Rūtos Ščiogolevaitės vyras prabilo apie tai, kas ilgą laiką buvo nutylėta: patirtą šoką, skyrybų priežastį

Delfi pašnekovas nesutinka ne tik su tuo, jis taip pat neigia, kad prieš Rūtą naudojo fizinį ar psichologinį smurtą. Be to, Rolandas pasakoja, jog žinia apie skyrybas jį apskritai išmušė iš vėžių. Pasak jo, jokių rimtų pokalbių apie tai nebuvo. Nekalbėta ir apie galimybę, kad ji kuriam laikui su vaikais išeis gyventi kitur. „Man tai buvo didžiulis šokas“, – prisiminė jis.

Ne mažesnė nuostaba Rolandą ištiko tada, kai, jo žiniomis, būstą, į kurį žmona išėjo po paskutinio jų kivirčo, išsinuomojo gerokai anksčiau, nei įvyko pats barnis. Tai ne vienintelė nauja detalė, apie kurią išskirtiniame Delfi interviu prabilo vis dar oficialus dainininkės sutuoktinis.

R. Damijonaitis sako, kad praėjus porai metų su pačiu skyrybų faktu jis jau susitaikė, stengiasi dėl vaikų ir bando kabintis į naują gyvenimo etapą, todėl daug mieliau ištuokos siektų draugišku keliu.

Visgi skyrybų procese bandoma įrodyti, kad dėl nepavykusios santuokos yra kaltas būtent jis, o tai, pasak pašnekovo, yra nepelnyti teiginiai, su kuriais jis nesutinka nei tikrajame, nei visuomenės teisme.

Rolandas Damijonaitis ir Rūta Ščiogolevaitė

– Rolandai, gal reikėtų pradėti nuo to, ar matėte laidą „Kasdienybės herojai“, kurioje dalyvavo jūsų vis dar oficiali žmona Rūta?

– Mačiau.

– Ši laida nėra pirmoji, kurioje kalbama ir apie jus, ir apie jūsų santuoką. Kaip tai priimate?

– Taip, tai nėra pirmas kartas. Žinote, viena vertus, aš suprantu Rūtą, jos toks darbas, jai reikia nuolat afišuotis. Antras dalykas, jos ir būdas toks.

Dabar, praėjus tiek laiko, aš į viską jau galiu pasižiūrėti kitomis akimis.

Dabar esame kitame taške, matau tam tikrą tendencingumą jos santykiuose ir jų eigą iš jos pusės.

Aš kaip ir suprantu, kodėl tai daroma. Matyt, iš to – gana nebloga reklama. Plius, kai moteris kaskart kartoja, kaip jai sunku, kaip jai yra blogai, manau, atsiranda užuojautos, ja pradedama tikėti.

Mačiau tą laidą, bet apie ją man niekas iš išorės nepasakė. Pamačiau ją pats. Specialiai tikrai neieškojau, jos įrašas mane pasiekė netyčia bendrame interneto sraute.

– Koks jausmas apėmė? Gal viduje kas nors sukirbėjo, juk ten kalbama ir apie jus?

– Kadangi iki šiol esu naujausias jos vyras, tai dažniausiai ir šnekama apie mane. Matyt, tai įdomu, kadangi visa situacija vyksta gana ilgai ir sudėtingai.

Žmonos duodamais interviu aš pasidomiu dėl vaikų, nes jie ir jų bendraamžiai mokykloje jau yra tokio amžiaus, kuomet vis daugiau naudojamasi išmaniosiomis technologijomis.

Man nepatinka savo gyvenimo viešinimas ir kalbėjimas apie asmenines detales. Ilgą laiką viskas vyksta į vienus vartus. Natūralu, kad tu nori paaiškinti, jog ne viskas yra taip, kaip skelbiama. Kažkokių didelių emocijų man tai nesukelia.

Tai, ką ji šneka apie mane paskutinius pora metų, yra visiška neteisybė. Bet jos teisė taip kalbėti, jeigu ji nori.

Rūtos Ščiogolevaitės ir Rolando Damijonaičio vestuvės

– Laidoje Rūta kalbėjo, kad ilgą laiką gyveno baimėje, kentė smurtinius santykius, terorą. Tai, apie ką kalba, yra rimti kaltinimai. Ar sutinkate su tuo, ką ji sakė?

– Kategoriškai nesutinku. To nebuvo. Ji gana gudriai įvardijo tai, ką neva patyrė, – smurtiniai santykiai. Tarsi duoda suprasti, kad patyrė smurtą, bet tiesiai šviesiai taip ir nepaaiškina, kaip ji su tuo susidūrė.

Jokių konkrečių pavyzdžių. Jei teigtų, kad patyrė fizinį smurtą, tuomet visi prašytų įrodymų, o kadangi to nebuvo, įrodymų nėra, todėl ji kalba apie psichologinį smurtą, kurį daug sunkiau įrodyti.

Tai stiprūs kaltinimai, bet verta suprasti, kad tuo galima manipuliuoti. Ji nepagrįstai švaistosi tokiais teiginiais.

Problema ta, kad moterys, kurios šeimoje iš tikrųjų patyrė psichologinį ar fizinį smurtą, susitapatina, todėl ir tiki Rūta. Tačiau tai, ką ji kalba, nėra tiesa. Ši taktika pasirinkta ne šiaip sau, smurto artimoje aplinkoje tema yra labai jautri.

