Ligoninės direktorius Darius Steponkus: „Vadovavimas nėra tik protingų įsakymų davimas“

Priminė linksmuosius kalnelius

Vos atėjęs vadovauti, juokavote, kad šioje ligoninėje Jums reikia navigacijos. Dabar turbūt jos nebereikia?

Man nebereikia, bet kadangi pats susidūriau su šia problema, pagalvojome ir apie kitus. Šiuo metu kuriame ligoninės navigacinę mobiliąją programėlę, kurią pristatysime artimiausiu metu. Modernios technologijos pasitarnaus tam, kad pacientas pasijaustų lyg būtų nuvestas už rankos ten, kur reikia.

Man ši ligoninė nėra svetima. Prieš 30 metų rugsėjo 1-ąją būtent čia pradėjau savo profesinę karjerą, o paskui grįžau vadovauti.

Beveik prieš ketverius metus, ateidamas vadovauti šiai ligoninei, turbūt turėjote tam tikrą matymą ar lūkesčių. Kaip situacija atrodo dabar?

Prieš ateidamas čia dirbti buvau išanalizavęs situaciją. Turėjau ilgametę vadovo patirtį, gydytojo - dar didesnę, tad didelių netikėtumų nepasitaikė. Čia panašiai kaip vairuotojui: persėdus prie kitokio automobilio vairo, prireikia laiko apsiprasti, bet žinai, kaip vairuoti. Man norėjosi nesugadinti to, kas jau padaryta gerai, ir pakoreguoti taisytinus dalykus.

Likimas taip sudėliojo, kad visus mano planus netrukus sujaukė pandemija. Pastarieji treji metai buvo visiškas kosmosas. Turėjome kažką daryti, o nežinojome kaip. Dabar atsigręžus atgal gal atrodo, kad viskas buvo lengva ir paprasta, bet buvo laikas, kai nežinojome, kaip elgtis. Pandemijos laikotarpis priminė linksmuosius kalnelius, kai nežinojome, kur atsidursime po sekundės. Džiaugiuosi, kad išsaugojau branduolį žmonių, kurie dirbo iki tol ir dirbs dar daug metų. Labai svarbi yra komanda, kuri myli savo darbą ir įstaigą. Pandemijos laikotarpiu mus tai turbūt išgelbėjo.

Pasibaigus pandemijai nebuvo taip, kad paspaudus mygtuką vėl viskas grįžo į savo vėžes. Grįžimas prie įprasto darbo ritmo taip pat nebuvo lengvas - prireikė beveik metų. Kai kas ir dabar dar nėra grįžę į ankstesnes pozicijas.

Gal galite daugiau papasakoti apie savo planus?

Garsiai pradėjus apie tai kalbėti, rizikuoji, kad planai gali neišsipildyti. Daug ką tenka koreguoti, kai pasikeičia aplinka. Evoliucijos metu išlieka tie, kurie geba prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų.

Ligoninė sustiprėjo tiek įranga, tiek specialistais. Nesu pagyrūnas ir gerų dalykų, nuopelnų, įvykusių mūsų ligoninėje, nepriskirčiau tik sau. Didžiausias pasiekimas, kad komanda tapo dar labiau vieningesnė, dirbanti vardan vieno tikslo.

Mūsų ligoninės plėtra, turimų resursų stiprinimas - itin svarbus. Prie mūsų ligoninės planuojama prijungti reabilitacijos centrą „Pušynas“ Palangoje. Tad savo pacientams galėsime pasiūlyti dar geresnes reabilitacijos paslaugas, kad baigę gydymą jie galėtų sustiprėti Palangoje, netoli jūros įsikūrusiame filiale. Šiuo metu vyksta prijungimo procesas, kuris iki metų pabaigos turėtų būti baigtas.

Šios reabilitacijos įstaigos reorganizacija Lietuvoje sukėlė daug triukšmo, kaltinimų šešėlis mestas ir vidaus reikalų ministrei. Tačiau apie prijungimą prie Jūsų ligoninės viešoje erdvėje nesigirdėjo informacijos. Kodėl reorganizacija vyksta taip tyliai?

Mes kaip tas elitinis būrys, kuris susitvarko tyliai. Mūsų ligoninės geografija - itin plati, siekia Skuodą, Palangą ir Klaipėdoje - bent penkias vietas, kur įkurti mūsų padaliniai ir filialai. Tai tarsi voratinklis, kuris daugelį klaipėdiečių šiandien saugo nuo negandų ir ligų bei pagelbsti prireikus pagalbos. Mano tikslas, kad šis voratinklis taptų dar stipresnis ir tvirtesnis.

Prijungus Palangos padalinį, tapsite didžiausia gydymo įstaiga Vakarų Lietuvoje?

Šiame regione taip. Nėra siekio tapti didžiausia. Norime būti geriausia ir moderniausia ligoninė pagal inovacijas, teikiamų paslaugų kokybę. Nesigiriame, bet iš kai kurių mūsų specialistų mokosi kolegos, atvažiavę iš Kauno ar Vilniaus.

Komanda - tobula

Jums teko vadovauti sudėtingu pandemijos laikotarpiu. Be šio, kokių dar iššūkių pasitaikė tapus šios ligoninės vadovu?

Pandemija buvo didžiausias iššūkis, visi kiti dabar, palyginti su ja, prilygsta smulkmenoms. Per tą laikotarpį teko matyti bei susidurti su nemažai keistų sprendimų, poelgių. Bet tai užgrūdina, suteikia įvairių gyvenimo pamokų, kurių patirtimi vėliau pasinaudoji.

