Miestiečių širdis užkariavo kaimo ramybė

Iš triukšmingo miesto pabėgo į kaimą

Į Užpelkių kaimą jauna šeimyna atsikėlė vos prieš keletą metų. Abu sutuoktiniai – užkietėję miestiečiai: Inga kretingiškė, o jos vyras Tomas klaipėdietis. Kad traukia gyvenimas kaime, gamtos apsuptyje, įvairūs žygiai, moteris sako pajutusi dar besimokydama mokykloje.

„Keletą metų net teko pakeliauti po Kaukazo kraštą, nemažai laiko praleista ir įvairiose etnografinėse ekspedicijose Lietuvoje, taip pat Baltarusijos krašte – Gervėčiuose. Pagal išsilavinimą esu etnologė ir dirbu muziejuje. Turėjau progą pagyventi ir Dzūkijoje, bet pajutau, koks itin stiprus ryšys sieja su gimtine, šaknimis – mano bočeliai yra kilę nuo Platelių“, – pasakojo I. Jurginienė.

Tomas taip pat svajojo vieną dieną gyvenimą ankštame bute iškeisti į neaprėpiamos gamtos plotus kaime. O šeimai atsikrausčius į Užpelkių kaimą, vyras su didžiausiu džiaugsmu kibo į ūkio darbus, be to, labai mėgsta meistrauti, tad namus puošia ne vienas jo rankų sušildytas baldas.

Anot pašnekovo, tai ne tik malonumą teikiantis pomėgis, bet ir prasmingas darbas. Kaime visada yra ką veikti, o televizoriaus sutuoktiniai sakė iš viso nežiūrintys ir laiko tuščiai nešvaistantys. Savo rankomis Jurginai antram gyvenimui prikelia seną sodybą, esančią vienkiemyje, įspūdingo grožio kraštovaizdžio apsuptyje.

T. Jurginas šiuo metu perstato vieną trobos galą, o žmona su vaikais: šešių metų Domicėle, ketverių Uršule, dvejų Agota ir jauniausiu šeimos nariu, beveik penkių mėnesių sūnumi Baltaru, zuja po antrąjį trobos galą.

Visų ūkio darbų imasi kartu

Palaipsniui naujakurių sodyboje apsigyveno ir ūkio gyvūnai. Pirmosios atvyko ožkelės, kiek vėliau atsirado gražuolis ponis, po to būrelis avių, ilgaausiai triušiai ir telyčaitės. Kieme išdidžiai uodegomis krypuoja ir kudakuoja vištos, pasipūtęs vaikšto kalakutas, prūde plaukioja ir linksmai gagena žąsys bei antys.

Garsų kupinos sodybos šeimininkė užsiminė, kad ateityje labai norėtų, jog čia dūgztų ir bitelės, mat bitininku buvo vyro senelis Antanas. Pats T. Jurginas vis pasidalina su vaikais įvairiais prisiminimais iš vaikystės, kaip jie kartu su seneliu eidavo prie bičių kopinėti medų, tad sutuoktiniai nori, kad tokių prisiminimų turėtų ir jųdviejų atžalos.

Bet kol kas vyrui užtenka rūpesčių tupinėjant aplink senąją trobą, o Inga šiuo metu visą dėmesį skiria vaikams.

Be to, per vasarą šeima stengiasi užsiauginti savų daržovių, uogų, vaisių, kadangi itin vertina sveiką, natūralų maistą, net gardžios duonos patys išsikepa.

Ant šeimynos stalo galime rasti ir šviežutėlės varškės, iš ožkelės Cibos pieno susiplaka net pieno kokteilių ir pasigamina ledų. O didžiausias džiaugsmas, kad vaikai gali mėgautis pačių nusiraškytomis garsiosiomis Platelių trešnėmis.

Jurginų atžalos itin daug laiko praleidžia lauke, turi neaprėpiamas erdves savo žaidimams, tad nerasi jų palinkusių virš ekranų.

Sugrįžti atgalios, tarsi pas močiutę

Inga pasakojo, kad absoliučiai visko, pradedant ūkio darbais ir baigiant statybomis, jiedu su vyru mokosi drauge. Kai du miestiečiai atsiduria kaime, laukia tikrai nemenki iššūkiai, bet, anot jų, tai tik didžiulis malonumas.

Apsigyvenus kaime, natūraliai kilo mintis imtis ir kažkokios prasmingos veiklos, tuo, kuo gyvena patys, pasidalinti ir su kitais.

Augindama vaikus moteris vis pasvajodavo, kad būtų labai smagu miestiečius vaikus supažindinti su tikru kaimo gyvenimu, leisti jiems nors truputį pajausti tokią atmosferą, kokią vaikystėje patys patirdavome viešėdami pas močiutes ir senelius.

Deja, dauguma šiuolaikinių vaikų tokios galimybės jau nebeturi, mat jų seneliai gyvena mieste, kiti net nežino, iš kur atsiranda pienas ar varškė.