Rūtos pasakojimai apie neva patirtus smurtinius santykius ir terorą kelia žmogui gailestį, žiūrovas natūraliai nori ją užjausti, taip tarsi patikėdamas ja. Be to, kaltinant mane, kyla daug mažiau klausimų, kodėl įvyko skyrybos.

Juk ji nepasakys, kad tai buvo jos sprendimas, nes tiesiog taip sugalvojo, juk tada visuomenės užuojautos nesulauksi. O turint tokią priežastį daug lengviau stoti ir prieš visuomenę, ir prieš teismą.

Kalbant apie mūsų santykius, visada vyravo tokia praktika, kad jeigu tai nėra Rūtos tiesa, jeigu nėra jos viršus, jeigu tu nesutinki su jos nuomone, tada kyla konfliktų ir nesutarimų. Yra viena tiesa, ir viskas.

Nesvarbu, su kuo ir dėl ko kildavo ginčas, ar su manimi, ar su draugais, ar su medicinos gydytoju, jeigu tas žmogus nepritaria Rūtos iš anksto nusistatytai nuomonei, jis yra neteisus ir su juo diskusija net netęsiama.

Net neverta diskutuoti, nes jis neva nėra Rūtos lygio. Pas mus taip buvo. Rūta labai norėjo, kad visą laiką būtų jos viršus, aš, žinoma, ne visą laiką sutikau su tuo. Juk natūralu, esu gyvas žmogus, turintis savo nuomonę. Nepaisant to, daug metų teko nusileisti.

Tą dariau dėl bendro gėrio, dėl šeimos, dėl ramybės namuose. Man šeima, vaikai buvo ir yra svarbiausias dalykas gyvenime. Aš to labai norėjau, kūriau tokį gyvenimą. Tad kartojantis situacijai, aš dažnai nusileisdavau, sutikdavau su ja, net jei jausdavau, kad esu teisus.

Ne veltui, matyt, sakoma, kad santuokoje gali būti arba laimingas, arba teisus. Ir ilgą laiką santuokoje aš rinkdavausi tą pirmąjį variantą.

Sakoma, kad santuokoje gali būti arba laimingas, arba teisus. Ilgą laiką aš rinkdavausi pirmąjį variantą.

Rolandas Damijonaitis.

– Ar galiu paklausti, dėl ko santuokoje kivirčų kildavo dažniausiai?

– Norisi pasakyti, kad tikrai nebuvo taip, jog mūsų santuoka visada buvo sudėtinga. Mes kartu santuokoje pragyvenome 6 metus, apie metus kartu buvome ir iki santuokos. Tikrai nebuvo taip, kad visus tuos 7 metus nuo ryto iki vakaro pykomės, nesutarėme.

Tikrai ne. Jei taip būtų buvę, tiek gražių vaikų nebūtume sugyvenę.

Dabar, atsisukęs atgal, galiu pasakyti, kad patys didžiausi nesutarimai tarp mūsų kildavo tada, kai Rūta laukdavosi, ir dar kurį laiką po gimdymo.

Tuos kelis mėnesius būdavo sunkiau, natūralu, atsirasdavo dar vienas vaikelis, kuriuo reikia rūpintis, bet pasikeisdavo ir jos būdas, gal dėl hormonų audrų... Tais etapais kildavo pačių aštriausių nesutarimų.

Žvelgiant bendrai, dėl ko mums nepavykdavo sutarti, tai dažniausiai būdavo susiję su buitimi. Juk natūralu, kad auginant tokį gausų būrį vaikų jausdavomės pavargę. Ne visada sutapdavo ir mūsų požiūris į vaikų auginimą.

Na, pavyzdžiui, medicininiai klausimai, skiepijimasis. Šiuo atveju aš visą laiką buvau linkęs laikytis tos nuomonės, kad savo srities specialistas, ar tai būtų medikas, ar kitas profesionalas, tą sritį išmano geriau.

Juk žmogus mokosi, praktikuojasi ir dirba toje sferoje. Natūraliai pasitiki tuo, ką jis pataria.

Rūta buvo labiau iš tų žmonių, kurie mėgsta skaityti informaciją, rastą feisbuke ar bendrame interneto sraute, ir iš to susidaryti savo nuomonę. O tai dažnai kirsdavosi su logika.

Vėlgi, nepaisant to, mes gyvenome santuokoje, buvome kartu, mano pareiga buvo palaikyti savo žmoną. Ji ir pati yra sakiusi, kad jai to vadinamojo mokytojos vaidmens ne visada pavykdavo atsikratyti.

Ar tai būtų darbas, pavyzdžiui, muzikiniai TV projektai, ar laikas namuose, – ir ten, ir ten jai tarsi reikdavo paauklėti, pamokyti kitus. Taip, esu jaunesnis už ją, taip, kai kuriais klausimais ji tikrai turėjo daugiau patirties, bet tikrai yra dalykų, kuriuos geriau išmanau aš.

Bet to, Rūta nepripažindavo, nes turi būti taip, kaip sako ji. O jei ne jos viršus – laukia barniai.

Rūta Ščiogolevaitė su vyru ir vaiku baldų parodoje

– Nors Rūta dalyvavo ne vienoje laidoje, jos pozicija ir tai, ką kalba, nesikeičia. Ji sako, kad patyrė smurtinius santykius. Jeigu su tuo nesutinkate, kaip manote, kodėl ji tai kartoja?

