Valda Chošnau – apie tvarią santuoką, tėvystės pamokas ir išskirtinę Alano savybę: atskleidė, koks jis yra iš tiesų

„Tvarumas yra globali tema, tad nei viena atskira pasaulio tauta ar valstybė nesugebėtų visaapimančiai išspręsti klimato kaitos, nykstančios bioįvairovės, žmogaus teisių, lygių galimybių, aplinkos taršos, beatliekės gamybos ir vartojimo, perėjimo prie atsinaujinančios energetikos iššūkių.

Jau 30 metų mokslininkai įspėja apie tarptautines aplinkosaugos problemas, kurias sukuria žmogaus veikla. Vis dėlto, naujos kartos auga labai iš lėto keisdamos asmeninius įpročius. Realiam tvarumui įvykti reikalinga evoliucija ir mes visi esame pereinamajame etape, kurio dalimi yra ir mūsų kasdieniniai įpročiai bei sprendimai.  

Galiu sakyti, kad šeimoje gyvename ir tvarumo tema, nes aš kasdien šiuo klausimu dirbu su klientais.

Neišvengiamai apie tai kalbame namuose ir adaptuojamės. Vaikai kartu su mumis žiūri dokumentinius filmus apie klimato kaitą, bioįvairovę, ekologiją, aš jiems neretai pasakoju apie savo veiklos sritį. Matau, kad jie vis geriau su amžiumi tai suprantama.

Tiesa, vaikams lengviau suprasti tėčio veiklą – ji ryški, efektinga, vizuali, nuostabiai skamba. Mano darbas reikalauja teisinės ir finansinės analizės, strategijų kūrimo, bendravimo su verslo komandomis, o rezultatai vyksta klientų organizacijose.  

Nepaisant to, pastebiu, kad vaikams svarbios mūsų su Alanu įžvalgos apie žmogaus poveikį aplinkai, vartojimo įpročius, maisto tausojimo, ekologiško maisto, plastiko ir daiktų mažinimo namuose temos.

Jie išties nėra lepūs daiktams, žaislams, kelionėms, jiems neruošiami ir atskiri patiekalai.

Be to, mes gyvename miesto centre, tad mokyklą ir būrelius pasiekiame pėsti ir mažai naudojame automobilį mieste“, – savo ryšį su tvarumu apibūdina Valda.

Daugiau nei 10 metų su vyru santykius puoselėjanti pašnekovė sako, kad ilgaamžiškos ir tvarios santuokos paslapties jie neturi – jos manymu, daug svarbiau yra atvirumas ir gebėjimas mylėti. Mylėti ne užsimerkus, o su visais trūkumais.

„Štai matote, kaip nekaltai visur ima pritapti žodis tvarumas – tvari santuoka, – šypsosi ji. – Tiesa, mes kartu jau vienuolika metų ir galime pasidžiaugti, kad esame stipri ir bendrą viziją turinti šeima, kurią taip pat vienija didelė atsakomybė vieno už kitą, už vaikų saugią vaikystę, harmoningą brandą stabilioje šeimoje.

Manau paslapties nėra – tik sąmoningas ir nuoseklus santykių puoselėjimas, gebėjimas vertinti tai, ką turi, atviri pokalbiai ir, žinoma, meilė. Tik ne ta meilė, kuri vien gėlėmis ir pasimatymais grįsta, nes pramogos visuomet pasibaigia, o gyvenimas vyksta nuolat.“

Sukakčių neskaičiuoja

Nors ir daugelis žmonių, atradę savo antrąją pusę, smarkiai pasikeičia, Valda sako, kad vyro savybių ji neperėmė. Ilgą laiką gyvenant su mylimu žmogumi gali pamatyti neigiamas savybes ir jas pradėti „apšlifuoti“.

„Mes tikrai nesupanašėjome, manau kaip tik padėjome vienas kitame įžvelgti ir sustiprinti teigiamas savybes, o neigiamas įvardinti ir surasti joms savo vietą. Nesame idealūs, būname iš įsitempę, ir pavargę, ir išsprūsta neigiama energija – tai žmogiška. Tačiau neturime nekalbadienių ir kitų keistų atsitraukimo formų, tiesiog kalbamės apie viską.

Mums tai priimtina ir, sakyčiau, padeda patiems savyje susigaudyti ir bręsti“, – sako ji.

Vis dėlto moteris papasakojo ir apie universalią savo arabiškų šaknų turinčio vyro Alano savybę, kuri padeda ne tik išspręsti konfliktus, bet ir pasiekti užsibrėžtus tikslus:

„Alanas yra unikaliai kantri asmenybė – šis bruožas tikrai dažnai gelbėja mus konfliktinėse situacijose. Jo ramybė ir susikaupimas įkvepia, o nuolatinė orientacija į tikslo siekimą negailint jėgų ir laiko mane labai žavi. Alanas niekuomet nepasiduoda nepaisant nieko. Tikiu, kad jam padeda ir rytietiška prigimtis, kurioje dera stipri meilė šeimai ir stiprus vyriškas charakteris.“ 

Daugelis sako, kad metai gyvenime – tik skaičiai, kurie nuolat keičiasi. Įdomu tai, kad pora susituokė vos po 5 mėnesių draugystės ir santuokos sukakčių dabar neskaičiuoja – kaip sako ji, matyt dėl to, kad santuokos pabaigos jie neplanuoja visai.

