Su kojos protezu kietai atrodantis Rapolas Micevičius: nuo juodžiausių minčių – į sporto aukštumas

Todėl ieškodamas informacijos ir panašių istorijų internete, vyras vis išgirsdavo scenarijų, kaip pavargę nuo nesėkmingo gydymo, žmonės priimdavo sprendimą koją amputuoti ir greičiau reabilituotis.

Todėl vieną dieną Rapolas suprato, jog ir jis daugiau operacijų nenori, o kojos protezas – ne pasaulio pabaiga.

Vis tik teko išgyventi dar vieną itin sunkų etapą – fantominius skausmus, kurie alino beveik metus laiko ir pripratino jauną vyrą prie itin sunkių nuskausminamųjų vaistų.

„Negražūs dalykai dėjosi galvoje, buvo minčių apie mirtį. Galvojimas, kaip aš toliau gyvensiu, kad yra daug dalykų, kuriuos norėtum dar padaryti, ir tu jų nebepadarysi”, – šį antradienio vakarą LNK laidoje „Bus visko“ kalbėjo dabar sportinių aukštumų parolimpinėse varžybose siekiantis Rapolas. 

„Bandėm įvairiausiais būdais mažinti skausmus, didinom antidepresantų kiekį, didinom narkotikų kiekį. Buvau priklausomas vienu metu nuo narkotikų. Net daktarai ir seselės pradėjo prie manęs eiti, sako: tu esi priklausomas, tu esi narkomanas. Aš jų prašydavau.

Prašydavau vien dėl to, kad man labai skaudėjo. Jaučiausi blogai, pragulėjau 9 mėnesius, tiek laiko naudojau narkotikus. Brt vėliau pats priėmiau sprendimą, kad reikia mažinti. Supratau, kad pačiam reikia išmokti tvarkytis su skausmu“.

Netrukus Rapolas atsistatė ir tikriausiai sumušė visus reabilitacijos rekordus. Mat protezą užsidėjo ne po šešių mėnesių, kaip dauguma, o jau po keturių savaičių. 

„Buvo natūralus noras judėti. Eidavau į salę. Kiti čia praleisdavo valandą, aš keturias. Vieni į vieną treniruotę nueidavo, aš į keturias“, – pasakojo Rapolas.

Šiandien žiūrint į šį jauną vyrą nesinori liūdėti, norisi tik jam patapšnoti per  petį ir  pasakyti, kad yra įkvėpimas, o protezas atrodo stilingai. Rapolas sako, taip yra todėl, kad kartu su protezu eina teigiama energija, o ne liūdesys.

„Aš apie save galvosiu tik gerai, nes blogai galvoti negali. Nes kaip galvosi, taip ir jausiesi. Jei kažkas sako, kad atrodau keistai, aš to negirdžiu. Mačiau kitus žmones su protezu, ir jie kietai atrodo tada, kai žmonės daro dalykus, sportuoja, gyvena, neišgyvena. Liūdnai atrodo tiems, kurie užsideda vien tam, kad į tualetą nueitų. O tokių labai daug”