– Manau, vertėtų pasižiūrėti į prieš tai buvusius jos rimtesnius santykius su vyrais. Kažkaip visada taip būna, kad dėl visko, kas nutinka blogo, yra kalti vyrai, bet ne ji. Visą laiką jie yra blogi, o ji, ketvirtą kartą besirinkdama vyrą, antrą kartą tekėdama, vis tiek sugeba kažkaip pasirinkti partnerį blogietį, kuris ją neva skriaudė, negražiai elgėsi.

Man atrodo, žmonės mato, kadangi Rūta – žinomas žmogus, jog ji nėra trapaus charakterio ir jos nepalaikysi po padu.

Jei visą laiką tą kartosi ir viską pateiksi tik iš vienos pusės, gal žmonės ims tavimi tikėti. Juk pasižiūrėkite, kiek per visus tuos metus yra Rūtos interviu šia tema ir kiek yra mano. Ilgą laiką ji apie mane ir mūsų santuoką viešai kalbėjo viena, aš buvau pasirinkęs laikytis atokiau nuo viso to.

Bet nesibaigiant nebūtiems kaltinimams turiu teisę paaiškinti, kad šioje istorijoje yra ir kita pusė.

Jei pasižiūrėtume jos istoriją, tai, atrodo, kad jos visa karjera ir viešumas paremtas santykiais. Interviu, kuriuos ji dalija, praktiškai visada susiję su santykiais.

Ji tikrai gera dainininkė ir aktorė, baigusi ne vienus mokslus, turi puikų balsą, dėl to niekas nesiginčija, bet kažkaip taip jau nutinka, jog daugiausia kalbama apie jos asmeninį gyvenimą.

Gal tai įdomiausia žmonėms, žurnalistams, o gal jai ir pačiai patinka apie tai kalbėti, nes supranta, kad taip gaus daugiau dėmesio?

Jeigu tu sakai, kad esi nuskriausta, neturi užtektinai pinigų, viena augini vaikus ir t. t., žmonės tavęs gaili, ima siūlyti darbus, projektus. Beje, tai yra nesąmonė, nebuvo taip, kad pinigų trūktų.

Po to, kai Rūta nusprendė gyventi atskirai, mano žmona iki šiol yra daug geresnėje finansinėje situacijoje nei aš.

Ilgą laiką Rūta apie mane ir mūsų santuoką viešai kalbėjo viena, aš buvau pasirinkęs laikytis atokiau. Bet nesibaigiant nebūtiems kaltinimams turiu teisę paaiškinti, kad šioje istorijoje yra ir kita pusė.

– Užsiminėte apie finansus. Rūta yra minėjusi, kad išlaikyti vaikus nėra lengva, ypač kai buvo karantinas, kai viskas sustojo. Ar prisidedate finansiškai prie išlaidų vaikams?

– Esmė tokia, kad ji gana staigiai tą padarė ir be didelių diskusijų. Iš pat pradžių išsinuomojo namą ir išėjo iš mūsų bendrų namų, nors niekas niekada jos nevarė. Tądien, kai ji išėjo, visi finansiniai klausimai buvo palikti man.

Tai yra vaikų darželiai, būreliai, paskolos, vaikų išlaikymas ir visa kita. Viskas liko man. Absoliučiai, kiek buvo įmanoma, tą dariau vienas. Paskui situacija pasikeitė. Ji pasiprašė, kad norėtų grįžti į ankstesnius namus su vaikais.

Aš neprieštaravau. Bet dabar yra taip, kad aš šiandien negyvenu nei su vaikais, nei savo statytuose namuose, turiu gyventi pas savo tėvus, o galiausiai vis tiek išeina taip, kad jai blogiau, jai sunkiau. Mūsų vaikai visada buvo gerai išlaikomi, jiems nieko niekada netrūko.

Dėl to natūraliai susidaro įspūdis, kad tai – skyrybų taktika. Tiesiog yra tokia praktika, jog teismai vis dar palankesni moterims, kas liečia vaikų globą, jų gyvenamąją vietą. Būtent dėl to moterys neretai gali gauti daugiau turto

. Didesnę dalį, nei priklausytų, jei būtų skiriamasi be ginčo. Tad kodėl gi nepabandžius gauti ir vaikų, ir namo? Tuomet ir prieš kameras kalbėti apie vargus nebebūna sunku.

Po pirmų skyrybų liko butas, dabar po antrų galėtų likti namas. Kodėl gi ne, ar ne?

Rūta Ščiogolevaitė su vyru

– Vienas iš klausimų ir būtų buvęs apie tai, kodėl neišeina draugiškai susėsti ir išsiskirti? Kodėl kyla ginčas? Sakote, kad koją kiša ir bendras turtas, kurį sunku pasidalinti?

– Iš esmės taip, nors Rūta tarsi teigia, kad ji nėra suinteresuota į materialius dalykus, ir interviu yra apie tai pasakiusi, bet kai skyrybų metu kalba pasisuka apie turtinius klausimus, tos vertybės keičiasi.

Nesutariame praktiškai dėl visų klausimų, bet pagrindinis – dėl vaikų. Man santykis su jais labai svarbus. Rūta yra kalbėjusi, kad ji pati viena prižiūri vaikus, bet tai netiesa.

Aš juos absoliučiai visada pasiimu, ir ne tik tada, kai man priklauso pagal teismo numatytą tvarką. Aš su vaikais laiko leisti noriu kuo daugiau.

O ji šiuo atveju jais manipuliuoja. Ji žino, kad tai yra tas klausimas, kuriuo galima mane spausti. Visiškai ne savo noru aš su vaikais matausi rečiau, nei galėčiau, o žinau, kad jie nori būti su manimi, ypač sūnūs.