Vadovavimas nėra tik davimas protingų įsakymų, kuriuos kiti įgyvendina džiaugsmingais veidais. Vadovui reikia pagarbiai bendrauti su žmonėmis. Ši mano charakterio savybė pravertė. Nebijau prisipažinti, kad kažko nežinau ar neišmanau. Nebijau prašyti pagalbos. Šiandien kaip niekada suprantu, kokie svarbūs yra žmogiški santykiai, pagarba. Kartais valytoja, puikiai žinanti ligoninės išdėstymą, gali patarti labiau nei knyga. Pavyzdžiui, kur patogiau statyti dezinfekavimo aparatą.

Nemažai tenka bendrauti su kolegomis užsienyje. Pastebiu, kad šiandienos vadyba daug kur paremta mokėjimu bendrauti ir išklausyti, o gebėjimas tas žinias pritaikyti prilygsta vadovavimo menui. Pasikeitė ne tik gydymo, bet ir vadovavimo taktikos. Sveikatos apsaugos ministerija taip pat laikosi nuostatos, kad norint vadovauti gydymo įstaigai reikia labai daug žinių, ir ne tik medicinos srityje.

Per pirmąjį interviu sakėte, kad „jei kolektyvas manimi pasitiki nors 50 proc., likusius pelnysiu per kelis mėnesius“. Kaip manote, ar jau pavyko pelnyti komandos pasitikėjimą?

Manau, kad tai padaryti pavyko kur kas greičiau, nei tuomet tikėjausi. Pakako kelių savaičių. Aš ir mano pavaduotojai esame traumatologai, tad gal ir todėl buvo lengviau rasti bendrą kalbą. Mūsų administracijos komanda - tobula, kuri drąsiai galėtų vadovauti ir kokiai Paryžiaus klinikai.

Kaip vertinate faktą, kad seniausiai Klaipėdos ligoninei vadovauja bene jauniausias vadovas?

Jau nebesu jaunas - turiu anūkę (šypsosi). Visada smagu būti jaunesniam.

Kai baigiau medicinos studijas, buvau jauniausias traumatologas Lietuvoje.

Taip nutiko, kad tais metais, kai baigiau mokslus, nebuvo traumatologijos kurso pasirinkimo, o Šilutėje labai trūko šios srities specialistų. Tuo metu man buvo padaryta išimtis ir leista dirbti. Smagu, kai vos 23 ar 24 metų tampi traumatologu. Vėliau tokia galimybė buvo suteikta dar keliems mano kursiokams. Beje, dabar garsiems traumatologams.

Paskui tapau jauniausiu vadovu Lietuvoje. Man buvo 32-eji. Galvojau, ar manęs kas klausys? Klausė. Taip, tarp Klaipėdos ligoninių vadovų esu jauniausias, bet senelio aureolė daro savo.

Užkoduotas dėsningumas?

Turbūt taip. Anksti sukūriau šeimą, susilaukėme sūnaus, dukros. Likimas, matyt, yra įdėjęs tam tikrą ankstyvos sėkmės faktorių.

Kelias namo - lyg metafora

Kaip trumpai, penkiais žodžiais, apibūdintumėte Jūsų vadovaujamą ligoninę?

Respublikinė Klaipėdos ligoninė - tai graži, gera, atsakinga, mėgstama pacientų. Kokia penktoji mūsų stiprybė? Moderni.

Kitų metų vasarą baigiasi Jūsų, kaip ligoninės vadovo, kadencija. Kaip supratau, planuojate dalyvauti konkurse ir siekti antros kadencijos?

Taip, planuoju, ir iškart tai visiems pasakau. Nelabai suprantu pozicijos, kai žmogus, ketinantis užimti aukštas ir atsakingas pareigas, ilgai šitai slepia ir nesako tiesos.

Mūsų ligoninėje jaučiuosi labai gerai. Turiu daug planų, kurių nespėjau įgyvendinti dėl pandemijos. Noriu tęsti darbus.

Kai atėjote vadovauti šiai ligoninei, minėjote, kad šios pareigos Jums prilygsta NBA ir su ligoninės komanda svajojate laimėti žiedus. Ar jau tai įvyko?

NBA žiedus laimėjome dvejus metus iš eilės - pernai ir šiemet buvome pripažinti pirmi pagal kokybės ir efektyvumo vertinimo rodiklių rezultatus Valstybinės ligonių kasos ir Sveikatos apsaugos ministerijos tyrime.

Šįvakar vėl grįšite namo į Šilutę? Neplanuojate tapti klaipėdiečiu?

Taip, važiuosiu į Šilutę. Esu šio krašto žmogus. Artimiausiu metu nebebus didelio skirtumo, ar gyveni Šilutėje, Palangoje ar Klaipėdoje. Puikiai jaučiuosi uostamiestyje, bet geriausiai - savo namuose Šilutėje.

Šių dienų atstumais, 50 kilometrų nėra daug. Kol važiuoju, galiu pagalvoti, paklausyti muzikos, paskambinti, kam nespėjau atsakyti darbo dieną. Man tai papildomas pranašumas. Man net patinka tas duobėtas kelias iki Klaipėdos, kuris - lyg mano penkerių metų vadovo kadencijos metafora. Tikiu, kad per kitą kadenciją jis bus lygus, gražus ir patogus.