Saulius Urbonavičius-Samas: „Universitete išmokau, kad kūryba nėra tik idėjos sugalvojimas“

Nuotraukos – Justino Auškelio / VU

Skirtingais laikotarpiais jų svarba Samo gyvenime vis keitėsi. Tai visiškai užvaldydavo muzika, tai nuo klystkelių ar net mirties gelbėdavo dailė, kurią jis studijavo Šiauliuose sovietmečiu, o baigė Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje prieš trejus metus ir apsigynė dailės magistro laipsnį.

Samas sako ir dabar neįsivaizduojantis gyvenimo pilnatvės be muzikos ir dailės: „Mano visas gyvenimas yra kūryba: mano darbas yra televizijos projektų prodiusavimas, o mano gyvenimo esmė yra BIX‘ai ir tapyba, susitikimas su vizualiuoju menu.“

Panevėžyje lankėte dailės mokyklą, chorą, grojote gitara estradiniame ansamblyje, praktikavote kovos menus, žaidėte stalo tenisą, rankinį, organizavote mokyklos šokius, žvejojote. Iš kur tiek skirtingų talentų ir pomėgių?

Taip, aštuntoje klasėje buvau sukūręs ne vieną ansambliuką, skirtą groti šokiuose. Tuo metu jau grojau gitara ir dėl jos mečiau dailės mokyklą. Bėgdavau iš dailės užsiėmimų, kad galėčiau mokytis groti gitara pas draugą (juokiasi).

Visa tai paveldėjau tikriausiai iš tėvų. Mano tėtis buvo liaudies meistras, nagingas žmogus, geras stalius. Droždavo verpstes, rankšluostines, buvo žymus velnių drožėjas.

Kaip priėmėte sprendimą studijuoti būtent dailę Šiauliuose?

Vienuoliktoje klasėje apsisprendžiau siekti dailininko karjeros. Su draugu nusprendėme stoti į Šiaulių universiteto (dabar Šiaulių akademija) Dailės fakultetą.

Svajoti apie Vilniaus dailės institutą buvo be šansų – ten vietos buvo užimtos Komunistų partijos vaikams, o aš nebuvau komjaunuolis, nestojau principingai. Todėl Dailės fakultetas Šiauliuose mums buvo vienintelė galimybė gauti dailininko-mokytojo diplomą.

Apsisprendęs ėmiau rimtai ruoštis ir piešti. Visą vasarą piešiau, skaičiau biografines knygas apie van Goghą, Rodiną ir kitus žymius dailininkus. 

Viename interviu esate minėjęs, kad išvažiavimas į Šiaulius studijuoti dailę galbūt išgelbėjo Jus nuo tragiškų dalykų? Nuo ko tada gelbėjotės išvykdamas studijuoti?

Panevėžyje buvo prasidėjęs laukinio kapitalizmo, banditizmo laikas. Aš labai džiaugiuosi, kad studijos Šiauliuose mane ištraukė iš tos aplinkos. Velnias žino, kuo ten viskas būtų pasibaigę.

Tuo metu užsiėmiau koviniu sportu. Vėliau mano sporto draugai tapo tuo, kuo tapo – daug jų nušautų, nužudytų. Taip jie baigė, bet čia buvo jų pasirinkimas, mano pasirinkimas buvo studijuoti meną. 

Papasakokite apie studijų metais įrašytą pirmąjį savo muzikinį albumą. Apie ką jis buvo? Kodėl juo susidomėjo saugumas? 

Įstoję į Dailės fakultetą Šiauliuose mes kartu su draugu Ramūnu Grikevičiumi (dabar jis yra žymus tapytojas) buvome kambariokai. Aš jį priverčiau daužyti pagalves vietoj būgnų (tais laikais normalūs instrumentai buvo nepasiekiami dalykai).

Tokiomis buitinėmis priemonėmis buvo įrašytas pirmas pogrindinis albumas, kuris vadinosi „Žiurkių miestas“. Tai buvo magnetofono juosta.

