Laura su vyru Dariumi nusipirko laivą, kad pradėtų verslą: nesigailėjome nė dienos

Jo plaukiojimo stažas solidus – 30 metų, taigi nusprendėme verstis „artimuoju pramoginiu plaukiojimu“ – įsigijome laivą ir plukdome keleivius vaizdingiausiais maršrutais Vakarų Lietuvoje.

Mūsų šeimos verslui tik ketveri metai, o šįmet pirmą kartą plukdėme jau du laivus!“ – plėtra džiaugiasi moteris.8-10 minučių

Laura Klaipėdos universitete ir kolegijoje dėsto studentams, taip pat konsultuoja tėvus. O kai jau atsideda šeimos verslui, prisiima kitas pareigas: vyras yra laivavedys, plukdo keleivius, rūpinasi laivų priežiūra, o Laura tvarko administracinius dalykus – priima užsakymus, rengia projektus, valdo socialinius tinklus bei rūpinasi visa rinkodara (laivunuoma.eu).

Be to, tai Lauros nuopelnas, kaip atrodo „darbiniai jūrų arkliukai“ – laivai: čia įgyvendintos jos interjero idėjos, o talkino visa šeima, padėjo draugai, bičiuliai.

– Vėlyvas ruduo ir žiema jūsų verslui – pauzė. Ką tada veikiate?

– Ši žiema mums bus penktoji, kurią sutinkame kaip verslininkai, ir pirmoji, kai vyras liks Lietuvoje, namuose, nebeplauks į tarptautinius vandenis.

Ką paprastai veikiame užbaigę sezoną? Turim du laivus, o su jais visada yra ką veikti – patobulinti, pagražinti, pasirūpinti jų technine būkle, kad pavasarį būtume pasirengę naujam sezonui.

– Jūsų verslas sezoninis. Kada įtempčiausias metas, kai keleivių gausiausia?

Pastaruosius dvejus metus, kai gyvenam su koronaviruso pandemija, sunku suskaičiuoti srautus, jie tikrai pakitę. Tačiau bene produktyviausias metas mums yra gegužė – kuomet moksleiviai „išplaukia“ į realias pamokas po Nemuno deltą (Rusnė, Uostadvaris, Mingė, Kintai) ir Kuršių marias (Nida, Juodkrantė).

Ekskursijos sužavi tiek mokytojus, tiek moksleivius. Visi būna patenkinti susipažinę su šiuo kraštu gyvai, o ne iš vadovėlių.

Be to, mano vyras – puikus istorijų pasakotojas. Jis sudomina jaunimą pasakojimais apie jūrinius mazgus, apie šiuolaikinius piratus ir tai, kaip nuo jų apsaugoti laivą. Tokios išvykos palieka stiprų įspūdį.

Asmeninio archyvo nuotr. /Lauros ir Dariaus Žalų šeima laive „Šturmai“

– Man smalsu, kaip tą pirmą laivą įsigijote.

– Darius visuomet buvo verslus. Ir kai šeimai gausėjant vis dažniau ėmėme svarstyti apie savo verslą, apie tai, kaip galėtume pritaikyti savo veikloje tai, ką abu geriausiai mokame, iškart nukrypo akys į keleivių plukdymą po gražiausius kampelius – Rusnę, Dreverną, Nidą.

O tam reikėjo jūrinio laivo, tai jį ir įsigijome.

Sakyčiau, jog mums pasisekė – investavome daugiau kaip 30 000 eurų be jokių paskolų. Paskui jį pertvarkėme, patobulinome, išgražinome ir paleidome į vandenis.

Tuomet mūsų trečiajai dukrai buvo gal metukai. Atsimenu, pirmą sezoną taip su trimis vaikais ir plaukiojome. Nebuvo net įgulos, kurią galėtume samdyti!

Taigi aš – už pagalbinį upeivį, vyras – prie vairo, o dukros – palaikymo komanda, – šypsosi Laura. – Stengdavomės, kad vaikai netrukdytų keleiviams, įsikurdavome kajutėje ir sėdėdavome.

