas ir kaip.

  - Privačios ugdymo įstaigos nevilioja? Ten greit pritaptumėte su šiuolaikiniu požiūriu...

  - Keliose privačiose mokyklose teko atlikti praktiką. Nebuvo smagu. Nepatiko jų politika. Ten direktoriai ar savininkai net nežinojo, kas vyksta jų mokykloje. Toli gražu ne viskas taip gražu, kaip yra pateikiama. Viena sako, o viduje visai kita virtuvė atsispindi. Nuliūdino, kad nėra tvarkos, daug ir nemalonių dalykų. Pavyzdžiui, ten yra daug vaikų, kurių tėvai užima aukštas pareigas, taigi ką tie vaikai bepadarytų – ar trenktų, ar mestų, sužeistų – jų poelgis yra praleidžiamas pro pirštus. Neva nieko čia tokio, tėvai net neturi apie tai sužinoti ir tai sprendžiama tik įstaigos viduje. Tie vaikai yra išaukštinami ir, pavadinkime, neliečiami prieš kitus vaikus. Galimai yra tiesiog saugomasi įtakingų tėvų arba bijoma, kad jie pakeis mokyklą.

  - Privačių ugdymo, medicinos įstaigų randasi kaip grybų po lietaus. Štai medicinos sektoriuje gydytojai iš valdiškų gydymo įstaigų į privačias bėga dėl didesnių algų ir mažesnio darbo krūvio. Kaip šiais mokytojų deficito laikais prisivilioti mokytoją?

  - Mokytojui svarbiausia būti išgirstam, nes dabar didžioji dalis jų neišgirsti. Per sunku dirbti tokiu dideliu krūviu, todėl nenuostabu, kad šios profesijos atstovai nenori rinktis šio darbo. Aš dirbu tiesiog iš pašaukimo. Man nėra taip svarbus uždarbis. Aišku, atlygis nėra džiuginantis, bet dirbtu iš idėjos. Man patinka dirbti mokytoja, myliu vaikus, noriu juos mokyti. Neabejoju, kad daug kas per sukąstus dantis dirba.

  - Dirbate ir privačiai korepetitore, sukūrėte skaitymo korteles, kurias net Maldyvuose pristatėte. Esate, nepabijosiu pasakyti, ir gerą verslą užsukusi socialiniuose tinkluose prekiaudama ugdymo priemonėmis.

  - Daug kas sako, kad mokytojos profesija yra nenaudinga. Aš galiu pasakyti, kad ji šimtu procentų yra patraukli ir pelninga – čia yra daug erdvės saviraiškai, kaip galima užsidirbti. Ir korepetitore dirbti, ir ką nors sukurti, atidaryti elektroninę parduotuvę, vesti renginius ar mokymus... Tik reikia kūrybos ir nepatingėti. Skatinu jaunimą rinktis šią specialybę – verta. Ką jau kalbėti apie prasmę, kad dirbama su jaunimu, mūsų ateitimi, kuriai klojame pamatą. Vieni pliusai! Sakoma, kad mokytojai yra užkrauti darbu. Man dar nė vienos dienos neteko dirbti, nes dirbu mylimą darbą. Per visus aštuonerius metus dar nėra nutikę, kad būčiau pavargusi ar nenorėčiau į darbą. Kiekvieną mielą dieną atsikeliu ir džiaugiuosi esanti mokytoja.