Aš ją pats apipavidalinau, apipiešiau, padariau kaip tikrą albumą, kurio vienas vienintelis egzempliorius ėmė keliauti per rankas. Tada aš sugalvojau ir grupės BIX pavadinimą. Tarmiškai „biks“ yra nuorūka, aš pakeičiau galūnę į X ir išėjo BIX.

Albumas buvo apie Šiaulius, nes mums atvažiavus iš Panevėžio čia buvo visai kitokia, keista kultūra – stebino kultūristai, vaikštantys su treningais, kalbantys keista tarme.

Tad adaptacija prie šio miesto ir noras pasisakyti prieš visą sistemą, tuometinę komunistinę valdžią pagimdė šį albumą. Nors tekstuose pasipriešinimo žinutės buvo gerai paslėptos, bet KGB tai užkliuvo.

Išsikvietė, ištardė ir pasakė, kad už tokią antitarybinę saviveiklą siunčia mane perauklėti į sovietų armiją. Taip ir nespėjau pradėti mokytis. Buvau išsiųstas į vidurį Rusijos, į mokomąjį dalinį, kuriame ruošė karius Afganistano karui.

Buvo žiaurūs paskutiniai karo metai, iš jo grįžti galėjai tik cinkuotame karste. Ir ten mane išgelbėjo piešimas. Kai mus atvežė, išrikiavo ir paklausė, kas moka piešti, pasakiau, kad aš moku.

Taip likau tame dalinyje ir dvejus metus piešiau plakatus, Lenino portretus ir visokį kitą sovietinį šlamštą. Grįžęs pradėjau studijuoti Dailės fakultete.

Šiauliuose studijavote, pradėjote savo muzikinę karjerą. Kaip studijų metai Jus subrandino? Kokią reikšmę jie turėjo Jūsų tolesniame profesiniame kelyje?

Mūsų fakultete buvo aukšti reikalavimai ir mes patys buvome labai motyvuoti. Mokėmės dirbti ir kurti. Ten supratau, kad kūryba nėra tik idėjos sugalvojimas, reikėjo pasirūpinti ir jos įgyvendinimu.

Viską reikėjo savo rankomis pasidaryti: porėmius meistravomės patys, tempėme drobę ant jų, dažai ir teptukai buvo deficitas, juos reikėdavo kažkaip susiveikti. Kol padarydavai pirmąjį potėpį ant drobės, praeidavo savaitės pasiruošimo. Todėl fakultete išmokau dirbti, siekti tikslo.

Dailė iki šiol mano profesiniame kelyje yra vienas svarbiausių ir neįkainojamų dalykų. Mokymasis tapyti ir kompozicijos man padeda kiekviename žingsnyje.

Dirbant prodiuserio darbą televizijoje man dailė duoda supratimą apie vaizdą, o vaizdas televizijoje yra esmė. Muzika taip pat neatsiejamas dalykas, be jos nebūtų pilnatvės.

Dailė man labai padėjo mano grupės veikloje. Sukūriau logotipą, apipavidalinau visus grupės albumus ir režisavau vaizdo klipus.

Esu gavęs ne vieną apdovanojimą įvairiuose vaizdo klipų konkursuose, o pats svarbiausias apdovanojimas (galima sakyti, Palmės šakelė) – už geriausią scenarijų vaizdo klipui „Pressure“ pasauliniame vaizdo klipų festivalyje, vykusiame 1996 m. Prancūzijoje, Kanų mieste.

Vėliau mūsų kurti klipai vieni pirmųjų tarp Baltijos valstybių buvo rodomi tokiuose didžiausiuose pasaulio muzikos kanaluose kaip MTV ir VIVA.

Studijų metais ir tapėte, ir grojote? Kaip muzika nugalėjo dailininko talentą?

Nenugalėjo, tai greičiau tapo abiejų meno rūšių sinteze. Viena kitai padėjo. Ketvirtame kurse jau buvau daug pasiekęs dailėje, surengęs pirmas parodas Šiaulių bibliotekoje ir Panevėžio parodų rūmuose.

