Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai 

Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.  

Paskaitę straipsnį sužinosite kaip šventėms ruošiasi teatro kūrėjai: kokius patiekalus gamina bei ypatingus ingredientus jiems pagardinti naudoja ir ką labiausiai vertina laukdami šv. Kalėdų.  

Solistas Mindaugas Rojus ir muzikinio teatro orkestre smuiku grojanti Kamilė Rojė 

Iki švenčių vyksta labai intensyvus darbas, bet Kalėdas visada švenčiame tiek su šeima, tiek su giminaičiais. Kaip gi kitaip! 

Dukrai Lėjai stengiamės parodyti senovės lietuvių tradicijas - kiek tik patys jų žinome ir kiek jų laikosi mūsų šeimos (pvz. šienas po Kūčių stalo staltiese). Atsiminimai ir pagarba išėjusiems taip pat labai svarbūs.  

Mindaugo firminis Kūčių vakaro patiekalas – „silkė pataluose“: viską darau tradiciškai, kartais sumaišau koks sluoksnis po kurio turi eiti, bet skonio tai negadina.

Šis patiekalas tampa išskirtinis, jei jį pagardinu granato sėklomis. Svarbu negailėti majonezo! Kuo riebiau – tuo geriau. Gaila tik, kad po švenčių ima gąsdinti svarstyklės, tada tenka prisiminti pasninką (juokiasi)...  

Artėjančių švenčių proga visiems linkime kuo daugiau žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės. Kas bus – kas nebus, bet žemaitis nepražus! Labai tinka ir visai Lietuvai! 

Solistas Šarūnas Šapalas 

Šventes švenčiame pas tėtę Merkinėje, suvažiuojame kartu su broliais ir jų šeimomis. Visų vaikai dar to amžiaus, kad laukia Kalėdų senelio, tai tenka improvizuoti: atitinkamai apsirengti ir pastorinus balsą jį vaidinti.

Per Kūčias stengiamės laikytis tradicijų ir visada ant stalo turėti dvylika patiekalų.

Po vakarienės – tradicinės dovanėlės. Per Kalėdas visi einame pas močiutę, kuri irgi gyvena Merkinėje, ten visada pilnas stalas gardžiausių vaišių. Visiems gražių ir šiltų ateinančių švenčių! 

Teatro vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas ir režisierė Karina Novikova 

Kalėdas paprastai švenčiame - namuose. Susirenka Vladimiro vaikai, giminaičiai, o kartais - su jais pasimatome vėliau. Užsuka ir draugai.

Mums patinka, kai namuose daug žmonių, bet tuo pačiu nieko nesinori įpareigoti. Patiekalų dažniausiai iš entuziazmo Karina paruošia per daug.

Vienas jų - Karinos močiutės Žanetos burokėlių salotos - burokėliai, česnakai, džiovintos slyvos ir graikiniai riešutai. O kitas, kiek egzotiškesnis - bulvių koše įdarytas ir užkeptas žąsies kaklas.

Tad visi sočiai prikirtę dažniausiai klausomės patefono ir garsiai apie ką nors diskutuojame, nes gyvai susitikti yra ypatingas malonumas. 

Solistas Šarūnas Juškevičius 

Negalėčiau pasakyti, kad Šv. Kalėdos ar Naujieji Metai mano šeimoje švenčiami kaip nors ypatingai, originaliai. Visada svarbiausias akcentas būdavo, o ir išlieka - pabūti kartu su brangiausiais žmonėmis. Žinoma, ir skaniai pasivaišinti.

O tą padaryti mano žmona Virginija visada mokėjo. Ir tai nebūdavo kokie nors ypatingi patiekalai. Tiesiog viskas pagaminta su meile, todėl ir skanu.

Kol buvo gyvi mano ir Virginijos tėveliai, stengdavomės per šventes juos aplankyti. Pas vienus per Kūčias, pas kitus - Kalėdų dieną.

Arba pasikviesti į svečius. Kai jų netekome, iniciatyvą perėmė mūsų užaugę vaikai - sūnus Povilas ir dukra Agnė.

Dabar dažniausiai renkamės jų namuose ir džiaugiamės, kad visi gyvename viename mieste ir galime be problemų „susibėgti“.  

Naujieji Metai dėl mano darbo specifikos dažnai būdavo švenčiami neįprastai. Daugelį metų teatre Naujųjų išvakarėse vykdavo koncertai, kartais ir po du.

