Pasakėčia apie noro kainą

Parduotuvės asortimentas buvo didžiulis, čia buvo galima nusipirkti beveik visko: prabangių jachtų, butų, santuoką, bendrovės viceprezidento pareigas, pinigų, vaikų, mėgstamą darbą, gražų kūną, konkurso nugalėtojo titulą, didelių mašinų, valdžią, sėkmę ir daug kitų dalykų.

Asortimente nebuvo tik gyvenimo ir mirties – šiuos klausimus sprendė pagrindinis biuras, įkurtas kitoje galaktikoje.

Kiekvienas užėjęs į parduotuvę (o juk yra ir tokių norinčiųjų, kurie nė karto nesilankė parduotuvėje, o tiesiog likdavo namuose ir toliau norėjo) pirmiausia teiravosi savo noro kainos.

Kainų buvo įvairių. Pavyzdžiui, mėgstamas darbas kainavo stabilumo ir nuspėjamumo atsisakymą, pasirengimo savarankiškai planuoti savo gyvenimą, pasitikėjimo savo jėgomis ir leidimo sau dirbti iš ten, iš kur patinka, o ne iš ten, iš kur reikia.

Valdžia kainavo kiek daugiau: reikėjo atsisakyti kai kurių savo įsitikinimų, mokėti viską racionaliai paaiškinti, mokėti pasakyti „ne“ kitiems, žinoti savo vertę (ir ji turi būti ganėtinai didelė), leisti sau sakyti „aš“, pareikšti apie save, neatsižvelgiant į aplinkinių pritarimą ar nepritarimą.

Kai kurios kainos skambėjo keistai – santuoka buvo dalijama beveik nemokamai, o štai laimingas gyvenimas buvo brangokas: asmeninė atsakomybė už savo laimę, mokėjimas mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais, savo norų žinojimas, siekio įtikti aplinkiniams atsisakymas, mokėjimas vertinti tai, ką turi, leidimas sau būti laimingam, savo vertės ir svarbos suvokimas, aukos vaidmens suteikiamų premijų atsisakymas, rizika prarasti kai kuriuos pažįstamus ir draugus.

Ne kiekvienas atėjęs į parduotuvę buvo pasiruošęs iš karto pirkti savo norą.

Kai kurie, pamatę kainą, iš karto apsisukdavo ir išeidavo.

Kiti ilgai stovėjo susimąstę, perskaičiuodavo grynuosius ir galvodavo, kur gauti daugiau pajamų.

Kažkas skundėsi pernelyg aukštomis kainomis, prašė nuolaidos ir domėjosi išpardavimu.

O buvo ir tokių, kurie ištraukdavo visas savo santaupas ir gaudavo širdžiai brangų norą, įpakuotą į gražų popierių.

Kiti pirkėjai su pavydu nužiūrėdavo laiminguosius, tarpusavyje aptarinėdavo, kad tikriausiai parduotuvės savininkas yra jų pažįstamas ir norą jie gavo veltui, be jokių pastangų.

Parduotuvės savininkui dažnai siūlė sumažinti kainas ir padidinti pirkėjų srautą.

Bet jis visada atsisakydavo, nes dėl to nukentėtų norų kokybė.

Kai jo klausdavo, ar nebijo nuskursti, jis atsakydavo, kad visais laikais atsiras drąsuolių, norinčių rizikuoti ir pasiruošusių pakeisti savo gyvenimą, atsisakančių įprasto ir nuspėjamo gyvenimo, sugebančių patikėti savimi, turinčių jėgų ir priemonių tam, kad galėtų sumokėti už savo norus.

O ant parduotuvės durelių jau gerus šimtą metų kabėjo skelbimas: „Jeigu tavo noras neišsipildo – už jį dar nesumokėta“.