Tik du klausimai

Inga įvairiems žmonėms užduoda du paprastus klausimus: 1. Kada supratai, kad užaugai? 2. Kada jautiesi laimingiausias? Projekto herojų atsakymais ir užfiksuotomis nuotraukomis Inga dalijasi socialiniuose tinkluose ir džiaugiasi, kad jau yra ir nemažai sekėjų, laukiančių vis naujo herojaus istorijos.

„Proceso metu tenka eilinį kartą įsitikinti, kad aplink mane begalė įspūdingų, įsimintinų, nuostabių žmonių“, - džiaugiasi Inga.

Beje, kaip ir buvo galima tikėtis, į pirmąjį klausimą daugelis herojų atsako, kad iki šiol dar nesijaučia suaugę, arba galvoja, kad tai yra nuolatos vykstantis procesas.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba. I. Kuznecova gavo stipendiją trims mėnesiams, bet pati svarsto, kad šis projektas gali išsitęsti kur kas ilgiau.

„Gali būti, kad pratęsiu, nes yra labai daug norinčiųjų dalyvauti. Būčiau nieko prieš vykdyti šį įdomų projektą kad ir metus. Atlikusi šį įdomų tyrimą paskui bandysiu visą surinktą medžiagą perteikti šokiu. Kol kas dar nesu tiksliai nusprendusi, ar tai bus tik mano solinis performansas, ar bus išleistas šokio filmas. Kuo toliau, tuo labiau į finalinį šokį man norisi įtraukti ir visus projekto dalyvius, tik dar tiksliai nesu sugalvojusi, koks tai turėtų būti formatas. Kol kas tebesu kūrybinėse paieškose“, - pasakojo I. Kuznecova.

Taigi - susipažinkite:

Gintarė, 29 metai, šokėja

1. Citata iš Gintarės dienoraščio: „Didžiąją laiko dalį jaučiuosi protingai žaidžianti šį žaidimą, o dar dažniau jaučiu “beginners luck„. Suvokiant mano amžių ir elgesį suprantu, kad iki šiol gyvenimą žaidžiau pagal aplinkos sukurtas taisykles. Tai be proto ramina. Senėjimo jausmas užklupo labai netikėtai. Ne senėjimo, o užaugimo. Gi reikia suaugti, būti savarankiškam, profesionaliam ir teisingam. Truputis ironijos...“

Dar pastebi, kad užaugai, kai nebeperki pigiausio tualetinio popieriaus.

2. Laimingiausia esu, kai darau, kas man patinka ir tai yra naudinga kitiems. Dar kai guliu vonioje.

Paulius Kavoliūnas, 25 metai

1. Pajaučiau, kad užaugau, kai man buvo 12 metų. Mano tėvas mirė, kai man buvo 7 metai. Tačiau mirties faktą suvokiau būdamas 12 metų. Sutvarkėme kapus ir tiesiog pradėjau verkti suvokęs, kad žmogaus niekad nebepamatysiu. Iki tol kaip vaikui atrodė, kad tėvas „skraidžioja danguje“.

2. Laimingiausias jaučiuosi, kai vairuoju.

Ingos KUZNECOVOS nuotr.