Visada būdavau užimtas ir kaip solistas, ir kaip koncerto vedėjas. Namo parsirasdavau vos ne paskutinėmis Senųjų minutėmis.

O dažnokai ir visai naktį, nes po koncerto ar spektaklio teatre, dar laukdavo privatūs renginiai, už kuriuos gerai mokėdavo. Todėl kartais tekdavo kelti šampano taurę vidurnaktį ir su visai nepažįstamais žmonėmis. 

Nežinau ką palinkėti artėjančių švenčių proga, be įprastinių - džiaugsmo ir meilės. Man labiausiai norisi taikos ir dvasinės ramybės. Ir kad sveikatos šaltinėlis vis sroventų, neišdžiūtų. To visiems ir linkiu! 

Solistė Loreta Ramelienė ir choro artistas Arūnas Ramelis  

Kalėdos - pati gražiausia ir laukiamiausia mūsų šeimos šventė, nes tai metas, kai namuose po studijų ar darbų susirenka visa šeima: iš sostinės grįžta vaikai, visada kartu praleidžiame Kūčių vakarą, o Kalėdų ryte kaip vaikystėje visi einame ieškoti dovanų nuo Kalėdų senelio, po  to visa šeima keliaujame į šv.Mišias prisipildyti dvasinio džiaugsmo, galiausiai - šventinė puota. Visgi, pati didžiausia laimė – tiesiog šeimai būti kartu. 

Ant šventinio mūsų stalo visada rasite patiekalų su mūsų pačių surinktais grybais, nes labai mėgstame grybauti. Kartais iš jų gimsta šaltas patiekalas, o kartais – karštas.

Ant Kūčių stalo vyrauja žemaitiški tradiciniai patiekalai: kanapės, cibulynė, tačiau kai nuvažiuojame į vyro giminę – mėgaujamės aukštaičių tradiciniais senoviniais valgiais, kaip pvz. avižų kisieliumi, kuris žemaičiams neįprastas. Šeimos jaunimas viską mielai ragauja – jie pratinami sekti tradicijas nuo mažens.

Kalėdų stalas neįsivaizduojamas be tradicinio aguonų pyrago, o Kalėdų pietūs - be ypatingo šeimos kepto kumpio, kurį kepame tik namuose.  

Visus patiekalus gaminame tik namuose: į procesą mielai įsijungia vyras, o jei tik grįžta anksčiau – ir vaikai.  

Švenčių proga linkime, kad gimstančio kūdikėlio Jėzaus džiaugsmas ir ramybė aplankytų visų širdis, kad įsivyrautų meilė, supratingumas, ramybė. Ir kad visi turėtume viltį bei didžiulį troškimą, kad kuo greičiau baigtųsi karai ir nebežūtų nekalti žmonės. 

Koncertmeisteris Carmelo Giuseppe Longo ir altų grupės koncertmeisterio pavaduotoja, edukacijos koordinatorė Monika Longo 

Laikas prieš šventes muzikantams labai įtemptas ir sudėtingas, todėl po darbų maratono labai džiaugiamės bendryste, buvimu namie ir nieko neveikimu. Tai mums didžiausia šventė! 

Maisto gaminimas prieš šventes - mums lyg atpalaiduojantis ritualas, kai nereikia niekur skubėti ir galime pusę dienos kepti čeburekus, teisingiau labai į juos panašų itališką patiekalą Pidoni messinesi.

Tai siciliečių (dar tiksliau Mesinos) patiekalas. Ir iš tiesų pažvelgus atrodo kaip čeburekas, bet tešlos sudėtis kiek kitokia, o mėsos jame nė kvapo.

Į mūsų šeimą šis patiekalas atkeliavo pirmojo karantino metu, kai šventes turėjome sutikti namuose vieni. Sudėtingiausia turbūt minkyti ir kočioti tešlą.

Bet tai privalomas veiksmas, nes kuo labiau išminkai ir ploniau iškočioji,  tuo tešla tampa traškesnė ir skanesnė. Šis vegetariškas patiekalas puikiai tinka Kūčioms.

Beje, ir patys italai juos ruošia švenčių metu, o kai kada ir per Kūčias. Nepamirštame ir mūsų tradicinių, lietuviškų patiekalų. 

To visiems ir linkime: skirti laiko vienas kitam, neskubant pasišnekučiuoti,  išklausyti,  apsikabinti... Tiesiog būti ir džiaugtis! 

KVMT inf.