Man pranašavo antro Saukiuko (Šarūnas Sauka yra tapytojas) ateitį, nes tapybos stilistika buvo panaši. Bet muzika užvaldė.

Kai Sovietų Sąjungoje pagaliau leido groti roką ir atsivėrė nedideli vartai į užsienį, buvo toks sprogimas, tokia banga ir aš su ta banga išlėkiau. Kuriam laikui atsitraukiau nuo tapybos.

Tapyba yra sunkus amatas, ten yra labai daug vienišumo, uždarumo ir atsidavimo, tam reikia laiko. Paveikslą „pagimdyti“ užtrunka mėnesius, metus.

O muzikoje rezultatą gauni greičiau. Atsineši idėją, su grupe ją išplėtoji ir išeina daina, koncerte pasitikrini, iš karto gauni įvertinimą, atsaką iš publikos.

Bet ne viskas irgi taip paprasta, dainos irgi ne visada gimsta tuoj pat, kai kurias reikia „gimdyti“ ilgai, bet muzika nešė neįtikėtinai. Viskas taip greitai vyko, kelionės, koncertiniai turai po Europą ir JAV.

Pamenu, ilgiausiai užtrukęs turas JAV tęsėsi daugiau kaip pusę metų. Nieko nėra geriau, kai tu gali gyventi iš savo kūrybos. O būtent taip atsitiko su BIX. Tuo metu mes galėjome pragyventi iš savo kūrybos. Ir tai prilygo stebuklui.

Koks yra Jūsų didžiausias profesinis pasiekimas, kuriuo didžiuojatės?

BIX projektas, manau, yra tai, kuo aš galiu džiaugtis bei didžiuotis ir šiandien. Tai yra kažkas ypatingo, turi tokią dvasią, kuri iki šių dienų gyva. Man muzika nėra nei amatas, nei verslas.

Man ji visada buvo ir dabar yra menas. Saviraiškos menas. Per muziką dalinuosi tuo, kas man skauda, rūpi ir kuo aš džiaugiuosi. Ten yra visa jausmų paletė.

Mano dainose ir tekstuose yra daug filosofijos, esminių egzistencinių klausimų, apdainuojama mirtis, gyvenimo prasmės paieškos ir daug kitų mums nemalonių ir malonių dalykų, sarkastiškai pasijuokiama iš žmogiškų silpnybių, ydų. Menas turi kelti klausimus. Tą aš ir darau savo muzika.

Kaip manote, koks yra BIX projekto sėkmės receptas?

Iš perspektyvos žiūrint dabar matyti, kad dalis sėkmės yra tai, jog tu gimei toje vietoje ir tuo laiku. Sutikai tuos žmones, su kuriais galėjai eiti kartu.

Aš gimiau tuo laiku, kai muzika sprogo, buvau subrendęs tam ir tikėjau tuo, ką darau, 200 procentų. Sėkmės formulė, matyt, yra tikėjimas ir beprotiškas atsidavimas darbui.

Tai taip ir išėjo, kad nė viena Lietuvos grupė neturi tokios unikalios ir neįtikėtinos istorijos, kokią turi BIX. Ir tai, matyt, yra sėkmės istorija.

1989 m. prieš pat Berlyno sienos griūtį BIX koncertavo Vakarų Berlyne, festivalyje „Berlin Independence Days“. Koncertai vyko visame mieste.

Grojo tokios žvaigždės kaip „Pink Floyd“, „U2“, „Nirvana“ ir kitos. Tą koncertą tiesiogiai transliavo Vakarų Vokietijos radijas „Deutsche Welle“.

Pasirodo, transliacijos režisierius paėmė ir įrašė mūsų koncertą. Praėjo 30 metų ir Berlyno sienos griūties metinių proga į Lietuvą atvykęs „Deutsche Welle“ žurnalistas ėmė interviu iš manęs, kaip Berlyno sienos griūties liudininko.