„Daugiau nei prieš metus pakvietėme šeimas į savo sodybą, esančią Žemaitijos nacionaliniame parke, Kalėdinėms fotosesijoms su mūsų ūkio gyvūnais.

Vėliau pradėjom kviesti tiesiog aplankyti gyvūnus, rengti edukacijas, vaikų gimtadienių šventes. Tiesa, lankytojų visada prašome apie savo apsilankymo laiką pranešti iš anksto.

Mūsų ūkio vizija ir noras, kad žmonės ramiai ir neskubėdami galėtų pasimėgauti buvimu kaime, kad nereiktų vaikščioti aplink aptvarus ir iš tolo žvelgti į augintinius, o ant kulnų nemintų kiti lankytojų būriai“, – pasakojo užpelkiškė.

Moteris dar pridūrė, kad jų ūkis nėra lyg koks zoologijos sodas. Norima, kad apsilankiusieji galėtų atsipūsti pievelėje tarp medžių, išgerti arbatos ar pasigaminti maisto ant laužo, pastovyklauti, kol tuo tarpu visa ūkio gyvastis straksi aplinkui.

Kuria aplinką ne tik sau, bet ir aplinkiniams

Feisbuke savo paskyrą, kviečiančią apsilankyti sodyboje, Jurginai pavadino Girūnės pavadinimu. Paklausti, ką reiškia šis žodis, sodybos šeimininkai papasakojo, kad yra tokių lapuočių miškų rūšis, kuri ir supa jų senąją sodybą, – miškinės girūnės.

Tad šis pavadinimas yra tarsi jų sodybos vizitinė kortelė, mat joje Jurginai stengiasi išlaikyti kuo natūralesnę aplinką: nesėja vejos, nekloja trinkelių, čia akis džiugina natūraliai žydinčios ir bujojančios pievos ir, žinoma, gyvulėliai, kurių kiekvienas turi savo atsiradimo sodyboje istoriją.

„Avytę, atstumtą mamos, dar pernai gavome iš savo draugų, o šiemet į ūkį atkeliavo ir mažas ėriukas našlaitėlis, vardu Margutis.

Kitus gyvūnus įsigijome patys. Pačius mažiausius lankytojai gali pamaitinti iš buteliuko, didesnes avytes ir ožkytes ne tik palepinti skanėstais, bet ir eiti su jomis pasivaikščioti, pavedžioti“, – kalbėjo moteris.

Būna, kad iš miesto atvykę vaikai bijo net ir mažo ėriuko. Anot pašnekovų, šiuolaikinis jaunimas yra labai nutolęs nuo kaimo gyvenimo, dažnam vaikui jis pažįstamas tik iš knygučių ar filmukų, pasitaiko ir neatskiriančių, kur avytė, o kur ožkytė.

Didžiąją dalį gyvūnų vienkiemio šeimininkai užsiaugino nuo mažumės, todėl jie itin jaukūs bei draugiški.

Vaikai iš sodybos galiausiai išvažiuoja susidraugavę su keturkojais ir sparnuočiais. Sutuoktiniai sako pastebintys, kad suaugusiesiems gyvūnai sukelia ne ką mažiau emocijų nei vaikams, šalia mielomis akytėmis žvelgiančių keturkojų sunku išlikti abejingiems.

Kiekvienas turi savo vardą

Vardus turi beveik visi ūkio gyvūnai: ožkelė Kopa gavo tokį vardą todėl, kad atvykusi lipo visur, kur galėjo, net ant pečiaus užšokdavo, o tvarte ant išsikišusių pamatų akmenų šokinėdavo, tokia išdykusi ir nenurimstanti, rodos, sienomis lipdavo.

Gražuolė ožkelė Bajorė taip pavadinta dėl savo ypatingo, tamsiai rudo kailiuko. Kitą ožkelę Taigą Jurginai parsivežė iš moters, kuri, pasirodo, augino varną.

Balta šarolė veislės telyčaitė Plukė pas juos atsirado per patį plukių žydėjimą, o neužilgo sodyboje apsigyveno ir žala jos draugė Kamanė.

Po kiemą linksmai sau ganosi ponis, vardu Roleksas, penkios jau užaugusios avytės: Burė, Grikė, Naktis, Aniuolė ir Spanguolė. Trejetą ėriukų šeimininkai dar maitina iš buteliuko.

Na, o pirmasis triušis Padūkėlis vardą gavo tuomet, kai pabėgęs nuplaukė į prūde esančią salą, iš kurios atgal į krantą grįžti nepanoro, o gal tiesiog nebeliko drąsos.

Kilo baisiausias senbuvių ančių ir žąsų triukšmas, klegesys, tad T. Jurginui teko greit konstruoti plaustą ir irkluoti pargabenti pabėgėlio.