Vyrui teko pakikenti iš seksistinių juokelių, kol neišgirdo istorijų iš moterų lūpų

Vyras pasakoja, kad nors po moderuotos diskusijos apie lyčių lygybę jau praėjo mėnuo, tačiau jam vis dar nejauku prisiminti, kokias ir kaip pasakojamas istorijas išgirdo iš moterų lūpų.

„Apkalbos apie „pareigas per lovą“, vadovo pasiūlymai aptarti reikaliukus vakarienės metu ir dar daugybė panašių istorijų.

Turiu prisipažinti, kad kažkuriose moterų istorijose yra tekę dalyvauti ir man.

Dalyvauti pakikenant ir tuo metu nieko blogo apie tai negalvojant. Iki tos akimirkos, kai jas išgirdau iš moterų lūpų.

O jas pasakojančios darė ilgas pauzes, stengėsi susitvardyti ir auditorijai nerodyti savo akių“, – prisimena A. Dulkys.

Vyras pasakoja, kad labiausiai jį paveikė ne pačios istorijos, o tai, kaip moterys jas pasakojo.

„Mes, vyrai, ne visada esame pakankamai empatiški suprasti, kas vyksta tam tikrose situacijose ir identifikuoti problemas dar prieš joms įvykstant“, – svarsto vyras.

A. Dulkys juokauja, kad po prisijungimo prie projekto aršiu feministu tikrai netaps, tačiau akistata su šia tema ir moterų patirtimis jam paliko žymę: „Dabar labiau pastebiu tam tikras istorijas ar juokelius kasdienybėje, galiu atkreipti dėmesį, kad juokauti galima, bet geriau tai daryti neturint pajuokos objekto, nes tuomet tokie juokeliai greitai virsta patyčiomis.“

Kaip konferencijų organizatorius, A. Dulkys, pasakoja pastebintis itin liūdną tendenciją: „Dažnai konferencijose tarp pranešėjų būna iki 10 proc. moterų.

Tą patį pastebiu ir kai kuriose didelėse organizacijose, kur buriamos komandos ir dažnai, jei vadovas vyras, tai ji sukuriama taip, kad toje komandoje moterų nebus.

Pats, formuodamas komandą, labai aiškiai matau lygybės privalumus – kuo skirtingesni žmonės, tuo stipresnė komanda.

Manau, kad vienodų žmonių komandos subūrimas yra tiesus kelias į pralaimėjimą, nes greičiausiai nieko gero tokia komanda nesukurs.“

Anot A. Dulkio, esame paveldėję ydingas vertybių ir nelygybės temas. „Tas paveldas yra stipriai įsišaknijęs ir jį išravėti yra sudėtinga. Aš ir pats augau girdėdamas „nebūk boba, nežliumbk / vyrai neverkia“.

Senesnės kartos suvokime matau labai daug stereotipų, bet galiu pasidžiaugti, kad jie po truputį keičiasi“, – sako vyras.