Taigi dabar turime du laivus ir kiekvienam – po du įgulos narius.

Asmeninio archyvo nuotr. /Lauros ir Dariaus Žalų šeima.

– Laivai jūsų gyvenime atsiranda beveik kaip ir vaikai – per daug nelaukiant.

– Taip, po kelerių metų pertraukos. Antrą laivą įsigijome, atsižvelgdami į klientų lūkesčius. Jį irgi pavyko nusipirkti už gerą kainą. Po einamųjų metų dokinio iškėlimo laivo savikaina tesiekė 35 000 eurų.

Šiemet nuo balandžio iki rugpjūčio jį tvarkėme – įdėjome dar 20 tūkstančių, kad paruoštume, įrengtume, nudažytume.

Asmeninio archyvo nuotr. / Oro uosto kėdės puikiai tiko „Svencelėje“

Keleivinio laivo „Svencelė“ išskirtinumas – denyje puikuojasi ypatingos – oro uosto kėdės. 40 tvarkingų ir stilingų kėdžių pavyko nusipirkti aukcione už 600 eurų – tikrai geras laimikis, tiesa?

Kėdės tvirtos ir labai patogios.

„Svencelė“ debiutavo šių metų rugpjūtį, tad spėjo dar keletą mėnesių padirbėti.

Asmeninio archyvo nuotr. /Laivas „Svencelė“

– Šeimos verslo internetinėje svetainėje rašote, kad jūsų laivu gali plaukti iki 50 keleivių, taigi priimate ir turistų grupes, ir vestuvininkus, rengiate šeimos švenčių iškylas. Kuo esate išskirtiniai? Juk tokias paslaugas teikiate ne jūs vieni?

– Ekskursijų pramoginiais keleiviniais laivais pasiūla išties nemaža, tačiau mūsų išskirtinumas – kvalifikuota įgula bei rūpestis keleivių saugumu, komfortabilumu.

Gal ir drąsu sakyti, bet esame bene vieninteliai iš šių paslaugų teikėjų, kurie skiriame daug dėmesio keleivių patogumui. Norime, kad juos suptų ne tik grožis, kurį jie mato plaukdami, bet jaustų ir mūsų dėmesį būdami laive.

Taigi nusipirkę savo pirmąjį laivą jį visiškai pakeitėme.

Tiesiog vertinau pati – ar norėčiau plaukti į Nidą tokiu laivu? Ar man patogu sėdėti, viskuo gėrėtis?

Ne, nenorėjau nei sau, nei keleiviams medinių suolų, taigi juos pakeitėme ratano lauko baldais su minkštomis sėdynėmis ir pagalvėmis. Laivo interjeras iškart tapo kitoks – tikrai palieka klientams įspūdį!

Asmeninio archyvo nuotr. /Laivas „Šturmai“ ir jo balti minkštakrėsliai

Mes stengiamės dirbti kitaip ir kurti su klientais tokį ryšį, kaip patys įsivaizduojame, kad norėtume būti aptarnaujami.

Prieš pradėdami kelionę, pravedame instruktažą – tarkim, kur yra gelbėjimo liemenės, kaip jomis naudotis ir pan. Supažindiname su kapitonu, įgula, papasakojame, ką kiekvienas veikia, apžvelgiame būsimą maršrutą.

Tos keleiviams skirtos 20 min. tikrai veikia – žmonės tvirtina, kad jaučiasi kaip užsienyje, saugūs, pasitikintys komanda. Jei grupėje yra vaikų, jie gali užeiti į vairinę, susipažinti su įranga, navigacija.

Kadangi patys turime vaikų (Adelė (8,5 m.), Andrė (6 m.), Aušrinė (3,5 m.), Jonas (1,5 m.)), žinome, ką reiškia atokvėpio minutės, todėl ėmėme siūlyti išvykas šeimoms su vaikais – kol suaugusieji gurkšnoja šviežiai maltų pupelių kavą, ilsisi, su vaikais užsiima mūsų pasamdytas animatorius-piratas. Visiems gerai!

