Saulės ratas: daržininkų ir sodininkų laikas

Svogūnų sodinimo taisyklės gana sudėtingos. Mat svarbu, kad svogūnai beaugdami nevirstų žyduoliais. Sakoma, kad svogūnai būtų geri, juos sodinti reikia tuomet, kai danguje kartu nebūna saulės ir mėnulio - t. y. arba anksti ryte, kai dar saulė nepatekėjusi, arba vėlai vakare, kol dar nespėja pasirodyti mėnulis. Dar sakoma, kad svogūnai nebus žyduoliai, prieš sodinimą perpylus juos pro dervuotą rato stebulę. O laiškai gerai augs, jeigu lysvės gale bus įsmeigta nudėvėta šluota.

Žirnių sėja taip pat būdavo apgaubta visokiais maginiais tikėjimais. Šį darbą pradėdavo penktadienį. Ši diena tinkama, nes pasninkaujančios ir kirmėlės. Apskritai sėjai vengiama dienos, kurios pavadinimo viduryje būtų raidė „r“, kaip žodyje „kirmėlė“.

Dar manoma, kad žirnius gerai sėti tokią savaitės dieną, kurią rudenį pirmą kartą pasnigo; arba tokią dieną, kai nuaidėjo pirmasis griaustinis pavasarį.

Bičių augintojai gegužės 8-ąją spėdavo, koks šiemet bus medus. Jei diena giedra, saulėta - bus daug medaus, jei apsiniaukusi - mažai.

Į Lietuvą atėjus krikščionybei ši diena sutapatinta su šv. Stanislovo varduvėmis. Šv. Stanislovas gyveno XI amžiuje, buvo Krokuvos vyskupas ir vėliau tapo dangiškuoju Lenkijos globėju.

Išskirtinis dėmesys obelims

Dienos nuo gegužės 12-osios iki 14-osios mūsų etnokultūroje būdavo įvardijamos kaip sodininkų. Mat tokiu laiku būna pats sodų žydėjimas, o neretai pasitaiko ir šalnų. Kad apsaugotų žiedus, sodininkai naktimis viduryje sodo laužus kūrendavo.

Jeigu žydint obelims užeitų audra su perkūnija, vaisiai gali būti pakenkti. Sakoma, „rūdas“ juos aptraukia. Nuo šios bėdos gelbsti gelžgalis, pakabintas ant žemutinės šakos.

Jeigu obelis vis neveda vaisių, protėviai ją bausdavo apmušdami iš elgetos pasiskolintu botagu. O kad kirminai lapų negraužtų, obels šakas pasmilkydavo džiovinta gyvate.

Senolių patirtis sako, kad sodinti obelis reikėtų jaunam mėnuliui stojus. Derlių galima pagausinti, į šaknų tarpus įdėjus po akmenuką. Arba duobėn įmetus gabalėlį duonos, pabarstytos druska. Svarbu, kad obelaites sodintų vyras ir žmona drauge: vienas palaiko medelį, kitas apkasa šaknis. Tada vaismedis netuščiai žydės, bus labai derlus.

Skiepyti medelius taip pat geriausiai tinkanti jauno mėnulio fazė. O skiepus patartina nusipjauti, kai mėnulis esti trijų vakarų, tai derliaus galima bus tikėtis jau trečiaisiais metais.

O sužaliavus sodui, jo šeimininkas nuskindavo po šakelę nuo kiekvienos obelaitės, parnešdavo namo ir užkišdavo už sijos; sakydavo, - kad namas ilgiau išstovėtų sveikas.

Jeigu prireiktų sodą naikinti, tegu kas svetimas tai padaro. Nes tėvų ar senelių sodintą obelį nukirsti - nevalia, gali nelaimę šeimai prisišaukti.

Šis tikėjimas tikriausiai iš to, kad kalboje ar dainoje obelėlė yra senosios motinėlės įvaizdis, - „Žila kaip obelėlė“; „Linksta sode obelėlė, verkia manęs motinėlė“; „Aš palikau mamužę kaip sode obelužę“...