Unikali vieta Šilutės rajone, įkvėpusi Hermaną Zudermaną

Žalgirių miškas juosia Rupkalvių aukštapelkę. Šioje vietoje įkurtas Žalgirių kaimo kraštovaizdžio draustinis su pažintiniu taku.

Tako pradžia pažymėta ženklu - važiuojant link Rusnės jis yra kairėje pusėje. Lankytojai automobilius palieka netoliese esančio keliuko pakraštyje, nes specialios vietos automobiliams statyti čia nėra.

Atvažiuoti iki tako galima ir dviračiais - palei kelią įrengtas geras, nuo važiuojamosios dalies atskirtas dviračių takas.

Ruošdamiesi pasivaikščioti taku nepamirškite, kad drėgname pelkyne jus lydės ne tik paukščių giesmės, bet ir būrys alkanų uodų - pasiruoškite apsaugos priemonių.

Šio draustinio tikslas - išsaugoti ir eksponuoti paskutinį dar išlikusį buvusios didžiausios pelkininkų kolonijos kaimą ir jo žemėnaudos ypatumus.

Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje buvo įsikūrusios 4 pagrindinės pelkininkų kolonijos: Aukštumalos pelkės masyve (buvę Aukštumalos, Vabalų, Naujųjų Rugulių kaimai bei dalis Šyšgirių, Lapalių kaimų sodybos); Žalgirių-Rupkalvių pelkės masyve (buvę Žalgirių ir Juodkrantės kaimai); Medžioklės pelkės masyve (buvęs Medžioklės pelkės kaimas); Berštų pelkės masyve (dalis Paleičių, Andrulių, Šilininkų ir kitų kaimų sodybos).

Šios sodybos ir kaimai kūrėsi didžiųjų aukštapelkių pakraščiuose, grioviais nusausintuose durpynų plotuose.

Žalgirių miškas pradėtas urbanizuoti jau nuo XVIII a. vidurio.

Pirmiausia buvo pradėta sausinti Rupkalvių pelkė, iškasti atviri kanalai vandeniui nutekėti.

Po Antrojo pasaulinio karo norėta ir bandyta Žalgirių mišką su Rupkalvių pelkę paversti šienaujamomis pievomis.

Nemuno deltos regioninio parko pateikiamais duomenimis, XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje pradėtos kurti pelkininkų kolonijos.

Tai buvo daroma siaurais rėželiais sudalinant nusausintą pelkės plotą, ten įkuriant nedideles sodybas su 1-3 ha žemės sklypeliais.

Tose kolonijose gyventa labai tankiai, sodybos ir gyvenamieji pastatai buvo taisyklingai surikiuoti palei tiesius keliukus, formuoti stačiakampiai sklypų kvartalai.

Pirmieji pelkininkai Žalgirių miške įsikūrė 1861 m. ir gyveno atkirsti nuo pasaulio, nes čia nebuvo susisiekimo kelių.

Tik 1872 m., greta nutiesus plentą Šilutė-Rusnė, gyvenvietė ėmė augti. 1874 m. ji gavo Bismarko kolonijos vardą.

1885 m. kolonijoje gyveno 1 375, XX a. pradžioje - apie 1 800, 1925 m. - 1 466 žmonės. Veikė net kelios mokyklos, buvo užeiga, kapinės.

Durpinga žemė itin tiko auginti ankstyvąsias bulves, įvairias daržoves. Mažosios Lietuvos enciklopedijoje Martynas Purvinas rašo, kad viename hektare įdirbto durpyno būdavo užauginama iki 75-100 centnerių bulvių.

Dalį jų sušerdavo gyvuliams, dalį mainydavo į stinteles, grūdus.

Nemuno deltos pelkininkai savo užaugintas bulves ir kitas daržoves valtimis plukdydavo į Karaliaučiaus, Tilžės, Klaipėdos ir kitų miestų prekyvietes.

Laivais pelkininkų bulvės buvo plukdomos ir į Hamburgą.

Sėkmingai ūkininkaujant buvo galima išlaikyti šeimą ir daliai kolonistų prasigyventi, įsigyti durpynams būtinų mineralinių trąšų bei kalkių.

Įvardijama, kad dauguma pelkininkų kolonijų patirdavo pavasarinius potvynius, tekdavo įrengti bei prižiūrėti sausinimo kanalus bei griovius.

Patys pelkininkai po durpynus vaikščiojo avėdami specialias plačias klumpes. Panašiomis klumpėmis buvo apauti ir arkliai - kad negrimztų.

Prasti orai trukdydavo dirbti žemės ūkio darbus drėgnuose pelkynuose, dažnos audros bei vėjai sunkino derliaus plukdymą valtimis.

Po Pirmojo pasaulinio karo pelkininkų kolonijos kritikuotos kaip atgyvenusi ūkininkavimo forma, reikalavusi pernelyg daug sunkaus rankų darbo ir lėmusi kolonistų gyvenimo ir darbo blogas sąlygas.

Sąlygos tokiose kolonijose išties buvo nelengvos - visur besismelkusi drėgmė atsiliepdavo pelkininkų sveikatai, jie dažnai sirgdavo reumatinėmis ir kitomis ligomis.

Buvo siūlyta pelkininkų kolonijas pertvarkyti, tačiau po 1944 metų beveik visos pelkininkų kolonijos buvo likviduotos.

Daugybė medinių pastatų Žalgiriuose buvo nugriauta, nuardyta malkoms.

1946 metais, teigiama, čia tebuvo keturios sodybos ir 19 gyventojų.

Šiandien apie buvusią pelkininkų koloniją Žalgirių pažintiniame take pasakoja tik įrengti informaciniai stendai.

Beveik 2 kilometrų pažintinis takas veda per buvusios kolonijos teritoriją.

Ši vieta beveik nepaliesta civilizacijos. Be informacinių stendų ir nuorodų, yra įrengtas tik tiltelis virš vandens.

Per draustinį veda natūralus takelis, kuriuo galima eiti pėsčiomis arba važiuoti dviračiu.

Einant taku žavi augalijos ir paukščių įvairovė. Skaičiuojama, kad šioje vietoje auga apie 180 augalų rūšių.

Žalgirių miške auga beržai, juodalksniai, pušys, eglės, drebulės, gluosniai.

Tačiau čia taip pat galima rasti ir paprastai pelkei nebūdingų šimtamečių ąžuolų.

Vienas toks ąžuolas žymi pažintinio tako pabaigą. Jis pavadintas rašytojo Hermano Zudermano ąžuolu.

Tai botaninis gamtos paveldo objektas, 2005 metais paskelbtas valstybės saugomu objektu.

Jo kamieno apimtis - daugiau nei 4,6 metro.

Šis ąžuolas taip pat įtrauktas į žaidimo „Paukščių kelias“ maršrutą.

Ąžuolas pavadintas H. Zudermano garbei, nes šis rašytojas dažnai laikėsi Žalgirių kaime, o sunkų pelkininkų gyvenimą aprašė savo apysakoje „Jonas ir Erdmė“.

Pasigrožėjus ąžuolu grįžti į tako pradžią reikia tuo pačiu keliu.