Asmeninio archyvo nuotr. /Animatorė piratė su vaikais

– Jūsų šeimos verslui ketveri metai. Kada supratote, kad priėmėte su vyru teisingą sprendimą?

– Nebuvo jokio bandomojo laikotarpio ir minčių – pabandom, pažiūrim, o gal nesiseks. Mes iškart suvokėme, kad sprendimas geras mūsų šeimai ir žmonėms, kuriems teiksime paslaugas. Taip, tai sezoninis darbas, bet iš jo gali gyventi visa gausi mūsų šeima.

Aišku, kaip minėjau, ši žiema bus pirmoji, kai vyras neplauks ilgiems mėnesiams į užsienį. O iki tol, net ir turėdami savo verslą, žiemą vis dar tekdavo Dariui išplaukti. Kai turi verslą, nori plėstis, turi galvoti apie viską.

– Kaip į verslą įtraukiate vaikus? Jonas mažiukas, tačiau dukros jau laisvai gali pagelbėti.

– Vaikai darbo nesibaido – valo stalus, šluoja, aptarnauja keleivius. Laivuose esame įrengę mini barą, tai vaikai, tiksliau – dukros, kavą paruošia, aptarnauja keleivius. Jos moka bendrauti, pasiūlyti užkandžių, suteikia keleiviams informaciją, jeigu šie ko teiraujasi.

Mergaitės turi indą arbatpinigiams, tai per sezoną buvo sukaupusios gal 120 eurų!

Su vyru esame tos nuomonės, kad vaikai turi pajusti, kaip uždirbami pinigai. Finansinis raštingumas yra labai svarbus, kaip ir bendravimas su žmonėmis.

Norime, kad vaikai matytų: jei nori pramogų, reikia dirbti, todėl šią žiemą esame suplanavę kelionę į Laplandiją, kur įsikurusi Kalėdų senelio rezidencija.

Džiaugiamės su vyru, kai matome vaikų pastangas. Žinoma, ne visada labai noriai bėga prie darbų, tačiau jau žino – jei nedirbsi, nedarysi, tai ir neturėsi.

Tą ryšį jau aiškiai suvokia.

Asmeninio archyvo nuotr. /Lauros ir Dariaus Žalų šeima.

– Laura, apie vyrą sakėte, kad jis verslus. O ar pati save apibūdintumėte kaip verslią moterį?

– Apie verslumą niekada nemąsčiau, tačiau, kad reikia dirbti, jei nori ko nors pasiekti, visada žinojau.

Dar sovietiniais laikais tekdavo šieną krauti, bulves kasti, ravėti burokų eiles, kurių ir galo nesimatydavo (šypsosi). Kai tėvų klausdavau, kodėl tą reikia daryti, jie atsakydavo: „Kad šaldytuvą nusipirktume.“

Gal todėl užaugau žinodama, kad galima visko pasiekti nuosekliu darbu ir kūrybingumu.

Todėl dėstau studentams, konsultuoju tėvus, auginu vaikus ir rūpinuosi šeimos verslu – projektais, užsakymais, kontaktais. Žinoma, pavargstu, daug savęs atsiduodu, bet kai matau galutinį rezultatą, jis mane, kaip, beje, ir vyrą, džiugina.

O ypač džiugu, kad jaučiamės reikalingi, kad mums dėkoja, užsimezga draugystės...

Niekas nepasirūpins tavimi, jei nepasirūpinsi pats. Vyrui vienam viską užkrauti būtų nesąžininga, todėl mes dalinamės darbus, krūvius.

Aišku, būtų paprasčiau viską vyrui suversti, bet tai mūsų šeimos verslas, turim prisidėti abu.

Man patinka planuoti, bendrauti, priimti užsakymus, todėl esu lyg dispečerė – viską padarau ir tik užsakymų lapą pateikiu vyrui, kad jis šiandien plaukia ten ir ten (šypsosi).