Lietuvos švyturių odisėja (2)
(1)Tęsinys. Pradžia čia
Publikacijų cikle skaitytojus kviečiame susipažinti su visais mūsų šalies švyturiais: ir išnykusiais, ir esamais. Prie Švyturių metų iniciatyvos yra kviečiamos prisidėti Palangos bei Šilutės rajono savivaldybės.
Šįkart – dėmesys Neringos savivaldybei, kuri gali pasigirti turinti daugiausiai švyturių Lietuvoje - tris. Jų istorijos – unikalios, leidžiančios geriau suvokti švyturių paskirties įvairovę, o vienu atveju – ir mitologizaciją.
Nelaimių šimtmečiai
Senasis, visai šalia dabartinio švyturio ant Urbo kalno stovėjęs Nidos švyturys buvo įžiebtas prieš 150 metų, 1874 m. spalio 20 d. Susprogintas atsitraukiančių vokiečių, tikėtina, 1945 m. sausį. Sprogimo bangos būta tokios stiprios, kad buvusio aštuonbriaunio, 23 metrų Nidos švyturio raudonplytės sienų nuolaužos iki šiol guli pietinėje kopos pašlaitėje (ant plytų galima rasti firminius plytinės PATER WALDE įspaudus).
Švyturiai buvo ir yra ne tik navigacijos objektai: tai – ir krašto istorijos pasakotojai. Senasis Nidos švyturys – puikus to įrodymas.
Nusikelkime į XIX a., kai Baltijos jūrą skrodė prekybiniai burlaiviai, bet visoje Kuršių nerijoje nebuvo nė vieno švyturio. Mūsų jūra garsėja savo pavojingumu laivybai dėl stiprių srovių, siaučiančių šiaurės bei šiaurės vakarų vėjų, tad anuomet laivams būdavę sudėtinga išlaikyti tinkamą kursą.
Nemažai laivų savo kelionę baigdavo tragiškai. Viena iš tokių vietų – Baltijos pakrantė ties Nida.
Žymus to meto keliautojas, žurnalistas Ludwigas Passargė (1825-1912) dar tada, kai Urbo kalnu pavadinta kopa bolavo nuo pliko smėlio, vaizdžiai aprašė situaciją.
„Šiaurės vakarų vėjas išmetė laivus į krantą be galimybės išsigelbėti, kur jie tiesiog sudaužomi arba po mėnesio jų liekanos kyšo iš vandens“, - XIX a. trečiajame ketvirtyje rašė jis.
Laivų katastrofų virtines lėmė švyturių stoka, nes visoje Kuršių nerijoje nebuvo nė vieno: kapitonus išlydėdavo arba pasitikdavo švyturiai tik Mėmelyje (Klaipėdoje) bei nuo jo į pietus už per 100 km esančiame Sembos pusiasalyje, Brüsterort iškyšulyje. Buvo sunku orientuotis plaukiant, o pasalūnės srovės nunešdavo tiesiai į pražūtingą krantą.
Nidos švyturio istorijai svarbi buvo 1872 m. visą Baltijos pakrantę nusiaubusi didžiulė audra, kai skendo ne tik laivai, bet ir buvo užtvindyti milžiniški pusiasalio plotai, nukentėjo žmonių namai. Vokietijos imperijos valdžia po tokio stichijos siautėjimo priėmė strateginį sprendimą: naujose vietose pastatyti švyturius, o svarbiausiuose įrengti ir telegrafą, kad iš anksto būtų galima perspėti apie artėjančius štormus.
Sparnuotasis sargas
Taigi, Nidos švyturys ypatingas ir dėl vietovės, konstrukcijos (įrengtas ant aukštos smėlio kopos su 3 m gylio pamatais, nors antžeminė forma - tipinė), ir dėl vienos labai svarbios funkcijos: jame buvęs telegrafas.
Pastarojo reikėjo gyvybiškai, o papildomu akstinu industrinėje epochoje gyvenusiai Vokietijos imperijos valdžiai tapo jau minėta 1872 m. audra. Anglų meteorologinės žinybos buvo pranešusios vokiečiams apie artėjantį uraganą, tačiau iš ten žinia nukeliavo tik iki vieno kito Vokietijos pajūrio punkto. Ekonominių nuostolių pridariusi audra privertė Vokietijos valdžią reaguoti, todėl meteorologinių punktų švyturiuose buvo įsteigta daug, visas tankus tinklas.
Naujausios technologijos (toks buvęs telegrafas) tų laikų Vakarų Europoje - pažangių valstybių simbolis, todėl galima didžiuotis, jog ir Rytprūsiams priklausiusi Nida nebuvo aplenkta.
Pažvelgus į ikikarines nuotraukas matyti, jog Nidos švyturio šonuose horizontaliai styro ilgos, metalinės kartys, savotiškos antenos, nuo kurių į apačią leidžiasi trosai. Švyturys dar buvo vadinamas „Sturmwarnung-stelle“ (išvertus iš vokiečių kalbos: pranešimų apie audras punktas arba vieta).
Anot Klaipėdos universiteto doc. dr. Nijolės Strakauskaitės, tokia švyturio konstrukcija leido švyturininkui, gavus telegrafu pranešimą apie artėjančią audrą, operatyviai iškabinti atitinkamus signalus-vėliavas. Jos buvusios kelių spalvų: raudonos spalvos kombinacijos su geltona arba žalia spalvomis. Vėliava būdavusi padalinta įstrižai, ir pagal spalvas buvo galima orientuotis, kokios krypties pūs štorminis vėjas.