Net ir dabar, mums kalbant, skubu iš Kauno į Vilnių, kad galėčiau juos pasiimti ir su jais pabūti ilgiau. Apgalvoju, kaip man gauti kuo daugiau dienų su jais.

– Dabar, praėjus kuriam laikui, ar lengviau įvardinti priežastį, kodėl jums nepavyko išlaikyti santuokos?

– Būsiu atviras: nors praėjo jau daugiau nei dveji metai, manęs žmonės iki šiol klausia, kodėl mes išsiskyrėme, kokia to priežastis, bet aš net ir dabar neturiu tikslaus atsakymo.

Mes susipykome ir tarsi tai buvo priežastis, bet šiandien žinau, kad tas barnis galėjo būti ir inicijuotas. Kodėl?

Todėl, kad, mano žiniomis, tas namas, kurį ji išsinuomojo ir išėjo su vaikais, buvo išnuomotas dar iki mūsų kivirčo. Tad susidaro įspūdis, kad tam buvo ruošiamasi, o paskutinis barnis tebuvo pretekstas.

Aš nuoširdžiai iki šiol nesuprantu, kodėl taip įvyko. Ilgą laiką bandžiau kontaktuoti su žmona, siūliau įvairias alternatyvas, kad tik išvengtume skyrybų.

Aš to nemačiau kaip išeities. Siūliau kalbėtis, spręsti iškilusias problemas, apsilankyti porų terapijoje.

Buvo parašyta tūkstančiai žinučių, laiškų, kuriuos Rūta ignoravo.

Jai labai lengva teigti, kad neva viską išbandėme, nors, mano manymu, taip nebuvo. Skirtis buvo jos asmeninis sprendimas.

Mes apie tai nepakalbėjome, neaptarėme net elementarių klausimų, pavyzdžiui, kaip tai pranešti vaikams. To nebuvo. Ji tiesiog vieną dieną susidėjo daiktus, išvažiavo pasiėmusi vaikus, jie taip pat buvo ištikti šoko.

Juk vaikai jautė, kad kažkas negerai, kodėl jiems dabar reikia kitur gyventi. Buvo pasakyta, kad tėvelis blogas, su juo gyventi ji negali ir dabar gyvensime štai taip.

Rolandas Damijonaitis ir Rūta Ščiogolevaitė

– Sakote, kad skyrybų nenujautėte, jog jums šis žmonos sprendimas buvo šokiruojantis, netikėtas? Ar ji niekada apie tai nebuvo užsiminusi, nebuvo iškėlusi tokios galimybės?

– Kai žmonės pykstasi, jie vienas kitam prikalba labai nemalonių dalykų, kurių kartais gal ir nenorėtų pasakyti, pasikarščiuoja. To buvo ir kalbant apie mūsų santykiuos.

Aš ją labai stipriai mylėjau. Ji – mano žmona, mano vaikų mama, ir man buvo nesuvokiama, kad gali būti kitaip, kaip galima išsiskirti. Tą akimirką aš pats kreipiausi į specialistus, į psichologą, nes man griuvo gyvenimas, bandžiau kalbėtis, ką galiu padaryti dėl to.

Šoką sukėlė ir tai, kad viskas vyko tada, kai Rūta laukėsi mūsų ketvirtojo vaikelio. Aš kantriai laukiau iki pat gimdymo, maniau, kad tai tik epizodas, sukilusios emocijos, jo

g tai praeis. Nepraradau vilties, kad vėl būsime šeima. Bet, deja, viršų paėmė kiti dalykai.

– Oficialiai Rūta skyrybų siekia dėl jūsų kaltės. Kaip priėmėte šį faktą, kad dėl skyrybų esate kaltinamas jūs, o ne jūs abu?

– Apie patį teismo procesą kalbėti negaliu, nes tai yra uždara. Noriu, kad dėl vaikų kuo mažiau tokios informacijos patektų į viešumą. Bet pats faktas man stipriai išmušė žemę iš po kojų. Man buvo labai skaudu.

Dabar kuo toliau, tuo labiau stengiuosi į viską pažiūrėti iš kitokio, mažiau emocingo, taško.

Suprantu, kad tai – taktika teisme, kuria patogu vadovautis. Parodant save kaip auką, lengviau prisiteisti ir vaikus, ir turtą. Tai plačiai naudojama praktika. Rūta patogiai nutyli apie tai, kokių barnių šeimoje būdavo, kaip jie kildavo ir kas svaidydavo daiktus į kitą.

Kreipiausi į psichologą, man griuvo gyvenimas. Tą šoką sukėlė ir tai, kad viskas vyko tada, kai Rūta laukėsi mūsų ketvirtojo vaikelio. Kantriai laukiau gimdymo, maniau, kad tai tik epizodas, sukilusios emocijos, jog tai praeis.

Nepraradau vilties, kad vėl būsime šeima. Bet, deja, viršų paėmė kiti dalykai.

– Rūtos pozicija yra žinoma, o ar jūs būdamas santuokoje jautėtės kuo nors nukentėjęs?

– Suprantate, tuo metu, kai esi kartu, kai esi santuokoje ir myli žmogų, tu nesižymi kokioje nors knygutėje kiekvienos nuoskaudos, dėl ko, maniau, esu teisus, kas nutiko blogai, ir t. t. Žinoma, aš kalbu apie save.