Reportažui paruošti jie ieškojo Vokietijos archyvuose medžiagos apie BIX ir rado to koncerto juostą, ją perdavė mums. O ten buvo įrašytas visas mūsų koncertas.

Buvo baimės, kad tos 30 metų gulėjusios juostos bus jau mirusios, bet įrašas buvo gerai išsilaikęs ir mes, jį restauravę, išleidome albumą-plokštelę.

Išėjo taip, kad grupė BIX po daugiau kaip trisdešimties metų išleido savo pirmąjį albumą, nes oficialiai pirmas grupės albumas „Akli kariai“ išleistas tik 1991 m., o šis koncertas vyko 1989 m.

Supratome, kad ši neįtikėtina istorija turi būti įamžinta dokumentiniame filme, kurį ėmėsi kurti ir režisuoti Emilis Vėlyvis.

Ar dirbate mėgstamą darbą? Kas Jums labiausiai patinka Jūsų profesinėje veikloje?

Turiu tris banginius, ant kurių laikosi mano darbinis gyvenimas. Ir juos visus tris varo esminis variklis – kūryba. Sunkiai gebėčiau ką nors daryti prie staklių (juokiasi). 

Prodiusavimas kelia džiaugsmą, nes kurdamas tokius sudėtingus TV projektus kaip „X faktorius“, „Lietuvos talentai“ įdedu labai daug kūrybinių pastangų, kad žiūrovui būtų įdomu.

Bet kurie televiziniai projektai yra kūrybiniai. Reikia sugalvoti idėją, suburti komandą, ją uždegti kurti produktus, kurie išsilaikytų rinkoje ne vieną sezoną.

Padaryti žiūrimiausias laidas labai nelengva. Visada yra lengviau pasakyti, kad aš gerai padariau, bet va žiūrovai kvaili ir nežiūri. Tai netiesa – jeigu laidos nežiūri, vadinasi, esi blogas prodiuseris.

Kokį TV projektą norėtumėte sukurti, jei Jūsų nevaržytų nei biudžetas, nei žiūrimumo reitingai? 

Aš turiu tokį, bet jeigu pasakysiu, kas nors ims ir padarys (juokiasi). Realybės šou „Mikropasaulis“ apie tai, kas vyksta žmogaus organizmo viduje, kai jis kovoja su atėjūnais virusais ir bakterijomis. Kokia ten vyksta gėrio ir blogio kova.

Tam reikėtų į žmogaus vidų įleisti mikrokameras ir pabandyti nufilmuoti, kokia „drama“ vyksta mūsų organizmo viduje, kaip jis kaunasi su priešais. Nėra dar sukurta tokio įdomaus realybės šou, kuris parodytų, kas vyksta mumyse. Tai – mano svajonė. 

Kodėl po trijų dešimtmečių grįžote baigti dailės bakalauro ir magistrantūros studijų VU Šiaulių akademijoje?

Dailės mokslus buvau apleidęs dėl muzikos – dėl tuo metu vykusių grupės BIX gastrolių užsienyje. Bet seniai galvojau apie studijų baigimą – man buvo likęs tik baigiamasis darbas. Ir aš jį padariau.

Po bakalauro pagalvojau ir apie magistrantūros studijas. Nebuvo lengva, reikėjo padaryti dizaino darbus ir aprašyti viską moksline kalba. Darbą turėjau daryti ir gintis per patį televizinio sezono įkarštį – gruodžio–sausio mėnesiais.

Bet geras jausmas yra užbaigti kokį svarbų gyvenimo etapą. O mokslai tai ir yra.

Koks dabar santykis, jausmas, o gal prisiminimas Jus sieja su Alma Mater? 

Man tai atrodo pats geriausias gyvenimo etapas. Nes tai yra tas laikas, kai tu renkiesi savo gyvenimo kelią, kai tu mokaisi ir nori pasaulyje kažką pakeisti. Jei matome, ką norime geriau padaryti, pakeisti, mes einame studijuoti. Tas momentas žmogaus gyvenime yra vienas svarbiausių.

Nuotraukos – Justino Auškelio / VU