Dėl antenų ir vėliavų vietos žvejai vaizdžiai vadino švyturį „mūsų švyturiu su sparnais“, o dėl vyravusios raudonos dažų spalvos (deja, kol kas nežinomas nė vienas spalvotas Nidos švyturio atvirukas) fasade poilsiautojai švyturį praminė Raudonuoju Kristoforu.
Nidos švyturys tapo pirmuoju tokio tipo solidžiu statiniu gyvenvietėje, kurioje dominavo medinė architektūra, ir kartu su kitais raudonplyčiais pastatais (švyturininko namu, evangelikų liuteronų bažnyčia, kopų prižiūrėtojo namu) pakeitė vietovės urbanistinį veidą.
Švyturyje buvo įstatytos žymaus to meto išradėjo, prancūzo Augustino-Jeano Fresnelio (1788-1827) vardu pavadintos krištolinės linzės. Ir ne bet kokios, o I kategorijos, t. y. stipriausios: šviesa iš švyturio „kepurės“ sklido net apie 40 km spinduliu. Lęšiai buvo išdėstyti apskritimu aplink šviesos šaltinį: žibalu, vėliau – skystomis dujomis kūrenamas lempas.
1953 m. ant tos pačios kopos iškilo 29 m aukščio gelžbetoninis, cilindrinis dabartinis švyturys. Jame, beje, išliko to paties Fresnelio lęšių pagrindu Ukrainoje, Iziumo mieste (anuomet priklausė Sovietų Sąjungai), sukonstruotas žibintas, kuris sukasi aplink 360 laipsnių ir būna įjungiamas ypatingomis progomis (artimiausia – Vasario 16-oji).
Marių „žmogeliukas“
Ties Žirgų ragu 1900 m. pastatytas Pervalkos švyturys – vienas unikaliausių ir keisčiausių, nes įrengtas ant dirbtinai supiltos salos pačiose Kuršių mariose. Informacijos apie šį 14 m aukščio ir už 13 km baltus signalus siunčiantį švyturį išties tenka su žiburiu ieškoti.
„Švyturio viduje – metaliniai laiptai ir apėjimo aikštelė su metaliniais turėklais. XX a. pradžioje švyturio šviesą skleidė žibalinė lempa. Pirmus dešimt metų marių švyturio šviesos energijos šaltinis buvo žibalas, vėliau – dujos“, - savo knygoje „Lietuvos švyturių istorija“ (2017 m.) rašė farologas Aidas Jurkštas.
Po kelių dešimtmečių suformuota jau įtvirtinta sala: į Pervalką buvo gabenami akmenys ir plukdomi prie švyturio. Aplink jo pagrindą, sukalus polius, įrengta apsauginė salelė, kuri iš esmės ir lėmė šio neeilinio navigacinio objekto išlikimą.
Didžiausią pavojų Pervalkos švyturiui kėlė galingi ledonešiai, didžiule jėga mariomis judantys iš Nemuno žiočių link uosto vartų. Prieškarinėse nuotraukose matyti, jog būtent pietrytinė salelės dalis – pati aukščiausia, tvirčiausia. Ji papildomai sutvirtinta 1948 m. ir 1960 m. vykdytų rekonstrukcijų metu.
Bene žaviausias Žirgų rago švyturio akcentas – legenda apie jo kilmę. Pasakojimas pirmą kartą užrašytas 1937 m. Juozo Pronskaus (1893-1984) knygoje „Lietuvos Sahara. Neringos gamta ir žmonės“.
Autorius pateikė meilės istoriją su nelaiminga pabaiga ir žiupsneliu raganiškų kerų. Aprašoma brolį į karą išlydėjusi bei jo pažadą grįžti su turtais gavusi mergina Agela, kuri pajūryje išgelbėjo burlaivio katastrofą išgyvenusį svetimšalį Pėterį. Pastarojo Agelai gabentas auksas nuskendo, tačiau nelaimės vietoje mergina rado daugybę gintaro ir praturtėjo. Savo nelaimei įsimylėjo Pėterį ir užsitraukė vietinių rūstybę.
Svetimšalis nusprendė bėgti nuo apkalbų bei piktų žvilgsnių, išplaukė į marias ir nuskendo. Jam pavymui – ir Agela, kurią taip pat ištiko tragiškas likimas. Jaunuolių žūties vieta tapo prakeikta (skendo žvejai, buvo girdėti merginos balsas, rauda), todėl joje žvejai pastatė Pervalkos švyturį.
Raganų kalne
Bene mažiausiai žinomas yra giliai miške, ant tikruoju Raganų kalnu tituluojamo Blocksbergo kopos pasislėpęs Juodkrantės švyturys. Jis pastatytas 1953 m. ir nuo jūros yra nutolęs apie 900 m. Ažūrinės metalinės konstrukcijos aukštis – apie 20 m, tačiau švyturio „galva“ iškilusi apie 75 m virš jūros lygio.
Pasakojama, kad Juodkrantės švyturys buvo reikalingas ne laivams. Esą išjungus labai svarbų Klaipėdos švyturį ir įžiebus tokiomis pačiomis šviesomis žybsintį Juodkrantėje pavyktų apgauti priešą antpuolio metu.
Rašyti komentarą