Plius, aš užaugęs tokioje aplinkoje, kur šeima laikoma vertybe. Mano tėvai kartu yra virš 40 metų. Toks modelis man buvo siekiamybė nuo mažų dienų. Žinoma, per tiek laiko tėvų šeimoje visko buvo, bet vis tiek jie pajėgdavo išlikti kartu, žiūrėdavo į priekį, vienas dėl kito stengiasi, nes tai, ką sukūrė, yra svarbiau.

Aišku, nelengva paminti savo principus, įsitikinimus ir nusileisti, bet tą turi daryti ne vienas žmogus. Abu sutuoktiniai turi to norėti.

O pas mus buvo taip, kad arba aš nusileisiu, arba mes turėsime konfliktą, nekalbadienių ir kt. Ilgą laiką aš inicijuodavau pokalbio pradžią, mūsų susitaikymą vien dėl to, kad mums visiems šeimoje būtų geriau.

Tuomet tikrai neskaičiavau, kiek kartų taip buvo, nes svarbiausia būdavo ne tai. Be to, tikrai nenoriu sakyti, kad visą laiką buvau teisus tik aš.

Ne, bet pats principas situacijos kartodavosi – nuolankumo būdavo laukiama tik iš manęs.

Aš apskritai nesu linkęs prisiminti blogų dalykų, daug labiau mėgstu prisiminti tai, kas buvo gera. Net ir dabar taip norisi daryti, nes nugyventi visą gyvenimą tik kaltinant kitus – ne gyvenimas. Pirmas vyras buvo blogas, antras – blogas, trečias – taip pat. Ką tu gyvenime atsiminsi? Kad nuėjai prastą, liūdną kelią?

Aš taip nenoriu. Noriu prisiminti gerus dalykus, kurių tikrai turėjome. Tikrai nesitikėjau, kad viskas taip baigsis.

Ne su ta mintimi mes nutarėme turėti didelę šeimą, kad paimtume ir išsiskirtume, kol vaikai dar visai mažiukai.

Mano galva, mes su Rūta nepadarėme visko, kad išsaugotume savo šeimą. Tai buvo jos sprendimas.

Rūtos Ščiogolevaitės ir Rolando Damijonaičio vestuvės

© DELFI / Paulius Garkauskas

– Dabar, esant šiame taške, ar yra dalykų, dėl kurių šiandien gailitės?

– Galbūt to, kad visko neišbandėme, jog liktume kartu. Bet to turi norėti abu žmonės. Vienas tu norėk, kiek nori, vis tiek kito nepriversi.

Rūta tikrai nebuvo uždaryta tarp keturių sienų ir paversta namų šeimininke, kaip gali atrodyti iš dabartinių jos pasakojimų. Ji ir dirbo, ir filmavosi, ir ėjo į laidas, ir socializavosi.

Kartais pasiklausant galima pagalvoti, kad ji gyveno XVIII amžiuje, nieko nematė, negirdėjo ir dar buvo skriaudžiama.

To nebuvo. Yra labai daug žmonių, su kuriais bendravome, kurie matė mūsų santykius iš arti. O dėl santykių gali stengtis tik iki tam tikros ribos, bet jei iš kitos pusės nėra noro, vienas nieko nepadarysi.

– Minėtoje laidoje, kur dalyvavo jūsų vis dar oficiali žmona, trumpai buvo paliesta ir naujų santykių tema. Ar galiu jūsų paklausti, kaip antroji pusė, jei ją turite, reaguoja į tai, kas aplink jus vyksta?

– Taip, dabar toks žmogus yra. Tiesą sakant, dabartiniai santykiai priešingi tam, kas buvo santuokoje. Tik dabar tą aiškiai suprantu, kai tu jauti visapusišką palaikymą ir kai žmogus supranta, kad būna ir sunkesnių, ir geresnių dienų.

Pavyzdžiui, kai būna teismo posėdžiai, ji supranta, kad tai yra sunku, jog tai atima jėgų ir laiko.

Pavargęs būni ir emociškai tiek, kad galvą spaudžia nuo visko, kas dedasi. Ir, nepaisant to, vis tiek jautiesi priimamas toks, koks esi. Jausti tą supratimą – be galo svarbu.

Nuoširdžiai stebiuosi, kai pažvelgiu iš šono, kur esu šiandien, nes nesuprantu, kaip taip gali būti, kadangi prieš tai buvusiuose santykiuose tu turėjai visą laiką būti dešimtukas. Jeigu taip nėra, bus blogai, kad ir kiek besistengtum.

Bet juk tu žmogus, ne robotas, negali amžinai neklysti, absoliučiai visada apgalvoti, ką pasakysi, būti su gera nuotaika ir viską atlikti idealiai. Taip neįmanoma. Žmonės yra gyvi padarai.

Dabartiniai santykiai man dar labiau padėjo suprasti, kokioje situacijoje buvau anksčiau. Dabar suprantu, kad sveiki, laimingi santykiai ir turi tokie būti, kai poroje yra du vienas dėl kito besistengiantys žmonės – lygūs partneriai.

Anksčiau tai, kas man atrodė normalu, šiandien suprantu, kad normalu nebuvo. Pavyzdžiui, kai vienas yra nuolat vadovaujantis ir reikalaujantis, kitas negali amžinai būti tų lūkesčių, materialinės gerovės ir norų pildytoju.

– Sakoma, kad kiekviena gyvenimo patirtis, net ir labai skaudi, ko nors išmoko. Ar jaučiatės, kad pastarieji santykiai jus išugdė? Gal yra dalykų, kurių nekartotumėte?

– Faktas, kad iš praėjusių santykių aš daug ko išmokau ir išsinešiau labai gerų dalykų, pradedant mūsų vaikais. Tai jau labai daug. Bet po šios patirties aš ėmiau save daug labiau analizuoti.