„Mes neskaičiuojame jubiliejų ir neretai tik artėjant sukakčiai prisimename, kad štai jau vienuolika metų kartu. Matyt, tai susiję su tuo, kad nelaukiame santuokos pabaigos ir jos neplanuojame.

Juk skaičiuojame, kai kažko laukiame, o mums patinka procesas, begalybė, santykių evoliucija, mūsų pačių branda kaip sutuoktinių, tėvų, verslo partnerių.

Mus sieja daug bendrų interesų ir tai džiugu.

O skyrybos nuoširdžiai liūdina, kartais pasikalbame apie tai su Alanu ir vis klausiame – nagi kodėl kai kuriems nepakanka kantrybės, išminties, nors kartais, tikiu, yra ir objektyvių, skaudžių priežasčių.

Šiuo klausimu sunku atsiribojus kalbėti, juk viskas individualu ir labai jautru“, – kalba pašnekovė.

Mokėsi būti tėvais

Per 11 santuokos metų pora patyrė visokių iššūkių – sustiprėjo kaip šeima, pirmą kartą išgirdo savo vaikų krykštavimus. Dabar jie ir toliau mokosi būti dviejų vaikų tėvais – tėvystė pakeitė ne tik jų santykius, bet ir sustiprino juos kaip asmenybes.

„Reikėjo išmokti būti tėvais – tai visiškai nauja patirtis, kuri augina mus kaip asmenybes, nes iššūkiai ištinka nuolatos, su kiekvienu vaikų augimo etapu.

Vaikų atsiradimas sustiprino ir atsakomybės jausmą, taip pat teko prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo. Turiu pripažinti, kad mes didele dalimi gyvename vaikais, ateitį kuriame matydami ne tik savo, bet ir jų akimis, tai labai įprasmina kiekvieną mūsų veiksmą. Nuoširdžiai nesuprantu posakio, kuomet tėvai teigia, kad gyvena sau, keliauja sau, o vaikai patys viską susikurs“, – teigia ji.

Turbūt kiekvienuose namuose yra šeimos galva, nustatanti taisykles ir sprendžianti sunkius sprendimus ir ramstis, į kurį gali atsiremti slegiant sunkumams. Vis dėlto Valda pripažįsta, kad kartais būnant tėvais nesigauna sudrausminti mažųjų – šie moka nurungti griežtumą šypsenomis.

„Kartą esu sakiusi, kad aš esu namų taisyklės, o Alanas – širdis. Neretu atveju tai tiesa, bet kartais mes imame ir pasikeičiame vaidmenimis. Tai vyksta natūraliai ir, be jokios abejonės, mylime vaikus labai stipriai.

Vaikų ramybė ir meilės jausmas namuose yra absoliutus mūsų šeimos prioritetas. Turime namuose ir nuolatinę diskusiją – lepinti ar nelepinti vaikus.

Ji nėra lengva, tad kartais aš, o kartais Alanas neatsilaikome prieš jų nuostabias akis ir šypsenas. Tačiau balansas namuose išlieka, nes mes nerašytomis taisyklės sunormuojame vieni kitus.

Šiuo aspektu vėlgi labai padeda nuolatiniai pokalbiai šeimoje – mūsų vaikai žino kiekvieno sprendimo priežastis ir argumentus.

Esame atviri su jais ir kalbamės labai daug“, – šypsosi moteris.

Kaip sakoma – obuolys nuo obels netoli rieda. Taip ir su mažaisiais – V. Chošnau pasakoja, kad nors ir visi šeimoje skirtingi, visus vienija vienas dalykas – muzika, kurios niekas negali išginti iš širdies.

„Mėgstame sakyti, kad mūsų vaikai yra panašūs patys į save. Žinoma, jie yra mūsų vaikai, turime kraujo ir genetinį ryšį, kultūriškai ir idėjiškai supanašėjame kartu gyvendami, daug bendraudami. Ir vis dėlto, mes su Alanu labai norime palikti jiems laisvę atrasti ir pažinti tikrąją prigimtį – ieškoti, bandyti, tyrinėti.

Vaikų hobiai kol kas kintantys – dailė, karatė, inžinerija, nors vienas dalykas sieja mus visus ir nesunku manau jį atspėti – tai muzika.

Abu vaikai – dukra Izabelė Atėnė ir sūnus Augustas Alanas lanko profesionalią muzikos mokyklą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, groja fortepijonu, studijuoja muzikos teoriją ir po truputį pradeda koncertuoti akademijos salėse. Kol kas jiems tai labai patinka.

O sūnus Augustas jau imasi kurti savo dainas ir vis prašo tėvelio įvertinti jo kūrybą, jie kartu groja savo kūrinius, improvizuoja. Tai labai džiugina visą šeimą“, – kalba ji.