Retai pasitaikanti iškreipta supernova atskleidė Einšteino numatytą erdvėlaikio reiškinį

Tolimos galaktikos gravitacija iškreipė erdvę ir padidino tolimos supernovos šviesą, galinčią atskleisti jaudinančių detalių apie žvaigždžių sprogimus, taip pat apie nematytą galaktikų populiaciją ir visatos plėtimąsi.

Galaktika mums atrodo itin didelė, o jos masė - žvaigždžių, dujų ir nematomos tamsiosios medžiagos aureolės derinys - iškreipia erdvę į gravitacinį lęšį, savotišką kosminį didinamąjį stiklą.

Kai supernovos šviesa praskriejo pro galaktiką, lęšis padidino šviesą net 25 kartus ir padalijo supernovą į keturis vaizdus, nes šviesa ėjo keturiais skirtingais keliais pagal iškreiptos erdvės kontūrus.

Šis atradimas vadinamas „išskirtinai retu", o kai kuriuos su juo susijusius mokslininkus jis nustebino. Taip yra todėl, kad iki šiol aptikta tik keletas gravitaciniu lęšiu pasižyminčių supernovų. 

Supernova buvo Ia tipo, t. y. sunaikinta baltosios nykštukinės žvaigždės. Ji sprogo už keturių milijardų šviesmečių, o jos šviesai keliaujant link mūsų, ji susidūrė su galaktika, esančia už 2,5 mlrd. šviesmečių nuo mūsų.

Intriguoja tai, kad visi keturi gravitacinio lęšio iškraipyti supernovos atvaizdai nebuvo vienodo ryškumo. Du iš jų, pažymėti A ir C, buvo ryškesni nei tikėtasi atitinkamai daugiau nei keturis ir du kartus.

Goobaro komanda mano, kad tai galėjo nutikti dėl mažesnių „mikrolęšio" įvykių lęšiuojančioje galaktikoje, kurie dar labiau padidino supernovos šviesą.

Mikrolęšiai - tai mažesni gravitaciniai lęšiai, kuriuos sukuria atskiros žvaigždės ar net planetos, o SN Zwicky atveju papildomi mikrolęšio efektai galėtų atskleisti užuominų apie žvaigždžių masių pasiskirstymą lęšiuojančios galaktikos branduolyje.

Astronomai įtaria, kad galaktikų centruose susidaro daugiau masyvių žvaigždžių nei įprastai, ir šios masyvios žvaigždės būtų labiausiai tikėtinos kandidatės į mikrolęšius.

Lęšiuota supernova taip pat suteiks naujų ir svarbių duomenų, siekiant sudaryti visatos plėtimosi žemėlapį, matuojant jos ryškumą ir šviesumą.

Taip yra todėl, kad Ia tipo supernovos sprogsta būdamos standartinio ryškumo. Galime palyginti jų vidinį šviesumą su tuo, kaip ryškiai jos iš tikrųjų atrodo mūsų teleskopuose, ir pagal tai astronomai gali nustatyti, kaip toli jos turi būti.

Pagal tai jie gali įvertinti, kaip greitai Visata plečiasi ir neša supernovą tolyn nuo mūsų.

Gravitaciniai lęšiai pratęsia šias kosmines „atstumo kopėčias", nes leidžia aptikti supernovas iš toliau ir taip patikrinti tamsiosios energijos - jėgos, dėl kurios spartėja kosminis plėtimasis - stiprumą įvairiose Visatos istorijos epochose.

Šaltiis: https://www.livescience.com