Aš visą laiką su antra puse norėjau bendrauti kaip lygus su lygiu, kaip du suaugę žmonės, norėjau, kad būtume partneriai. To iki šiol neturėjau.

Žmona kažkodėl į tai žiūrėjo kitaip. Gal dėl to, kad jos istorijoje yra jaunesnių vyrų, gal tai pasirinkta su mintimi, jog tokį žmogų tu gali išsiauklėti taip, kaip nori, – pagal save.

Kai mes susipažinome, man buvo 23 metai, jai – 30.

Tuomet mano studijos jau buvo į pabaigą. Prasidėjus bendram gyvenimui reikalavimai ir lūkesčiai iš to jauno žmogaus būdavo kaip iš gerokai vyresnio už ją, turinčio begalinę patirtį. Tarsi visus dalykus savaime turėtum suprasti.

Dabar žinau, kad ribos, kurias turėjome, buvo labai siauros, lyginant su tuo, ką patiriu šiandien. Turiu žmogų, iš kurio jaučiu įvertinimą, net kai nepasiekiama tikslo, vien už pastangas jaučiu meilę, padėką.

Lengva suprasti, kaip turėtų būti, kai jau esi toliau nuo to, bet kai palaikai santykius, tu nori, kad šeima būtų laiminga, nori, jog žmona būtų patenkinta, vadinasi, turi pasistengti tai padaryti.

O būdavo, kad net ir besiversdamas per galvą, atiduodamas maksimaliai jėgų, tu vis tiek neįtinki ir dar lieki kaltas.

Rolandas Damijonaitis

© Algis Kriščiūnas

– Skyrybų procesas trunka jau porą metų. Nors šalia turite naują žmogų, vis tiek iki galo negalite atversti švaraus lapo, nes nėra padėtas ankstesnių santykių taškas. Ar tai nevargina?

– Tikrai nemažai tiesos yra. Faktas, kad tai vargina. Tie nesutarimai, kai tu turi aiškintis teisme dėl kažko, ko nepadarei, nagrinėti kiekvieną situaciją, klausimus, tikrai išsunkia emociškai. Ne veltui daug žmonių nusprendžia skirtis taikiai, bendru sutarimu, nes ginčai per teismą trunka ne vienus metus.

Juolab kad tai ir kainuoja nemažai. Aš daug mieliau išlaidas už advokato paslaugas skirčiau vaikų poreikiams.

Taip, tas vargina, nes tęsiasi ir tęsis dar nežinia kiek laiko. Žinoma, norėtųsi, jog viskas greičiau pasibaigtų, bet kai tarp žmonių nėra sutarimo, taip ir išeina. Neslėpsiu, kad būna rytų, kai atsikeli ir galvoji, gal vertėtų pasiduoti.

Tegul ji viską pasiima ir pagaliau tai baigsis. Bet tada pradedi galvoti, kad tai nėra sąžininga. Kodėl turėčiau dar kartą nusileisti? Tikrai nesakau, kad visos moterys taip elgiasi, tikrai ne. Turiu ir artimoje aplinkoje pavyzdžių, kur viskas yra kitaip. Suprantu, kad praktika tokia, bet kiekvienas atvejis individualus.

Nesutinku, kad vaikai turi gyventi tik su mama. Juolab kad žinau, jog susitvarkyti su tokiu jų kiekiu nėra lengva, siūliau pasidalinti jų buitimi, o ir patys vaikai prisirišę prie manęs.

Neslėpsiu, kad būna rytų, kai atsikeli ir galvoji, gal vertėtų pasiduoti? Tegul ji viską pasiima ir pagaliau tai baigsis?

Bet tada pradedi galvoti, kad tai nėra sąžininga. Kodėl turėčiau dar kartą nusileisti?

 

Aš pažintį su vyresnėliais pradėjau dar tada, kai jie buvo mamos pilve, dalyvavau jiems gimstant. Nuo pat pirmų dienų keičiau sauskelnes, valgydinau, kartu su Rūta važiuodavau į įvairius filmavimus, kad pasirūpinčiau užkulisiuose vaikais, kol ji dirba. Jie tikrai taip pat jaučia tą stiprų mūsų ryšį.

Nebuvau tas tėtis, kuris rūpinasi tik iš finansinės pusės, buvau ir esu įsitraukęs į jų gyvenimus. Aš juos myliu be galo.

Tai kodėl tik moteris turi turėti privilegiją juos matyti kasdien, gauti alimentus, kurių, beje, norima ne bet kokių, o išties didelių, ir, be viso to, – dar namą gauti. Su Rūta išbuvau daugiau nei bet kuris kitas vyras kartu sudėjus.

Gal tai yra koks modelis? Susirandi jauną vyruką, susituoki, pagimdai vaikų, sugalvoji skirtis ir jį palieki basą? Galima susikurti neblogą gyvenimą, o vyras lieka kaip šešėlis, kuris turi finansiškai pasirūpinti ir buvusia, ir esama šeima.

Tikrai nenoriu sudaryti įspūdžio, kad man svarbiausia – turtas. Tikrai ne. Bet į mūsų namą įdėta labai daug mano darbo ir laiko.

Nuo pat sklypo pirkimo iki statybų pabaigos. Prižiūrėjau viską labai atidžiai, negailėjau tam laiko. Juokauju, kad tai tarsi pusė mano vaiko. Juolab kad tuose namuose yra viskas mano paties konstruota: spintos, virtuvės baldai, aplinka tvarkyta taip pat savo rankomis.

Nesijaučiu mažiau vertas mūsų namų, kuriuos kūrėme. Man iki šiol atrodo sąžiningiausia viską pasidalinti per pusę.

– O neišeina?

– Turbūt išeina, žmonės taip daro, bet mūsų atveju, regis, nepavyks. Juk kodėl gi nepabandžius, esant tokiai teisinei praktikai, panorėti daugiau?

Kadangi mano žmona yra žinomas žmogus, ne vienas interviu buvo duotas ir santuokos metu. Tuomet viskas buvo gerai ir vyras buvo geras, ir uždirbo, ir vaikais rūpinosi, bet po santuokos, pasirodo, viskas buvo ne taip.

Ne vienam kyla klausimų. Ypač tiems, kurie pažįsta ir ją, ir mane, kurie palaikė ryšį su mumis daug metų.

Rūta Ščiogolevaitė-Damijonaitienė ir Rolandas Damijonaitis

– Kadangi užsiminėte apie artimą savo ratą, kaip faktą apie skyrybas priėmė jūsų tėvai, giminės, bičiuliai? Ar sulaukiate palaikymo arba, priešingai, – kaltinimų?

– Mano tėvai ir artimieji iš mano pusės, bendri pažįstami arba tie, kurie su mumis bendravo, netikėjo ir netiki dalykais, apie kuriuos šnekama nuo skyrybų pradžios, bet tie žmonės automatiškai nebėra Rūtos „draugai“, nes jie palaiko ne jos pusę.

Žinoma, buvo ir neutralių žmonių, kurie nestojo nei į vieną pusę. Per visą šį laiką aš asmeniškai praradau vieną žmogų, kurį laikiau labai geru draugu.

Jis pasirinko tikėti tuo, kas kalbama. Linkstu manyti, kad taip tiesiog buvo patogiau, nes tai liečia darbinius santykius. Jei jis nori tikėti visa istorija išgirdęs tik vieną pusę, tegul, tai jo pasirinkimas.

O kiti Rūtą palaikantys žmonės yra tie, kurie su mumis artimai nebendravo, jie mūsų, kaip poros, nepažinojo.

Vadinasi, tai yra jos pažįstami arba žmonės, kurie šalia atsirado jau įvykiams pasistūmėjus.

Man kyla šypsena, kai žmonės, kurie atsidūrė greta jau jai išėjus, bando teigti ką nors apie mane ar mūsų santuoką, nors mūsų drauge tuomet nė nepažinojo.

– Kokį ryšį palaikote su Rūta? Kaip jis atrodo?

– Mūsų bendravimas vyksta tik dėl vaikų. Aš ją gyvai matau tik tada, kai atvykstu jų pasiimti arba juos atvežu pas mamą. Na, arba kai reikia ką nors perduoti, bet tai taip pat būna susiję su vaikais. Kitokio bendravimo kaip ir nėra. Jei žmona kažko nori iš manęs, ji to pasiekia net nekontaktuodama su manimi.

Pavyzdžiui, jos grįžimas į mūsų bendrus namus įvyko kiek kitaip, nei tikėjausi. Užuot man paskambinus ar parašius, kad nori grįžti, ką aš jai ir pats siūliau, skambinau ir sakiau, jog tikrai su vaikais ten gali gyventi, pasirinko kitą būdą.

Aš be jokių perspėjimų, net nežinodamas apie jos norą grįžti, gaunu pranešimą iš teismo, kuriame nurodoma, jog ji kreipėsi tiesiai į teismą, kad aš būčiau iškeldintas iš namų. Taip ir vyksta bendravimas.

Jei ji ko nors nori, kreipiasi į teismą, jei aš ką nors padarau ne pagal ją, nepagrįstai kviečiama policija.

Vietoj to, kad ji man pasakytų, kad nori grįžti, ką aš jai ir pats siūliau, ji pasirinko kitą būdą. Aš, be jokių perspėjimų, net nežinodamas, kad ji nori grįžti, gaunu pranešimą, kuris nurodo, jog ji kreipėsi tiesiai į teismą, jog aš būčiau iškeldintas iš namų.

Mano tikslas – kad mūsų skyrybos sukeltų kuo mažiau išgyvenimų vaikams, noriu maksimaliai būti jų gyvenime ir juos apsaugoti. Suprantu, kad per šį laiką jie daug ką išgyveno.

Liūdina ir tai, kad jų mama mane viešai daro blogiečiu, nutylėdama jai nepatogias detales.

Pavyzdžiui, viena iš jų yra ta, kad mūsų naujagimę dukrą aš pirmą kartą pamačiau praėjus tik savaitei po jos gimimo.

Nebuvau informuotas, kai žmona išvyko gimdyti. Sulaukiau žinutės tik po gimdymo, kiek ji sveria ir kokio yra ūgio. Skubėjau į ligoninę, bet jos jau ten nebuvo.

O paskui man visą savaitę nebuvo leidžiama pamatyti dukros. Tuomet pandemijos dar nebuvo, tad ir jokios reikšmingos priežasties taip elgtis nebuvo. Skaudu.

– Ar šiltą ryšį stengiatės palaikyti su visais savo vaikais?

– Taip, jokių išimčių. Net jei kalbame ir apie Rūtos bei Deivido sūnų Adomą. Jis augo su mumis. Pavyzdžiui, yra tekę keliauti su vaikais į užsienį, Rūta su mūsų dukra turėjo likti Lietuvoje, tai keliavau vienas su Adomu ir Aronu, kiti vaikai dar nebuvo gimę. Neišskirdavau nė vieno.

Aš iki šiol Adomą laikau savo sūnumi, jis ilgiau gyveno su manimi nei be manęs. Aš labai jį myliu ir man labai skaudu, kad man neleidžiama bendrauti su juo, tik su savo biologiniais vaikais. Man skauda širdį.

Mes su Deividu visada gražiai bendravome. Atvažiuodavo pasiimti savo sūnaus, jis taip pat jį labai myli, ir nekildavo jokių problemų.

Tarp mūsų su Deividu niekada nebuvo jokio konflikto. Priešingai, kai prasidėjo visi šie dalykai, ėmėme dar atviriau kalbėtis. Iki tol mes niekada nekalbėjome apie Rūtą ar mūsų santykius, jis niekada man nėra pasakęs nė vieno blogo žodžio apie ją, elgėsi garbingai.

Po visko, kas ėmė vykti mūsų šeimoje, daugiau pradėjome šnekėtis su Deividu, išgirdau, kad jo sūnus per visus tuos metus nė karto manęs neminėjo bloguoju.

Kaip tik sakydavo, kad kai atvažiuodavo pas jį, Adomas daug kalbėdavo apie mane, ką mes veikėme, ką mes matėme, kur mes valgėme ir t. t. Deividas stebėjosi, kad kalba vien apie mane. Man tikrai buvo gera iš Deivido tai išgirsti, kad jis jaučiasi ramus dėl savo sūnaus, kadangi aš esu šalia.

Tad visos kalbos apie nesutarimus ir menamą smurtą šeimoje jam buvo be galo netikėtos. Niekas tuo netiki mūsų artimoje aplinkoje.

Su dukra Areta per jos gyvenimą sudėjus visų susitikimų laiką esu praleidęs vos kelias paras. Patikėkite, ne savo noru.

Aš be proto myliu savo vaikus, neįsivaizduoju be jų gyvenimo ir stengiuosi kaip įmanoma labiau dalyvauti jų gyvenime.

Turiu visų jų mokytojų, auklėtojų telefonų numerius, kontaktuojame nuolat, man įdomu, kaip jiems sekasi, nors, deja, kartu dabar negyvename. Nors žmona šioje situacijoje kaltina mane, bet jos gyvenimas beveik nepasikeitė.

Ji gyvena ir su vaikais, ir mūsų bendruose namuose. O man gyvenimas absoliučiai apsivertė aukštyn kojomis.

Aš turiu vaikus, bet juos matau retai, susisiekti su jais man irgi ne visada pavyksta

. Sudėtinga. Su mažiausiąja dukra Areta pasimatyti išvis labai komplikuota. Iki šiol su savo beveik dvejų metų dukryte daugiausia vienu metu esu praleidęs dvi valandas. Su Areta per jos gyvenimą sudėjus visų susitikimų laiką esu praleidęs vos kelias paras.

Patikėkite, ne savo noru. Noriu su ja leisti bent jau tiek laiko, kiek ir su kitais vaikais. Dar, be viso to, turiu kažkaip gyventi ir naują gyvenimą, tad taip išeina, kad gyveni tarsi dviejuose puslapiuose.

Rūta Ščiogolevaitė ir Rolandas Damijonaitis

© Fotodiena / Josvydas Elinskas

– Neretai dėl santykių nudegę žmonės sako, kad prarado tikėjimą santuoka. Kaip yra jūsų atveju? Ar drįstate pagalvoti, kad galbūt jūsų gyvenime laukia dar vienos vedybos?

– Aš tikiu santuokos institutu. Labai tikiu. Tad tikrai nesu kategoriškas, kad, ne, daugiau niekada nevesiu, bet tikrai dar turi praeiti laiko. Juolab kad dar reikia oficialiai išsiskirti su vis dar esama žmona.

Dabar populiaru išaukštini karjerą, jos siekti, bet, mano galva, svarbiausia yra šeima. Žinoma, pasaulyje yra išskirtinių talentų, kurie po savęs palieka pėdsaką pasaulyje, bet tokių žmonių vienetai.

Dažniausia žmonių misija yra sukurti šeimą, atsakingai paleisti vaikus į gyvenimą ir juos užauginti gerais žmonėmis. Man atrodo, kad tai be galo svarbu ir reikšminga.

– Kas, be vaikų, jums padeda judėti į priekį?

– Aš apskritai gyvenime esu optimistas. Manau, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai. Net ir iš mūsų santuokos aš labiau atsimenu gerus įvykius nei tamsesnius. Lygiai taip pat ir kitose srityse stengiuosi įžvelgti šviesą ir kabintis į tai, kas šildo.

Dėl šios santuokos aš liūdėjau daug ir ilgai, kartu dėdamas visas pastangas ir santuokos metu, ir tuomet, kai žmona išėjo. Nenorėjau griauti to, ką sukūrėme, neabejojau, kad galima tai išlaikyti. Bet praėjo jau dveji metai, turi kažkaip kabintis į gyvenimą toliau.

Faktas, kad kol vyksta skyrybų procesas, visiškai pradėti naujo etapo nepavyks, o ir susiję dėl vaikų būsime visą gyvenimą. To bendravimo vis tiek bus net tada, kai viskas baigsis.

Teks derintis, teks išmokti bendrauti, apmažinti nuoskaudas dėl vaikų, kuriems tai jautriausia. Norisi tikėtis, kad po visko laukia švarus baltas lapas.

Neprarandu vilties.